Ko verta Lukašenkos ekonomika?

Pagaliau įvyko prieš kelias savaites Aleksandro Lukašenkos anonsuotas susitikimas su Vladimiru Putinu. Bet ne Kremliuje, o Sočyje. Toliau Sočio nebuvo leistas ir Bašaras Asadas, kai prašėsi pagalbos savo režimui Sirijoje išsaugoti. Bejėgiai prašytojai Kremliaus valdovo priimami tik pietiniame prieškambaryje prie Juodosios jūros.

Kas duoda pagrindo V. Putinui taip vertinti ir elgtis? Nekalbėsime apie falsifikuotus rinkimus. Pažiūrėkime į Baltarusijos ekonomiką: kokia ji yra po 26 metus trunkančio A. Lukašenkos valdymo. Jis pats teigia sukūręs klestinčią nepriklausomą valstybę, jo gerbėjai, kaip taisyklė jaučiantys nostalgiją sovietmečiui, dūsauja: kokia švara, ir kolūkiai neišdraskyti, ir visi darbo turi!

Užsitęsusi stagnacija

Kai dabartinis prezidentas 1994 m. buvo išrinktas pirmą kartą, Baltarusijoje infliacija siekė astronominius 2200 proc. Bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudarė 1405 USD.

Visuomenė nebuvo pasiruošusi nepriklausomybei ir jos nelaukė. 1991 m. referendume net 83 proc. baltarusių pasisakė už SSRS išsaugojimą. Užgriuvę pokyčiai juos tik išgąsdino. Atsivėrusias galimybes asmeninei iniciatyvai geriausiai išnaudojo banditai. Naujasis prezidentas ėmėsi restauruoti griūvantį valstybinės ekonomikos modelį, įvedė kainų ribojimus, sudorojo nusikalstamumą. Ekonomika ėmė augti dviženkliais skaičiais į metus, nors infliaciją suvaldyti sekėsi sunkiai. 1999 m. 1 USD kainavo 900 000 Baltarusijos rublių.

Valstybinis reguliavimas per keletą metų išsėmė savo potencialą ir negebėjo spręsti kylančių iššūkių. Prasidėjo lėtėjimas. Augimas dar vyko iki 2008 m., bet gyventojų realios pajamos nebedidėjo. Po pasaulinės krizės Baltarusijos ekonomika 2009–2013 m. augo vidutiniškai 3,2 proc., o nuo 2014 m. BVP augimo vidurkis tėra 0,4 proc.

Atsigręžęs atgal į 1994 m., A. Lukašenka randa, kuo pasididžiuoti. Juk dabar šalies BVP vienam gyventojui išaugęs iki 6604 USD!

Ar tai didelis laimėjimas – galima palyginti su kaimynine Lietuva, kur BVP vienam gyventojui yra 19 455 USD.

Nesaugi eksporto struktūra

Tokio dydžio valstybių, kaip Baltarusija (ir Lietuvos), ekonomikos klestėjimą lemia eksportas, nes vidaus rinka yra per maža, kad vietiniai vartotojai užkurtų ekonomikos variklį.

Kaip per susitikimą Sočyje pasidžiaugė V. Putinas, beveik pusė Baltarusijos eksporto eina į Rusiją. Jeigu tiksliau – 42 proc., užaugusi nuo 23,4 proc. 2006 m. Tuo tarpu eksportas į NVS nepriklausančias šalis nuo 56,4 proc. aukštumos 2006 m. sumažėjo iki 41,5 proc. pernai.

Skaičiai rodo, kad A. Lukašenka ne saugo šalies suverenumą, o prijunginėja jos ekonomiką prie Rusijos. Akivaizdus tiesioginės priklausomybės įrodymas yra 2015 m. rodiklis, kai Baltarusijos ekonomika dramatiškai smuko iki -3,8 proc. dėl Rusijai už Ukrainą įvestų sankcijų.

Eksporto dinamika patvirtina, kad Baltarusija netenka rinkų įvairovės ir tampa Rusijos ekonomikos priedėliu. Prieš keliolika metų Baltarusijos eksportas buvo daug sveikesnis, labiau diversifikuotas, tuo pačiu ekonomika buvo saugesnė, nepastatyta ant vienos kortos.

Per paskutinį susitikimą su V. Putinu Baltarusijos prezidentas melu replikavo į „vyresniojo brolio“ pasidžiaugimą, kad beveik pusė Baltarusijos eksporto keliauja į Rusiją. Pritardamas džiūgavimui aiškino, kad neva „jo draugas Orbanas“ jam sakęs (turėdamas galvoje diktatoriškais metodais pasižymintį Vengrijos premjerą), kad Vengrijos eksportas į Vokietiją sudaro 90 proc., ir vengrai dėl to galvos nesuka. Tikrovėje Vengrijos eksportas į Vokietiją yra 27 proc.

