Po penkių dienų „Sandvine Inc.“ paskelbė nutraukianti sutartį su A. Lukašenkos režimu argumentavusi, jog negali paskęsti situacijos, kai technologija naudojama informacijai riboti, ir tai lemia žmogaus teisių pažeidimus. Tai nereiškia, kad kompanija atsiims įrangą iš Minsko, ji tik neteiks techninės priežiūros. A. Lukašenkos režimas ir toliau galės ramiausiai blokuoti internetą. Na, ir pinigai uždirbti...

Amerikietis verslininkas Armandas Hammeris gimė Niujorke 1898-ųjų gegužės 21 dieną iš Rusijos imperijos emigravusių žydų šeimoje. Jo tėvas Julius Hammeris (bankrutavusių Odesos laivų statytojų atžala) Amerikoje įsteigė šeimos bendrovę „Allied Drug and Chemical Corporation“, kuri prekiavo kosmetika, taip pat turėjo 5 vaistinių tinklą. 1919-aisiais Niujorke įsteigus Sovietų Rusijos prekybos misiją, kuriai vadovavo Vokietijos pilietis ir žymus bolševikų partijos narys Ludwigas Martensas, Hammeris (tėvas) joje dirbo finansų direktoriumi, jam pagelbėjo sūnus Armandas.

Arūnas Spraunius
Socialistinių pažiūrų J. Hammerį nuolat „ganė“ Amerikos specialiosios tarnybos, 1919-ųjų liepos 5 dieną jų agentas užfiksavo, kaip „Allied Drug and Chemical Corporation“ šefo medicinos kabinetą aplankė buvusio carinės Rusijos diplomato žmona Marija Oganesova, – pageidavo nutraukti eilinį nėštumą. Abortas 33-ejų moteriai atliktas per gripo epidemijos įkarštį, po šešių dienų ji mirė. Po keturių savaičių Bronkso teismas nuteisė Hammerį vyresnįjį 3,5 metų kalėti. Dalis tyrėjų ir dabar tvirtina, esą neteisėtą abortą padarė Armandas, o tėvas prisiėmė kaltę.

A. Hammeris 1921 metais Kolumbijos universitete gavo medicinos daktaro laipsnį, nors medicinine praktika niekada nesivertė, visada buvo pristatomas „daktaru Hammeriu“. Tėvo kompanijai ėmė vadovauti dar studijuodamas, tapo pirmuoju Amerikos istorijoje milijoną uždirbusiu studentu. Bet ir simpatizavo socializmui. „Allied Drug and Chemical Corporation“ su Sovietų Rusijos prekybos misija sudarė 150 tūkstančių dolerių vertės sutartį dėl sąskaitos už pateiktą naftos įrangą apmokėjimo. 1921-aisiais L. Martensą išsiuntus iš Amerikos, Hammeriai pinigų negavo, esą šių pinigų ieškoti Armandas ir išvyko į Sovietų Rusiją.

Kai kurie A. Hammerio biografai mano, jog iš tiesų jis vyko su slapta misija megzti santykių tarp JAV komunistų ir sovietų valdžios. Bet kuriuo atveju 23-ejų amerikietį verslininką Kremliuje priėmė Vladimiras Leninas, kaip atminimą padovanojo savo nuotrauką su dedikacija anglų kalba. Tą nuotrauką Armandas laikė savo namuose Los Andžele tarp brangiausių relikvijų iki pat mirties.

Armandas Hammeris, 1982 m.
Nuo tada Armandas prisidėjo prie sovietinių lyderių artimų žmonių rato ir tapo pirmu amerikiečiu, gavusiu Sovietų Rusijoje asbesto telkinio prie Alapajevsko koncesiją. 1921-ųjų spalį „Allied Drug and Chemical Corporation“ ir Sovietų Rusijos užsienio prekybos liaudies komisariatas pasirašė sutartį dėl milijono bušelių amerikietiškų kviečių eksporto į Rusiją mainais į kailius, juoduosius ikrus bei sovietų konfiskuotas brangenybes. Po sandorio priedanga verslininkas, kaip Kominterno agentas, pristatė 34 tūkstančius dolerių grynaisiais į Ameriką vietos komunistams.

