Paulina Eglė Pukytė, menininkė, meno kritikė, rašytoja
– Kiek tau, kaip rašytojai, menininkei, kritikei ir parodų kuratorei, įdomi „čia ir dabar“ tebevykstanti pandemija, kuri pamažėl keičia mūsų gyvenimus – kasdienę rutiną, darbą ir mokslą, bendravimo įpročius, o specifiniais aksesuarais – kaukėmis – net ir išvaizdą?
– Man, kaip rašytojai, menininkei ir kritikei, tam tikra prasme įdomu viskas, tik tas įdomumas įdomumui nelygus. Vieni dalykai traukia gilintis, kiti – pašiepti, trečius užtenka tik užfiksuoti, dar kiti tampa mano kūrinių medžiaga. Pavyzdžiui, ar įdomu man, kaip žmogui, koks nors „elito“ gyvenimas arba „influencerių“ pasisakymai? Visiškai neįdomu. Bet kai teatras man pasiūlo parašyti „influencerės monologą“ – su dideliu įdomumu neriu trumpam į tą keistą pasaulį ir išnyru su eilėraščiu rankoje. Beje, tai tekstas „Esu be žodžių. Nuomonės formuotojos išpažintis“, kurį Gabrielės Tuminaitės spektaklyje „Čia nebus mirties“ suvaidino Agnė Šataitė.
Taip pat yra ir su pandemija. Ji pati yra be galo įvairiabriaunė ir įvairūs jos aspektai gali patekti į bet kurią iš šių kategorijų. O kodėl į vieną, ne į kitą – čia jau sudėtingiau atsakyti.
– Kiek tau, kaip kuriančiam žmogui, įdomi tokios neigiama prasme neeilinės situacijos projekcija į meno kūrinius? Ir kaip vertini parodas, bandančias įšokti į aktualijų traukinį, menui pasitelkiant viruso struktūros vaizdinę raišką, kaukes ir kitus atributus?
– Manau, kad menas negali visiškai nereaguoti į tai, koks yra mūsų gyvenimas, net ir tada, kai to nedaro specialiai. Svarbu, kaip tai daroma – ar banaliai ir tiesmukai, ar esmingai, įžvalgiai, kritiškai, subtiliai; ar toks meno kūrinys mums pasako daugiau, kitaip ir kitką nei, pavyzdžiui, žiniasklaida. Geras menas dažnai eina gyvenimo priekyje, numato, nujaučia, įžvelgia, ir tai yra svarbiau, nei „bandyti įšokti į aktualijų traukinį“. Kita vertus, menui svarbu taip pat ir reflektuoti, apibendrinti tai, kas jau įvykę, kas vyksta, kas svarbu šiandien ir tebebus svarbu rytoj ir poryt. Bet tam kartais reikia laiko ir atsitraukimo. Viskas priklauso nuo įtaigumo – vien iš aktualijų meno nepadarysi, bet, kita vertus, galima ir padaryti, jei talentingai.
– Kiek tau asmeniškai visa situacija destruktyvi, o gal kaip tik karantino metu atsirado laiko nuveikti kažką, ko nebūtum ėmusis anksčiau?
– Aš ir šiaip dirbu namuose, tai dirbau ir toliau. Viena vertus, judėjimo kitur negalimybė leido nesiblaškyti, kita vertus, negalimybė planuoti net artimos ateities neleido visiškai susikaupti. Taip, atsirado laiko, bet tas laikas prabėgo stulbinančiai greitai.
– Karantino metu socialiniame tinkle pradėjai skelbti ir tebeskelbi nuotraukas su žaisline beždžionėle, imituojančia įvairius meno kūrinius. Ar ši idėja gimė būtent saviizoliacijos metu ir kodėl pasirinkai būtent šią „heroję“? Galbūt šis projektas ateity išvirs į parodą?
– Prisipažinsiu, kad šį žaidimą su savo beždžionėle žaisdavau ir anksčiau, tik ne taip kryptingai ir intensyviai. Mano kūrybos – tiek vizualiosios, tiek literatūrinės – metodas yra apropriacija, citavimas, radimas ir perdirbimas. Be to, kūryba man neįdomi be tam tikros humoro dozės. O karantino metu kitų šalių socialiniuose tinkluose išplitę meno perdarymo namudinėmis sąlygomis žaidimai davė impulsą surinkti atskiras nuotraukas su persirengėle beždžionėle ir išvystyti jas į nuoseklų meninį projektą, kuris ne tik imituoja, bet ir perkuria, ir dekonstruoja, ir tyrinėja pačius įvairiausius meno kūrinius, ir analizuoja meną bei jo suvokimą. Karantino laikotarpiu tai virto mano kasdieniu darbu.
