Bėgt nereikėjo, buvo galima paprasčiausiai išvažiuoti
Kalbėta, kad siuntinį su sūnaus drabužiais į dalinį atsiuntęs vyras buvo vienas iš atgimusios Lietuvos atgimstančių Šaulių vadų. Iš Kaliningrado, o juo labiau iš Panevėžio pabėgti buvo vieni juokai. Iš Panevėžio šiaip parvažiuodavau kelioms valandoms namo, tad bet kada galėjau negrįžti... Tačiau, vėlgi sprendžiant iš mano ir man rašytų laiškų – kasdien laukėm kada mus legaliai paleis, nes vis vyko tarptautinės Lietuvos ir Tarybų sąjungos derybos. Kita vertus, tėvai bei dėdės ir tetos laiškuose vis gąsdino kaip pabėgusius kareivius gaudo ir vėl grąžina į dalinius, kad tie pabėgėliai kur tai slapstosi. Tėvai siuntė aiškų ženklą: „jau taip dėl tavęs baigiam išprotėt – nepridaryk daugiau problemų“. Po „učebkės“ griežtos tvarkos – komandiruotė į Panevėžį buvo kaip kurortas. Tačiau, dabar manau, kad psichologiškai, mus lietuvius, šita komandiruotė gniuždė: už tvoros laisva Lietuva, o mes – okupantų anklavas.
Iš sesers laiško (1990 03 19):
„Dabar 22 valanda. Šneka per televiziją Landsbergis, prašo kareivių nebėgti į namus nes tai pavojinga. O atbėgusiems jokių priekaištų nedaro, registruoja ir duoda laikiną dokumentą. Tėvukai l. bijo, kad tik nepabėgtum. Liepė rašyti tau, kad nebėgtum!!! Sigis siūlo tave parsivežti, bet tėvai bijo. Parašyk ar tau kas nors nepasikeitė tarnyboje, ar nešantažuoja ten jūsų. Jeigu l. blogai įkalbėsime tėvukus parsivežti. Nors prašo dar truputi (jeigu galit) pakentėti kol susitars.“
Iš sesers laiško (1990 03 27):
„3 valandą nakties (03.27) desantas užpuolė N. Vilnios psichoneurologinį dispanserį, kuriame buvo įsteigtas raudonasis kryžius ir slėpėsi pabėgę 38 kareiviai. Įsibrovė jėga, išlaužė duris ir 12 paėmė, o kiti išsilakstė, bet, manoma, kad ir juos sugaudė. Sumušė ir išvežė nežinoma kryptimi. Atvykusį į pagalbą milicininką suspardė, atėmė ginklą, kurį vėliau grąžino. Dabar pranešė per „Panoramą“ ir „Veidrodį“, kad juos sveikus grąžino į dalinius. Įdomu kokia ta jų sveikata, nes rodė kruvinus patalus, švarką, kraujo dėmes“
Iš brolio laiško (1990 03 30):
„Su kokiu pasitenkinimu taip lėtai ir švelniai pasmaugčiau kai kuriuos asmenis, kurie kalba per „Vremia“, net sunku įsivaizduoti, o juo labiau aprašyti. Štai tik ką per „Vremia“ kalbėjo TSRS (tiksliau SSSR) karinio prokuroro padėjėjas (su trim labai didelėm žvaigždėm ir ąžuolo lapais), kuris pasakė, kad visiems pabėgusiems iš „voisko“ jau iškeltos baudžiamosios bylos. Bendrai tai kokia prasmė tau rašyti apie CT, jei tu pats ją matai. O per mūsų „Panoramą“ vakar gerb. M.Laurinkus irgi aiškino, kad geriau turbūt pabėgėliams grįžti į dalinius nes niekas nesugeba užtikrinti jų saugumo... Taigi, tokios tokelės.“
Iš laiško seseriai (1990 05 03):
„Tas bachuras, kur pabėgo, taip ir nežada grįžt. Apie jį kalbos nutilo, matyt, nieko negali padaryti. Sako jis pradžioj lyg ir norėjo grįžt , bet tėvas pasakė – jeigu grįši į armiją užmiršk kelią namo. Tad jis dabar ramiai sau geria alų kur nors prie Kauno marių.“
Daiktai gali turėti įvairių paskirčių
Perlipę per gamyklos tvorą eidavome maudytis į Nevėžį. Nevėžis – gėdingai siauras, todėl drauge su visa „chebra“ šokau plaukti į kitą upės pusę. Upės vidury atsiminiau, kad plaukti tai aš nemoku ir upės sukūriukas ar paprasčiausia baimė mane ėmė gramzdinti į dugną. Bičiuliai padėjo išsikapstyti į krantą, bet į kitą upės pusę... Tilto horizonte nesimatė, o apsirėdžius ilgais mėlynais „pantalonais“ kažkodėl nesinorėjo eiti pasiieškoti tilto giliau į miestą. Teko vėl plaukti... Man atrodo, kad atgalinis mano plaukimas bičiuliams buvo baisesnis nei man – aš savęs juk iš šalies nemačiau.
