Dailus pilkas trimaranas „Sea Hunter“ slysta vandens paviršiumi 27 mazgų greičiu. Šis laivas gali nuplaukti nuo San Diego iki Tokijo ir atgal išnaudodamas tik vieną dyzelinio kuro baką – ir padaryti tai vienas pats. Šis laivas – tai JAV laivyno valdoma vadinamoji „autonominė nepilotuojama paviršiaus transporto priemonė“ (paprasčiau tariant – plaukiantis dronas). Laive veikiantis oro kondicionierius skirtas ne žmonėms, o kompiuteriams. Jo projektas taip pat kurtas neatsižvelgiant į žmonių patogumą. „Patekau į laivą iš „Žvaigždžių kelio“, – pajuokavo vienas 2016 m. laive apsilankęs pareigūnas. Anksčiau šį mėnesį „Sea Hunter“ kurį laiką plaukiojo su tradiciniu eskadriniu minininku „USS Russell“ – buvo atliekamos „pilotuojamo ir nepilotuojamo laivo komandinio darbo“ pratybos. Manoma, kad tokie duetai – tai laivyno ateitis.
Šį mėnesį paviešintoje ataskaitoje Pentagonas pripažino, kad pasiektas niūrus tikslas – karinius laivus vieną po kito stačiusi Kinija dabar turi didžiausią pasaulio laivyną. Tokią garbę nuo pat Antrojo pasaulinio karo turėjo JAV. Pasak buvusio povandeninių laivų pareigūno Thomo Shugarto, nors JAV kariniai laivai dažnai būna sunkesni už Kinijos, 2015–2019 m. Liaudies išlaisvinimo armijos pastatytų karinių laivų svoris tonomis to paties laikotarpio JAV laivų svorį viršijo beveik pusiau. T. Shugartas pabrėžia, kad paskutinį kartą taip greitai ir gausiai kokios nors valstybės karinis laivynas išaugęs buvo tik tada, kai devintajame dešimtmetyje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas siekė sukurti 600 laivų turintį karinį laivyną.
Tačiau laivyno dydis – dar ne viskas. Pasak M. Espero, nors laivų bus daugiau, jie turėtų būti mažesni ir vikresni. Laivynas turėtų būti labiau „išskirstytas“ – kitaip tariant, turi gebėti pasiskirstyti plačiau, kad išvengtų gausybės iš skirtingų pozicijų leidžiamų Kinijos raketų. Turėtų pasikeisti ir patys laivai. Praeityje JAV kėlė tikslus gaminti tik tradicinius karinius laivus, kuriems valdyti reikėtų jūreivių. Tačiau M. Espero iškeltuose tiksluose minimi ir nepilotuojami laivai, tokie kaip „Sea Hunter“.
Laivai be jūreivių pranašesni dėl to, kad jie mažesni (todėl juos sunkiau pastebėti radaru), juos pigiau gaminti ir valdyti. Be to, net jei karo metu daugelis jų nuskęstų, būtų išvengiama daugybės aukų ir visuomenės nepasitenkinimo. Naujausiame biudžete JAV karo laivynas paprašė Kongreso suteikti 580 mln. dolerių kurti keletui skirtingų nepilotuojamų (arba „iš dalies pilotuojamų“) laivų.
Pasak M. Espero, nepilotuojami laivai atliktų „daug skirtingų karinių funkcijų“, pavyzdžiui, teiktų atsargas kitiems laivams arba dėtų minas, tačiau taip pat ir „naudotų mirtiną ugnį“. Tačiau tokia funkcija vertinama prieštaringai. Nepilotuojamas laivas turėtų arba būti valdomas nuotoliniu būdu (o taip kiltų pavojus, kad priešai sutrikdys jo komunikacijas), arba turėti galią pats priimti gyvybę ir mirtį nulemiančius sprendimus.
Vis dėlto kai kas dvejoja, ar to gana. Į pensiją išėjęs kontradmirolas Markas Montgomery pabrėžia, kad nors apie autonomines transporto priemones daug kalbama, kitas laivyno lėktuvnešiais gabenamas naikintuvas F/A-XX, kurį gaminti bus pradėta tik 2030 m., pilotą turės. Dėl to jis bus stambesnis, šaudys iš mažesnio nuotolio ir galės gabenti mažesnį svorį. Šiuo metu nepilotuojami lėktuvai sudaro tik 2 proc. laivyno gabenamų lėktuvų.
Tačiau Kongresas neskuba teikti lėšų, kol laivynas neįrodė, kad nepilotuojamos transporto priemonės naudingos. Dėl to norint vykdyti naująją programą lėšas reikės atimti iš kitų laivyno biudžeto sričių, o surinkti ir aprūpinti įgulas jau dabar sunku. „Jei ši administracija išsilaikys, – socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė laivyno ekspertas Bryanas McGrathas, – šiam svajonių laivynui prižiūrėti neliks pinigų.“