Kodėl būtent ši „herojė“? Viena vertus, ji labai išraiškinga ir fotogeniška, kita vertus – visiškai nenaudinga ir bejėgė, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Toks nesuderinamas derinys man atrodo labai tinkamas ir kalbant apie mūsų apribotą gyvenimą pandemijos laikotarpiu, ir reflektuojant žmogaus būtį apskritai, taip pat mąstant apie meną – apie tai, kaip menas kuriamas, vertinamas, propaguojamas ir vartojamas, apie originalumą ir neoriginalumą, apie „tikrumą“ ir „netikrumą“. Šis mano ir beždžionėlės projektas – „Beždžioniavimo menas“ – yra būtent apie tai. Parašiau ir projektą lydinčią „poemą“ apie negalėjimą. Ji pasirodys artimiausiame „Krantų“ žurnalo numeryje.
Visus 66 „Beždžioniavimo meno“ vaizdus ketiname išleisti atskira knygele. Paroda kol kas planuojama virtuali.
– Kada planuojama išleisti tavo naują knygą „Lubinas ir seradėlė“? Gal kurią nors tekstų dalį rašei karantino laikotarpiu ir jei taip, kiek tai paveikė tavo tekstus ar kaip tik jų nepaveikė?
– Tikiuosi, kad „Lubinas ir seradėlė“ pasirodys jau žiemą. Užbaigiau ją kaip tik iki karantino. Ši knyga dėliojosi labai ilgai – nuo mano „Bedalio ir labdario“ praėjo beveik septyneri metai. Rašiau per visą tą laiką, tačiau su ilgomis pertraukomis. Aš rašau lėtai, tobulinu ilgai ir vis atidėlioju baigimą, tai dabar jau net nekantrauju. Karantino metu parašyti tekstai jau guls į kitą knygą. Vienas iš jų (tikriausiai paveiktas) turėtų pasirodyti „Šiaurės Atėnuose“ metų pabaigoje.
Lina Ringelienė, dailininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė, meno pedagogė
– Tavo tekstilės kūrinys „Svetimas“ („The Stranger“) gruodžio mėnesį dalyvaus asociacijos „Arte & Arte“ organizuojamoje mini tekstilės parodoje Kome, Italijoje. Kai kūrinio fotografiją įkėlei į socialinius tinklus, sulaukei komentarų, kad jis panašus į koronavirusą. Ar pati siekei tokios asociacijos, juk kūrinio idėja gimė karantino metu?
Kiek tau, kaip menininkei, pandemijos situacija ir priverstinis karantinas buvo diskomfortiški, o gal kaip tik turėjai daugiau laiko kūrybai?
– Iš tikrųjų taip ir buvo. Įprastu metu turiu daug kitų darbų, o karantino metu galėjau atvažiuoti į dirbtuvę ir dirbti ištisas dienas – būti tokioje savotiškoje meno izoliacijoje. Man tai buvo geras dalykas. Tada ir pradėjau kurti „Svetimą“. Kadangi į parduotuves nenueisi, dariau iš to, ką turėjau, – gipso, gyvačių išnarų, širšių lizdo, radau dar nuo kitų darbų atlikusių pripūstų kiaulės žarnų. Taip sutapo, kad tuo metu „Arte & Arte“ paskelbė apie savo 30-ąją, jubiliejinę, mini tekstilės parodą, vyksiančią Komo mieste. Apsidžiaugiau, kad paroda neturi temos – tema visada įpareigoja. Kurdama „Svetimą“, specialiai apie virusą negalvojau, bet tu negali atsiriboti nuo situacijos, kurioje esi. Negali jos neigti. „Svetimas“ ir yra tas, kas įsibrauna į tavo gyvenimą ir jį sujaukia. Dedasi gražus, bet yra pavojingas.
Beje, tik pradėjusi kurti turėjau kiek kitokį sumanymą, bet bekuriant man baigėsi medžiaga – kiaulės žarnos, kurias prieš naudojant reikia pripūsti. O tam būtų reikėję važiuoti pas mamą – tokie techniniai dalykai ir detalės, nulėmusios būtent tokį rezultatą, koks yra dabar. Tada pradėjau apžiūrinėti darbą ir supratau, kad jam nieko netrūksta. Vadinasi, pati situacija padėjo sukurti tą baigtumo momentą.