Maistą mums į gamyklą termosais atveždavo iš karinio dalinio. Alkoholio atgabendavo artimieji arba nusipirkdavome Panevėžyje. Kažkodėl buvo labai didelis poreikis nuolat virti arbatą – pradžioje sudeginom elektrinį virdulį, o kaitinimo spiralės tverdavo tik kelias dienas. Pavykdavo savo buitį tvarkyti taip, kad vienintelių galimu ugnies šaltiniu likdavo spiralė – ją sausą įkaitindavom iki raudonumo ir naudodavom kaip cigarečių pridegėją. Spiralei atsisakius kaisti – arbata buvo verdama skutimosi peiliukais. Ant vieno laido galo rišamas vienas peiliukas, ant – kito kitas. Peiliukai atskiriami degtukais, konstrukcija tvirtinama siūlais ir šia tau virdulys. Galima išsiversti ir be siūlų, ir be degtukų – svarbu, tik kad peiliukai nesusiliestų... Tiesa, peiliukinis įrenginys – trumpaamžis. Pirmą kartą jis vandenį užvirina labai greitai, paskui reikia laukti vis ilgiau ir ilgiau.
Panevėžyje neišdildomą įspūdį paliko maskviečiai. Kadangi komandiruotėjė nebuvo tamsesnio gymio „brolių“ tai maskviečiai sėkmingai užėmė jų vietą. Buvo jie gal kokie penki, vizualiai – visi panašūs. Ir pagal išvaizdą, ir pagal elgesį – Metro auginti. Ploni, balti, dienos šviesos nematę... Kai samagonas liejosi laisvai – maskviečiai demonstratyviai gerdavo odekoloną, kepdavo varles, o stalo tenisą žaisdavo ant asfalto, nors buvo teniso stalas. Jei kažkas padarydavo protu nesuvokiamą kvailystę – niekam nekilo klausimų kieno darbas, žinoma jog vėl maskviečiai bus norėją pasirodyti...
Iš Panevėžio gamyklos išvykome ją gerokai pagriovę iš vidaus.. Kaip dabar apie visą tarybų šalį sako dori patriotai buvę dorais komunistais. Tarpmiestiniai skambučiai 1990-aisiais, matyt buvo brangūs, o visi kareivėliai, žinoma norėjo pasinaudoti nemokamu ryšiu – kas vakarą buvo lendama į gamyklos kontorą ir skambinama namo, net eilės susidarydavo. Atėjus sąskaitoms, paskui ištraukus pokalbių išklotines nusikaltėlių toli ieškoti nereikėjo – aišku, kad į Rostovą ar Mariupolį skambino ne Šmigelskas iš Molėtų.