Lenkijos, dabar apšauktos agresyvia prieše, baltarusis nepaminėjo, nors ši šalis į Vokietiją eksportuoja panašiai – 28 proc. Bet politiškai jam buvo maloniau paišytis į vieną gretą su Viktoru Orbanu. Taip ir padarė, eilinį kartą meluodamas V. Putinui, kuriam mažai rūpi kreivi pasilyginimai, kai pats matuojasi sau į kišenę visą Baltarusiją.

Nafta man – su nuolaidėle

Kuo didžiuojasi Baltarusijos ekonomika? Visų pirma, mašinų gamyba. Bet ji yra antroje vietoje tarp šalies eksporto sričių su 17,6 proc. dydžio dalimi. Pirmąją užima mineralinių produktų ir chemijos produkcija – 40,8 proc.

Naftos verslo baltarusiškas modelis yra paprastas – žaliava su nuolaidomis, o produktai – už pasaulines kainas. Rusija ilgus metus tiekė Baltarusijai naftą pagal kainos formulę, kurioje iš pasaulinės kainos atimamas eksporto mokestis. Nupirkę 18 mln. tonų naftos maždaug su 25 proc. nuolaida, trečdalį baltarusiai sunaudodavo savo reikmėms, o 12 mln. tonų eksportuodavo, perdirbę į kitus produktus.

Kai Rusijai atėjo sunkūs sankcijų laikai ir krito pasaulinės naftos kainos, Maskvai šitas dovanų krepšelis pasidarė ne pagal kišenę. V. Putinas įspėjo A. Lukašenką, kad kasmet po truputį mažins eksporto mokesčio nuolaidą. A. Lukašenka putojo, šaukėsi brolystės jausmų, svaidėsi žaibais ir reikalavo kompensacijos. Tik jis vienas suprato, kodėl kaimynas jam privalo kompensuoti perėjimą prie visoms valstybėms įprastų sąlygų. Rusija laikėsi savo, nuolaidą vis mažina, ir Baltarusija jau nuo 2024 m. gaus naftą tik už pasaulinę kainą.

Dvi naftos perdirbimo gamyklos yra valstybinės ir labai nenašios. Neaišku, kaip joms seksis dirbti rinkos sąlygomis. Į vieną iš jų, esančią Mozyryje, senokai yra nusitaikęs vienas artimiausių V. Putinui žmonių Igoris Sečinas, bet A. Lukašenka nieku gyvu nesutinka įmonės parduoti. Jei V. Putinas šįkart priverstų gamyklą privatizuoti, „Rosneft“ ją nupirktų.

Didžioji dalis naftos produktų eksporto keliauja per Klaipėdą. Mūsų uostui pats laikas galvoti, kad šis srautas gali nutrūkti dėl dviejų galimų scenarijų: arba I. Sečinas jį nukreips per Rusiją, arba neparduotos rusams įmonės bankrutuos be nuolaidinės žaliavos. Prisimenate, kaip nepataisomai sugedo „Draugystės“ naftotiekis į Lietuvą, kai „Lukoil“ negavo nusipirkti Mažeikių gamyklos? Esamos padėties išsaugojimas yra tik trečias scenarijus.

Tiesa, A. Lukašenka eilinį kartą prisimelavo, kad Baltarusijos krovinių tranzitas per Lietuvą atneša 30 proc. Lietuvos biudžeto pajamų. Iš tikrųjų – 0,03 proc. biudžeto. Valstybei nieko, bet Klaipėdos uostui gali pasijausti, jei lauks atomazgos nesiruošdamas.

Su rusiškomis dujomis irgi nieko gero, nes sutartimi joms nustatyta pastovi kaina į priekį. „Gazpromo“ dujos gegužę krito iki 94 USD/ 1000m3, o Baltarusijai toliau skaičiuojama 127 USD.

A.Lukašenka už suteiktas tuo metu nuolaidas buvo priverstas parduoti „Gazpromui“ dujotiekius (Lietuvoje tai buvo padaręs Algirdas Brazauskas, bet vėliau valstybė juos atpirko). Dabar Rusijai priklausantis dujotiekis yra didžiausias mokesčių mokėtojas Baltarusijoje.

Tačiau ir čia yra rūpesčių. Pagrindinis „Jamalo“ dujotiekis eina per Lenkiją, kuri svarsto, ar jo neuždarius. Įtakos turi ir agresyvi Rusijos pozicija Lenkijos atžvilgiu, ir prieš Lenkijos valią Baltijos dugnu tiesiamas dujotiekis Nord Stream 2.

Kalio neatiduosiu!

Chemijos produktų segmente vertingiausia yra kalio trąšų gamykla „Belaruskali“. Į ją nusitaikęs vienas turtingiausių Rusijos oligarchų Suleimanas Kerimovas, kuriam priklauso analogiška gamykla Rusijoje „Uralkali“.

Rusams būtų labai naudinga sutelkti maksimalias apimtis po savo sparnu, kad galėtų diktuoti kalio trąšų kainą pasaulinėje rinkoje. Kitas jiems naudingas variantas – sustabdyti gamybą Baltarusijoje ir taip sumažinti pasiūlą, kad kainos augtų.

