XXX
Iš pirmo žvilgsnio vendemija atrodo groteskiškai. Makabriškas šokis – tai žmogaus bandymas pasipriešinti progresui. Kas laimės? Kas išspaus daugiau vyno per tą patį laiką– dujinis presas ar žmogaus raumenys? Ne, ne raumenys – ambicijos, tikėjimas, atsidavimas, užsispyrimas, savęs paties provokavimas, autoironija. Tipiškai itališki bruožai.
Vendemija – tai tik puikus fonas atsiskleisti eilinio provincijos miestelio, kokių ir pas mus Lietuvoje daugybė, vidaus problemoms.
Rovignano – išgalvotos vietovės pavadinimas. Ji – visai greta Šiaurės Italijos regiono Friulio-Venecijos Džulijos (Friuli-Venezia Giulia) regiono Vogeros (Voghera) miesto. Miestelio kasdienybę supurto atvykęs žurnalistas. Ko jam čia reikia rugsėjį, kai visi ūkininkai užsiėmę vyno spaudimo reikalais?
Žurnalistas atvyksta iš regioninio laikraščio rašyti apie vieną personažą – keturiasdešimtą gimtadienį švenčiantį kaimietį Elia’. Kitokį nei visi likusieji miestelio vyrai. Kuo jis kitoks? Įsivaizduokime lietuvišką, tarkime, Merkinės, miestelį, į kurį atvyksta žurnalistas rašyti išskirtinai apie vieną miestelio vyriškį, ir aplenkia kitus vyrus. Miestelyje kyla šurmulys. Elia’ išgarsėjo už provincijos ribų kaip vyriškumo simbolis? Kas tai yra vyriškumas?
Kortuojantys bare vyrai iš anksto žurnalistui piešia Elia’ portretą.
Jis – keistas (it. strano). Asocialus, nevedęs, netoleruojantis moterų, išskyrus savo namų guvernantę juodaodę Mamy’, – simpatišką storulę.
Lietuvoje ši devintojo dešimtmečio pradžios kino komedija taip pat turėjo didžiulį pasisekimą. Nuostabus garso takelis – kaimiečio, pėdomis spaudžiančio vynuoges kubile, šokis. Kas pažįsta vieną charizmatiškiausių Italijos aktorių Adriano Celentano, žino apie jo išskirtinį sugebėjimą šokti. Ne, tai ne reperio, ne breikerio, ne kitokios krypties šokėjo technika. Aktoriaus kūnas toks keistai koordinuotas, jo judesiai tarsi valdomi spyruoklės, todėl devintajame dešimtmetyje jis buvo pramintas molleggiato (liet. spyruokliuojančiu). Ne tik siauri grakštūs klubai ir vyriškos ilgos raumeningos kojos, bet ir šie judesiai tiesiog varo iš proto dailiąją lytį. Molleggiato filme ne šiaip sau šoka, jis spyruokliuoja vynuogių kubile, plaukuotomis kojomis traiškydamas vynuoges.
Šokiui akompanuoja „Fiori e fantasija“ – aranžuota Jamaikos jaunimo dainelė, kurią mes, lietuviai, išgirdome maždaug tuo pačiu metu kaip ir filmo režisieriai – italai Castellano ir Pippolo. Viename devintojo dešimtmečio pradžios Sopoto festivalių šis šlageris buvo dainuojamas grupės „Bony M“ „šiala ...lala...la...“. Tik vėliau parašytas itališkas tekstas siejamas su vyno spaudimu – vendemija. Tekstas taip pat atspindi pasipriešinimą progresui, tikėjimą žmogaus raumenų galia, kurią geriausiai išreiškia Elia’ – užsispyrusio kaimiečio personažas. „Šiala... lala... la... Kiekviena vynuogė yra aukso vertės... Jei tiki tuo, ką darai, pamatysi, tu pasieksi tikslą...“.
Komedijoje Elia’ iš tiesų visur ir visose situacijose nugali kitus vyrus – konkurentus, pilvotus, sutuoktinių moterų išlepintus miestiečius. Jis laimi darydamas atsispaudimus ant biliardo stalo, nepaliaudamas šokti pėdomis, konkuruodamas su mechaniniu spaudimo įrenginiu. Galiausiai jis laimi sporto salėje žaisdamas krepšinį, laimi prieš patį save, savo užsispyrimą ignoruoti moteris.