Iš sesers laiško (1990 05 01):
„Šiandien visą dieną Sigis plovė indelius nuo grietinės, majonezo, butelius nuo aliejaus, nes prašo priduoti tarą, kadangi nėra kur pilti grietinę, aliejų ir t.t.. Broliai nebeduoda./.../ Tiesa, apie bulves. Visas jas, kurias su tavo pagalba pernai perrinkom teks sušerti karvei, nes niekas neperka. Kolūkis pardavinėja po 5 kapeikas už kilą.“
Iš „Respublikos“ tekstų (Egidijus Knispelis, „Savaitgalis Gariūnuose“; 1990 04 10):
„– Ko jūs taip kainas keliate? – atsakymo JIE nereikalavo. Po psichologinės atakos vyriausias iš JŲ staiga pasidarė labai nuoširdus. Gariūnai – JŲ valdos. Norite čia prekiauti? Mėnesinis mokestis – 200 rublių (plius 3 rubliai kasdien „bobutei“ prie vartų už „vizą“). Netgi prisistatė – Erikas. Kalbėjo rusiškai. Nepatingėdavo retkarčiais nusispjauti. Rankos – kišenėse. Kojos – pečių plotyje. – Galite nemokėti, jo didaktinį pamokslėlį įrašiau į kišenėje paslėptą diktofoną. Čia pateikiu vertimą į valstybinę kalbą: -Kol būsit krūvoj, neliesim... Bet atmink, – išsakydamas dalykinę monologo dalį, Erikas kreipėsi į mano buvusį studijų draugą, – atmink, kad išeisi už turgaus vartų. Mes pažiūrėsim, kuri tavo mašina. Priekinis stiklas kainuoja gabalą (tūkstantį rublių). Jo netekti gali per kelias sekundes. Ne ką ilgiau badysim padangas, atsuktuvu braižysim dureles... Paskaičiuok. O per čerdaką gausi visada kai tik sutiksim vieną... Skaičiuok, skaičiuok, matematika.“
Ar karininkai keikiasi?
Gajus mitas, kad sovietiniai karininkai labai keikėsi. Na seržantams ir kareiviams keiktis buvo beveik garbės reikalas. Dar ir dabar galiu ir estiškai, ir uzbekiškai „pasiųsti“. Uzbekiškai gal net visą kalbą pasakyčiau vartodamas tik keiksmažodžius.
Žiauriai keikėsi ir praporščikai. Darbas jų toks. „Apklojai matais“ kareivėlį ir didelis jautiesi. Keikūnų buvo ir tarp žemesnės grandies karininkų. Tačiau, kuo rangas aukštesnis – tuo elgesys korektiškesnis. Turbūt keikiasi ir pulkininkai, netampa jie šventesniais, didėjant žvaigždžių skaičiui ant antpečių, tačiau prie kareivių jie šito sau neleidžia.
Sprendžiant pagal buvusių kareivių pasakojimus daug kas kariuomenėje turėjo merginą, kuri buvo generolo dukterimi. O su pulkininkaite, turbūt, kas antras miegojo... Aš tai pačius gyvus generolus mačiau gal tris kartus, kai Kaliningrado aerodrome persėsdavo iš vieno sraigtasparnio į kitą. Ką jau ten kalbėt apie jų dukteris. Tad, kokia buvo generolų aplinka – nežinau...
Pradėjęs rašyti apie keiksmus atsiminiau Aluksnės juokelį. Praporščikas, o gal jaunesnis karininkas prieš rikiuotę pareiškė, kad tam kas lips per spinteles bus „pizdiec“. Paskui po reikšmingos pauzės pridūrė: „lietuviams išverčiu – bus „pizdauskas“. Po to pastarasis žodis tapo ytin populiariu, paprastai identifikuojančiu lietuvius... Jei, kas turintis rėkimo teisę ant ko nors užrėkdavo: „nu pizdauskas!“ – reiškia nemalonę užsitraukė lietuvis.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Kai Dievas darė tvarką žemėje – aviatoriai skraidė, o kai buvo daroma tvarka danguje buvos skraidymui netinkamas oras.“
Tarnavau su Kedžiu
Po to kai Drąsius Kedys tapo „žvaigžde“ nusprendžiau, kad su juo Aluksnėje tarnavau. Atsimenu, kad tikrai Aluksnėje buvo ir Drąsius, ir Kedys. Bet kai „pagooglinau“, pamačiau, kad garsusis Drąsius už mane metais jaunesnis, tad niekaip negalėjom kartu tarnauti – septyniolikmečių sovietai į kariuomenę neėmė...
Dabar vartydamas kareivišką užrašų knygutę atradau bendražygių pavardes ir adresus, pasirodo buvo pas mus ir Drąsius, ir Kedys, bet tai skirtingi žmonės. Atgaminau, kad tiedu buvo draugai, todėl po to kai Drąsius Kedys išgarsėjo, nieko dėtus du savo bendražygius apjungiau į vieną.