2013 m. situacija su rusais dėl „Belaruskali“ elgesio buvo tapusi tokia karšta, kad į Minską atvykęs „Uralkali“ generalinis direktorius Vladislavas Baumgartneris buvo sulaikytas.

Problemą sukūrė baltarusiai, laužydami sutartį su „Uralkalij“ prekiauti kalio trąšomis išvien ir taip palaikyti aukštesnę kainą. „Belaruskali“ ėmė prekiauti savo produkcija žemesnėmis kainomis rusams už nugaros. Tada A. Lukašenka kaip koks piratas atvykusį aiškinti V. Baumgartnerį paėmė įkaitu po susitikimo su Baltarusijos premjeru ir apkaltino pagal straipsnius, kurie gresia 10 metų už grotų. Taip Baltarusijos prezidentas supranta savo pozicijos stiprinimą per ginčą.

Reikia manyti, Rusija nėra pamiršusi, kaip aukščiausiems Maskvos pareigūnams teko net keletą kartų prašyti Minsko, kol po trijų mėnesių belangėje V. Baumgartneris buvo išleistas. Susitarimas nebuvo atnaujintas. Chroniškai valiutos stokojančiam A. Lukašenkai svarbiau ne pelningumas, o kuo didesnės USD įplaukos.

Pagaminantis kas šeštą toną kalio trąšų pasaulyje „Belaruskali“ yra daugiausiai valiutos uždirbanti įmonė šalyje. Pernai suma siekė 2,9 mlrd. USD, o tai sudaro apie 5 proc. valstybės biudžeto.

Būdama pelninga, ji gauna užduotis išlaikyti būrį nepelningų. Mat Baltarusijoje apie 60 proc. įmonių dirba nuostolingai, o pelningai dirbančioms nurodoma padėti joms plūduriuoti. Todėl „Belaruskali“ pardavimas rusams A. Lukašenkai būtų skausmingas ne kaip ekonominio suvereniteto netekimas, o kaip svarbaus donoro sovietinei planinei ekonomikai mirtis.

Traktoriai, kurių niekam nereikia

Pagal eksporto apimtis antroje vietoje esanti mašinų ir įrangos gamyba virš 60 proc. žaliavų įsiveža iš Rusijos.

Ne iš gero gyvenimo Baltarusijoje pastoviai skelbiamos metalo laužo rinkimo kampanijos. Tokios kadaise vykdavo Sovietų Sąjungoje, kai įmonės, įstaigos, net moksleiviai turėdavo pristatyti tam tikrą kiekį makulatūros ar metalo laužo į supirkimo punktus ir gauti tai patvirtinantį kvitą. Baltarusijoje ir šiais laikais įmonės gauna planą, kiek metalo laužo privalo pristatyti. Stengiantis įvykdyti planą, ant supirktuvių svarstyklių keliauja ir veikiantys metaliniai įrenginiai.

Nežiūrint tokių pastangų, mašinų pramonė daugiau importuoja, negu eksportuoja. Traktorius išveža, bet įsiveža daugiau detalėmis ir metalu. Tačiau planinės ekonomikos tikslas yra ne pelnas, o plano vykdymas. Daug pagamintos produkcijos tiesiog sandėliuojama didžiulėse aikštėse. Vien tik valstybinė žemės ūkio mašinų gamykla „Gosselmaš“ per 2019 m. patyrė 13,27 mln. USD nuostolį.

Rusų ekonomistas Sergejus Gurijevas, dirbantis Paryžiuje, sulygina Baltarusijos ekonomiką su 1970–1980 m. Sovietų Sąjungos modeliu. Tai yra sąstingio modelis.

Rusijoje baltarusiškos žemės ūkio mašinos yra vertinamos labiau, negu tėvyninės. Pripažįstama, kad jų gera kokybė ir patraukli kaina, tačiau Rusijos rinka tiesiog neimportuoja tiek, kiek pagaminama.

Visa Baltarusijos pramonė per metus generuoja apie 5 mlrd. Baltarusijos rublių (1,63 mlrd. USD) grynojo pelno. Tuo tarpu skola yra 10 kartų didesnė – 57 mlrd. Baltarusijos rublių (18,63 mlrd. USD).

Esant tokiai būklei, be mecenato paramos ekonomika subyrėtų akyse. Šią rolę užėmusi Rusija ekonomiškai šalį prisijungė. Tiksliau, A. Lukašenka savo ketvirtį amžiaus trunkančiu valdymu atvedė Baltarusiją į V. Putino rankas. Dabar beveik suklupęs Sočyje meldžia pagalbos, o Rusija gali diktuoti sąlygas, rinkdamasi jai patinkančius objektus ir dar labiau integruodama Baltarusiją.

Ekonominė priklausomybė nesunkiai konvertuojasi į politinę priklausomybę. Baltarusiai, iki šiol abejingai ar net su pasitenkinimu žiūrėję, kaip jų ekonomika tampa dotuojama Rusijos ekonomikos dalimi, pabudo tik tada, kai atsidūrė vyresniojo brolio nasruose ir keli dantys įdūrė įžūliai suklastotais rinkimais ir omono lazdomis.