– Su epidemine situacija susijęs ne vienas tavo darbas. Papasakok apie darbą „Influenza“ („Gripas“), dalyvavusį 2010 m. vykusioje 4-ojoje Rygos tarptautinėje tekstilės meno trienalėje.
– Šis mano darbas – tai šiek tiek ironiškas požiūris į tuo metu siautėjusias infekcijas (tada buvo daugiau baimės nei užsikrėtimų). Jis simbolizuoja baimės virusą, esantį galvoje. Kūrinio apraše influenzą įvardijau kaip madingą fobijos rūšį, labai užkrečiamą ir pavojingą – pasklindančią po žmogaus pasąmonę ir sukeliančią vaizduotės paūmėjimą. Deja, organizatoriai šį mano aprašą priėmė be ironijos.
Šiemet šis darbas, tik kitu pavadinimu, bet esmė liko ta pati, eksponuojamas Tarptautinėje keliaujančioje tekstilės meno parodoje „Azija-Europa IV“. Įdomu, kad parodos kuratorė jį atrinko, kai apie koronavirusą dar nebuvo jokios informacijos.
– Vienu iš būtinų šios pandemijos aksesuarų mums visiems tapo kaukė. Savo darbus kuri iš neįprastų medžiagų – jau minėtų kiaulės žarnų, gyvūnų išnarų, kitų specifiškai apdorotų gyvulinės ir augalinės kilmės medžiagų. Ar nekilo mintis iš minėtų medžiagų sukurti kaukių?
– O taip, kaukė yra tekstilininko džiaugsmas, bet čia kaltas mano charakteris. Kai visi tiesiog puolė siūti, siuvinėti, megzti kaukes ir kelti savo kūrybą į socialinius tinklus, man tai tapo neįdomu. Vienintelė mano kaukės interpretacija buvo į skaidrią kanceliarinę įmautę, imituojančią veido skydelį, įkištas paveiksliukas. Net buvau sugalvojusi kasdien į tą įmautę dėti vis kitą darbą – tapybos arba fotografijos. Bet čia vėl pakišo koją karantinas – su šeima kaip tik buvom neseniai atsikraustę į naują butą, o visi mano tapybos darbai ir darytos fotografijos likę pas mamą.
– Papasakok apie savo darbą, kurtą 9-ajai tekstilės meno bienalei „RIBA # 30“, vyksiančiai Vilniuje šių metų spalį.
– Smaragdo spalvos medicininį chalatą pradėjau siuvinėti dar 2011 m., mąstydama labiau apie sielos ligas: ar galima susirgti iš meilės arba liūdesio? Ar meilė yra liga? Siuvinėjau raudonomis aguonomis, kurių motyvai paimti iš Lietuvos tautinių rankdarbių. Pagal pirminį mano sumanymą aguonos turėjo simbolizuoti opijų – nemalonių kūno ir sielos dirgiklių skausmo slopinimo metaforą, o smaragdinis audinio fonas neutralizuoti raudonos gėlių (kraujo) spalvos poveikį. Išblėsus aktualumui, rankdarbis atgulė į dėžę. Vėliau jį išsitraukdavau per SARS, MERS, tymų, Ebolos ir kitų ligų protrūkius. Štai dabar atėjo COVID pandemija – visi siuvinėjo kaukes, o aš vėl išsitraukiau chalatą.
Vien tik išsiuvinėtas ir pakabintas chalatas parodoje nieko nereiškia, jei jis nepabuvęs tikroje viruso aplinkoje, todėl paprašiau chalatu apsivilkti medikus, kuriems ypač reikia saugotis ne tik nuo virusų ir bakterijų, bet ir nuo kasdienio diskomforto susiduriant su baime, skausmu, panika ir prietarais. Pastebėjau sutapimą – išsiuvinėjus po keletą aguonų žiedų, epidemijų bangos atslūgdavo. Šiais metais chalatą pabaigiau siuvinėti – taip lyg ir paskelbdama visų laikų epidemijoms pabaigą. Bet tai tik nepadėjęs „burtas“. Ir toliau reikės būti ir išbūti ribomis pažymėtame pasaulyje.