Nors būtent tai labiausiai patinka Italijos dailiajai lyčiai – vyrai, kurie ignoruoja moteris. Ar tokie bruožai būtų patrauklūs ir lietuviško miestelio moterims. Hmm...
Viena dramatiškiausių filmo scenų vyksta gražuolės milanietės Lizos, kurią suvaidino aktorė Ornella Muti, pasimatymui išrinktame restorane. Ornellos Muti personažas tikrai patiko lietuvėms – rafinuota milanietė, Valentino drabužiai, aristokratiškos manieros. Tik dėl ko ji susižavi kaimiečiu? Lizą žavi išoriškai bjauraus personažo charakteris. Tarkime, Elia’ susidūrimas su skolastišku someljė, pristatančiu vyno kortą. Kaimietis Elia’ nepasiduoda pompastiškoms vyno charakteristikoms. Jis apie vyno kokybę išmano kur kas daugiau nei restorano darbuotojas. Nėra abejonių – someljė sutriuškinamas. Ne Milano aristokrato, o stačiokiško kaimiečio.
Tačiau filme šypsenų sukelia ne vien stačiokiškumo linija. Kas iš mūsų neatsimena scenos, kai juoda sutana vilkintis klierikas, neabejojantis, jog Elia’ neturi sau lygių ir kitose srityse, paslaptingai teiraujasi, o kaip įveikia supermenas mizantropas Elia’ jį užklupusias seksualines aistras?
Klierikas neslepia – jis pats, ištiktas aistros, lipa į kampanilę ir skambina varpais. O Elia’? Skuba į malkinę ir... kirviu skaldo malkas. Ši scena sukelia visų valstybių moterų pasitenkinimą.
Kas vis dėlto daugiausia suteikia žavesio Elia’ personažui? Apie kokį vyriškumą rašys žurnalistas?
Iš tiesų pėdomis vynas Italijoje šiandien jau nebespaudžiamas. Šią smagią sceną galima išvysti šventės dieną ūkyje pakabintame ekrane. Paragavus garsiame Lacijaus ūkyje „Casale Cento Corvi“, įsikūrusiame tarp Tirėnų jūros ir Apeninų kalnų, naujo sezono vietinių vynuogių vyno, kartu su Adriano Celentano pataikyti į smagaus šlagerio ritmą „šiala... lala... la...“. Vyrai išbando save čia, kartu su savo moterimis. Savo vyriškumą, ištvermę, saiko jausmą.
Tiek devintojo dešimtmečio kino komedijoje, tiek ir šiandien aišku, jog vyrų patrauklumą ir vyriškumą užtikrina ne vien raumenys. Moteris žavi ironija. Pamenate, kaip gamtą dievinantis Elia’ kalbasi su varnomis?
Rugsėjis kaip visada – aksominis sezonas Romoje. Šiomis dienomis visa Tirėnų pakrantė tarsi gyvena vendemija. Jūroje vanduo skaidrus kaip krištolas, oro temperatūra siekia 28 laipsnius, vandens – 26. Paplūdimiuose – tikra ramybės oazės atmosfera, gamta lyg atsipalaidavusi po vasaros karščių, tyli laukdama po kelių mėnesių prasidėsiančio šaltojo sezono. Prie jūros lengva rasti laisvą vietą, niekas ant galvos nelipa, vaikai nebliauna, mamos nesibara. Iš pajūrio restoranų sklinda nuostabūs „fritto misto“ (liet. skrudintų jūrų gėrybių) aromatai. Jas (aštuonkojus, kalmarus, sepijas, omarus, midijas, ančiuvius) Tirėnų pajūrio restoranai gamina tobulai – traškias, aromatingas, neprisisunkusias aliejaus.
Nėra nuostabesnio dalyko, kaip paplūdimyje stebėti italų vyrus ir moteris. Kaip jie flirtuoja, pykstasi, kvailioja, provokuoja.
Kol moterys žvelgdamos į jūros horizontą svajoja apie tai, kaip vendemijos metu ūkyje norėtų pasinerti į mosto (liet. išspaudų) vonią ir iš naujo atgauti jaunystę (juk būtent vyno išspaudose koncentruojasi vynuogių polifenoliai), jų vyrai ant jūros kranto nedrybso.