Apskritai kariuomenės atsiminimai dažnai mitologizuojasi – tai kas vyko, vyko labai seniai ir labai toli. Manau, kad jei kas iš mano bendražygių skaitys šią knygą, taip pat ne vienoje vietoje ginčysis. Natūralu, vieni pamirštam vienus dalykus, kiti – kitus. O ir tiesą juk visi skirtingai gražinam.
Adresai ant išsaugotų kareiviškų vokų nemeluoja – „aluksniečiai“ lietuviai tarnybą tęsė Kurilų salose, Šiaurės Osetijoje, Krasnodaro krašte, Azerbaidžiane. Vienas bičiulis pateko į Kauną, o aš taip pat buvau vienu iš nedaugelio mūsiškių likusių šalia namų – Kaliningrade.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Armija – tai sapnas. Neduok Dieve jį susapnuoti antrą kartą.“
„Saugokit save sūneliai.“
Iš Panevėžio grįžę Aluksnę, dalinyje neberadome saviškių. Mūsų šaukimo kareiviai jau buvo išmėtyti po plačiąją tėvynę, o mūsų kazarmas „okupavo“ nauji „duchai“. Tuoj pat iškeliavome ir mes. Į Kaliningradą važiavome tryse – kartu su manimi dar estas ir latvis. Ši kelionė visiškai išsitrynė iš atminties. Mūsų niekas iki Kaliningrado nelydėjo. Greičiausiai buvo taip, jog iki Rygos važiavome nemaža grupė su lydinčiu karininku ar praporščiku, paskui mus išskirstė po savuosius traukinius. Prisimenu, tik, kad išlipome iš traukinio prieš pat Kaliningradą, Lugavoje gyvenvietėje. Buvo šilta vasaros diena, kelias valandas drybsojome pievoje ir tik vakarėjant ėmėme ieškoti savo dalinio.
Kaliningrade – patekome visai į kitą pasaulį. Jokios tvarkos, jokių rikiuočių, jokio režimo ir jokios drausmės. Tiksliau drausmė ir režimas buvo, bet šitai lėmė ne kariuomenės statutas, o „senių“ iniciatyvos. Sraigtasparnių eskadrilėje buvo gal koks 150 karininkų ir praporčikų ir tik 20 kareivių. Absoliučiai daugumai karininkų mes nerūpėjome – jie pas savo sraigtasparnius eidavo kaip į eilinį normalų darbą, į kareivius žiūrėjo kaip į normalius žmones, kuriems nereikia kvaršinti galvų, jei jie patys karininkams gyventi netrukdo. Kaip sistemos iliustraciją atsimenu epizodą, kai jau būdamas „seniu“ dieną kazarmoje snaudžiau, o pro šalį praeidamas praporščikas pusbalsiu pratarė „kas čia pas mus miega“. „Na užkniso mane šiandien.“ – burbtelėjau, tik matyt, sakiau ne „užkniso“, o ne norminės kalbos žodį. Praporas puolė atsiprašinėti, kad jis nieko blogo nenorėjo, tik garsiai pagalvojo. Susigėdęs dėl tokios kariškio reakcijos šokau iš lovos atsiprašinėti, tada praporas dar labiau susigėdo ir taip vienas kito gal dešimt minučių atsiprašinėjom...
Mes rūpėjome tik eskadrilės vadui ir vienam praporščikui, kurio pareigos pažodžiui išvertus – „kuopos viršila“. Idiotiška formuluotė. Kodėl viršila, jei jis praporščikas ir kodėl kuopos, jei 20 žmonių formuotė geriausiu atveju gali būti būriu?
Kuopos viršila teoriškai turėjo rūpintis mūsų buitimi, bet ja mes rūpinomės patys. Pagal grafiką eidavome dirbti į garnizono valgyklą, nustatytu lauku joje ir valgydavome. Garnizono teritorija – keliasdešimt, o gal ir šimtai hektarų: joje daug kazarmų, garažų ir sandėlių bei sraigtasparnių aerodromas. Už tos pačios tvoros buvo aviacijos „autokuopa“ bei „sargybos kuopa“ taip pat keli daliniai tikrųjų vairuotojų – žmonių su juodais antpečiais.