– Kokia pirmoji asociacija, susijusi su dabartine situacija, šauna į galvą?
– Asociacijų daug ir jos gal labiau vaizdinės – kvapų, pojūčių... Jeigu iš jų reikėtų išrinkti tą vienintelę ir stipriausią, tai būtų vaikas, atėjęs į ugdymo įstaigą – su kauke ir paklusniai atkišęs savo kaktą termometrui. Kokios jo akys!
Daiva Kairevičiūtė, dailininkė, fotografė
– Kas tavo gyvenime pasikeitė karantino metu?
– Kadangi aš esu laisva menininkė, man beveik niekas nepasikeitė. Iš pradžių gal buvo baimės ir sumišimo. Kelias dienas nesinorėjo nieko imtis, nes visi trimitavo apie būsimus pokyčius pasauly – realius ir numanomus, bet po to ir tai tapo įprasta. Į situaciją žiūrėjau realiai – saugotis reikia, bet nereikia visko taip sureikšminti. Juk iš pradžių, kol viruso buvo dar tik užuomazgos, visur vyravo klaiki baimė, o dabar, pandemijos metu, žmonės net per daug atsipalaidavę ir beveik nesisaugo; įdomus tas žmonijos paradoksas. Gal prie baimės irgi priprantama.
– Tavo diptikas „Pokalbis“, kuriame vaizduojamos moterys su geltonom kaukėm, gegužę, karantino metu, dalyvavo projekte „Balkonų galerijos“, jį ir kitus tavo darbus bus galima pamatyti meno mugėje „Art Vilnius“ spalio mėnesį. Ar kaukė – sąmoninga asociacija šiuo atveju, ar tik sutapimas?
– „Pokalbio“ eskizus pradėjau piešti, kai pandemijos dar nebuvo, todėl šiuo atveju kaukė – tik sutapimas. Kai pabaigiau vieną iš diptiko darbų, pradėjo sklisti informacija apie naują Kinijoje atsiradusį virusą. Bet net tada nesiejau šitų dalykų. Kai Jurga Čižikaitė organizavo savaitgalio trukmės meno projektą, kurio metu menininkai dėl šaly paskelbtų apribojimų eksponavo savo darbus balkonuose, o kai kurie – net ant savo namų sienų, savo namų balkone eksponavau šį darbą.
Šiaip jau kaukės figūravo ir ankstesniuose mano kūriniuose. Bet kai tai persikėlė į realybę ir tapo norma, projektuoti tai į kūrinius kaip aktualiją man tapo neįdomu.
– Esi ir fotografė. Gal karantino metu gimė nauji fotografijos projektai ir kiek jo aktualijos persikėlė į tavo darbus?
– Tuo metu kaip tik buvau pradėjusi kurti meninių fotografijų ciklą su Lietuvos rašytojais. Dėl prasidėjusio karantino darbą kuriam laikui teko nutraukti, bet grįžus įprastoms sąlygoms tikrai nesinorėjo kažkurio iš rašytojų fotografuoti su kauke ar medicininėm pirštinėm. Stengiausi kiekvienam parinkti vaidmenį, kurį sieju su jo kūryba ir asmenybe, o ne su dabartine, kad ir neeiline, situacija.
Karantino metu kelis kartus buvau išėjusi pasivaikščioti po ištuštėjusį Vilnių – anksčiau tokį tuščią jį galėdavai pamatyti tik naktį, todėl buvo visai įdomu fiksuoti tą apokaliptinę nuotaiką. Sutikau keletą fotografų, kurie darė tarsi mini akciją, uždėdami medicininę kaukę Jono Basanavičiaus skulptūrai. Panorau nufotografuoti tą procesą, bet iškart privažiavo policija, teiravosi, ką darome. Jautėsi baimė ir įtampa.
Bet asmeniškai aš šioje situacijoje ieškau kitų išraiškų, mano kūriniai – tiek piešiniai, tiek fotografijos – nėra susiję nei su politiniais įvykiais, nei su dabartinėmis aktualijomis.
– Kokioms parodoms dabar ruošiesi? Ar nėra baimės, kad dėl antros viruso bangos jų atidarymas gali būti nukeltas?
– Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai, kuri vyks gruodžio 2 d. galerijoje „Akademija“, Vilniuje. Galėčiau apsimesti, sakydama, kad ne, nebijau. Bet vis dėlto menininkui yra svarbu būti matomam. Tikiuosi, kad paroda įvyks.