Savo vyriškumą dailiajai lyčiai ir sau patiems jie užtikrina medžiodami.
Būtent šiltą rugsėjį, kai tarp Tirėnų jūros ir Apeninų kalnų vyksta itin dramatiškas kaimiečiams vendemijos laikas, panašiai kaip Castellano ir Pippolo filme, paplūdimyje galima pamatyti lieknų, grakščių vyrų, vilkinčių narų kostiumais. Kai kurių rankose – milžiniški žeberklai. Atrodo įspūdingai.
Pasirodo, jie skirti il polpo (liet. aštuonkojams) medžioti. Aštuonkojai rugsėjį ypač skanūs, juos lengva sumedžioti, nes įsirausę visai šalia kranto į smėlį. Arba, paėjus giliau į labiau uolėtas vietas, panėrus su kauke į vandenį, visai nesunku rasti ir persmeigti stambų uolinį aštuonkojį. Turguje poros kilogramų aštuonkojų kaina – apie 25 eurai. Uolinių aštuonkojų čiuptuvai, skirtingai nei smėlinių, – tik vienos eilės nareliai, bet kur kas ilgesni ir tvirtesni.
Viena mėgstamiausių italių moterų pramogų rugsėjį – sieteliais rinkti smulkias kriauklytes („le telline arba le vongole“). Iš mažučių glotnių ir stambesnių šiurkščiomis geldelėmis „širdelių“, kurių pilnutėlės Tirėnų jūros pakrantės, gaminami itin skanūs spagečių padažai. Kai jūra pernelyg smarkiai nebanguoja ir nėra pavojaus susižaloti į uolas apkibusias kriaukles, tiesiog neįmanoma atsispirti sultingoms midijoms.
Daugybė narų krenta į bangą ir prisiartinę prie milžiniškų uolų nurenka moliuskus į sietelius. Vakarais moterys gamina midijas kuriuo nors iš Lacijaus būdų. Pagrindinių itališkų patiekalų „le cozze alla marinara“ (liet. midijos su česnakų ir petražolių padažu), „impeppata di cozze“ (liet. midijos su česnakų ir juodųjų pipirų padažu) gamybos būdai gerokai skiriasi nuo, tarkime, įprastų Belgijoje ar Prancūzijoje. Midijos Italijoje tokios saporite (liet. skanios ir aromatingos), jog niekaip nedera su grietinėle. Beje, italai garsėja ir kaip sveikatos maniakai, jiems jūrų gėrybes derinti su pieno produktais būtų tikra šventvagystė.
Buona forchetta (liet. gera šakutė) arba gera virtuvė – tai dar vienas būdas aistrai išreikšti.
Tas pats Adriano Celentano vienoje iš dainų flirtuoja su savo partnere: „Jei tu nemokėsi gaminti, aš tavęs nepamylėsiu.“
Išsitiesus ant užkloto jūros pakrantėje galima pamatyti komiškų vaizdų – tarkime, kai medžiotojas sprunka iš vandens su žeberklu rankoje. O ant jo – pamautas milžiniškas aštuonkojis.
Ką jis daro? Neatspėsite? Jam tiesiog būtina atkreipti viso paplūdimio dėmesį į savo laimikį. Juk tai jo – šių dienų medžiotojo – vyriškumo įrodymas.
Jis meta milžinišką galvakojį savo partnerei ant pilvo. Šis prisisiurbia lediniais nareliais kaip dėlė. Kas būna toliau?
Scena iš tiesų verta kinematografo.
Vargu ar kurios kitos valstybės moterys reaguotų kaip italės. Kurios iš jų netvotų už tokį iššūkį savo vyrui antausio?
Bet italai – tokie. Jiems kažkaip pavyksta kvailioti, juoktis ir džiaugtis, netramdyti emocijų. Jie kaip aktoriai privalo nuolat būti dėmesio centre. Tai patinka ir moterims. Aistringa batalija su milžinišku polpo (liet. aštuonkojis) viso paplūdimio akivaizdoje… Galiausiai – vyras, partneris nugalėtojas. Argi ne žavu?
Nieko nėra žavesnio, kai suaugę žmonės žaidžia tarsi vaikai.
J. J.