Beje, mus globojąs praporščikas buvo patologinis vagis su statybiniu profiliu. Šalia garnizono teritorijos jis statėsi vilą, kartais mus išsivesdavo joje padirbėti. Tiesa, rusamas „vila“ – nebūtinai rūmai. „Vila“ – tai statinys, kurio šeiminkas jame nuolat negyvena, tai gali būti ir 12 kvadratinių metrų sodo namelis. Bet mūsų praporo vila buvusi visai nemenka, pagal dydį normalus gyvenamasis namas. Panašu, kad visas tas namas pastatytas iš pavogtų ir rankomis suneštų medžiagų – naudotos gal 67 rūšių plytos, skirtingi lentgaliai, kiekvienas stogo dangos lapas skirtingas... Tas kariškis ėmė viską, kas tik gali praverti „prie ūkio“ ir niekad nėjo į namus tuščiomis rankomis. Kartą jam specialiai paruošėme „dovaną“ – prisisiojome skardinę nuo dažų, uždarėme ir padėjome kazarmos kampe. Į patalpą įėjęs praporščikas skvarbiai apžvelgė erdvę, surado skardinę, pateliūskavo ir ją atidarė. Mes žvengdami sprukome į lauką, jis – staugdamas iš paskos.
Eskadrilės vadu buvo 38-erių metų papulkininkis. Mūsų akimis – beprotiškai senas žmogus. Papulkininkis, kaip ir didelė dalis žemesnio rango mūsų eskadrilės lakūnų, buvo kariavęs Afganistane. Prisimenu sakydavo, kad jo kaip kariškio stažas yra didesnis nei jo amžius, nes vieni metai praleisti kare, už poliarinio rato ar kitose įdomiose vietose skaičiuoti už kelerius metus. Esminis vado reikalavimas kareiviams – į miestą neiti su kareiviška uniforma ir neįsivelti ten į konfliktus su kitais kariškiais ar milicija. „Saugokit save, sūneliai“, – pro tvoros plyšį į Kaliningradą keliaujančius kareivius laimindavo eskadrilės vadas. Pro oficialųjį garnizono kontrolės postą (KPP) ėjau vienintelį kartą, kai atvykau į dalinį. O į miestą ir net į „dembelį“ ėjome pro beveik legalų tvoros plyšį. Net į pirtį – prausdavomės miesto pirtyje – kartu su mus lydinčiu praporščiku keliaudavome pro plyšį. Žodžiu, plyšys, kaip dabar rusai sakytų, buvęs „legetyvus“... Mes vadą beprotiškai gerbėm ir pagarbą jam visada atiduodavom ir atsistodavom jį pamatę, nors šito Kaliningrado eskadrilėje niekas nereikalavo.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Be įprasto Rubiko kubo sukurtos dar trys jo modifikacijos kariškiams: vienspalvis, skirtas karininkams, suteikiantis jiems pasitikėjimo; nesisukiojantis – kareiviams, kad nesugadintų; labai sunkus – praporščikams, kad nepavogtų.“
„Praporščikai reikalauja, kad jiems privaloma būtų nešioti tik po vieną antpetį. Antrasis trukdo tarnauti tėvynei – nešant maišą spaudžia petį.“
Masteliai:
1990 metais Tarybų sąjungoje buvo 16 karinių apygardų. Pabaltijo karinei apygardai buvo priskirtos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Kaliningrado srities teritorijos. Apygardos centras – Ryga. Pagal oficialią statistiką Pabaltijo karinėje apygardoje 1990 metais buvo dislokuota 170 tūkst. kariškių.
Iš sesers laiško (1990 09 11):
„Terleckas visai išprotėjo su savo LLL. Šį sekmadienį rodė, kaip iš jo chebros rėkė, kad visa Ministrų taryba tai visoks brudas su saugumiete priešakyje. Dabar jų liaudis pasistatė palapinę prie AT pastato ir badauja. Žada tol kol atsistatydins Prunskienė./.../ Užsisakėm lietuviškus laikraščius 6 mėn. už 111 rub. O kur dar rusiški. Kainos pasakiškos – „Lietuvos rytas“ – 29,16, „Gimtasis kraštas“ – 9,84, „Atgimimas“ – 20,88, „Respublika“ – 30, „Sportas“ – 23,64 (jo nesisakė), „Vasario 16“ – 19,80, „Mokslas ir gyvenimas“ – 12, „Mūsų sodai“ – 18 ir t.t. Baisūs vaizdai...“