1922 metais Armandas su broliu Viktoru prekybos tikslais su sovietais Niujorke, ten pat, kur anksčiau būta L. Martenso įstaigos, užregistravo kompaniją „Allied American Corporation“ ir išvyko aštuoneriems metams dirbti į Rusiją. Broliai ir verslavo, ir dalyvavo sovietų karinės žvalgybos slaptose operacijose. Armandas buvo prekybos sandėlių greta Rygos centrinio turgaus nominalus savininkas ir turėjo nuolatinius apartamentus Latvijos sostinės viešbutyje „Roma“, kad galėtų tarpininkauti vykstant kariniam-techniniam bendradarbiavimui tarp Sovietų Rusijos ir Veimaro respublikos. Dėl to paties sovietai už 250 tūkstančių dolerių iš slapto fondo Niujorke įsigijo ketvirtą pagal dydį Estijos banką „Harju Pank“. A. Hammeris priklausė banko direktorių tarybai.

Broliai tarpininkavo sovietams palaikant ryšius su JAV meno kūrinių prekybos agentais bei kolekcininkais, kai SSRS vyriausybė ėmė išparduoti muziejines vertybes. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje palikę Sovietų Sąjungą, jie toliau sovietinės valdžios naudai prekiavo Romanovų dinastijos brangenybėmis, antikvariniais daiktais, meno kūriniais iš tuometinio Leningrado Ermitažo muziejaus, tikrais ir klastotais „Fabergé“ kiaušiniais.

1932-aisiais A. Hammeris finansavo Franklino Roosevelto prezidento rinkimų kampaniją per jo komandoje buvusį advokatą, siekdamas, kad Amerika pripažintų Sovietų Sąjungą. F. Rooseveltui laimėjus taip ir įvyko.

Reklaminis A. Hammerio plakatas SSRS, 1932
Jau po Antrojo pasaulinio karo, kaip didžiausios Amerikoje mineralinių trąšų gamintojos, korporacijos „Occidental Petroleum“ direktorių tarybos pirmininkas (1957–1990 m.), garsėjo esąs didelis Sovietų Sąjungos draugas, Amerikos tyrėjų vertinimu, buvo tarpininkas tarp sovietų vadų ir septynių JAV prezidentų. Dalyvaujant A. Hammeriui, Maskvoje pastatytas tarptautinis prekybos centras, didžiausias Sovietijoje amoniako gamybos fabrikas „Toliati Azot“, verslininkas finansavo skystų trąšų gamyklą prie Latvijos Ventspilio uosto. Tėvynėje rėmė respublikonų partiją.

Žurnalisto Edwardo J. Epsteino knygoje „Dosjė. Slapta A. Hammerio istorija“ nurodoma, jog komunizmas niekada nebuvo verslininko idealas, jis Karlo Marxo „Kapitalo“ nestudijavo, skirtingai nei tėvas. Veikiau atvirkščiai – jį svaigino kapitalistinis užmojis: iš JAV vyriausybės įsigijęs strateginį bombonešį, pertvarkė jį į savo biurą. Vėliau bombonešio tam reikalui nebeužteko, pirko „Boeing 727“.

Kartą po spaudos konferencijos Londone, pakeliui iš Maskvos, A. Hammeris pareiškė: „Aš – ne politikas, aš – verslininkas.“ Bolševikai nuo pat 1917-ųjų spalio suprato, kad nebūna politikos be verslo ir tuo labiau – verslo be politikos. Tikėtina, pastebėję amerikiečio ambicijas, godumą bei tuščiagarbiškumą, nuo pat pradžių atitinkamai kreipė jo sprendimus bei poelgius, kreipiamajam gal nieko neįtariant.

1963 metų vasarą po susitikimo Maskvoje su SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu, kuris buvo apsėstas idėjos „Occidental Petroleum“ trąšomis ir kukurūzais reformuoti sovietinę kolūkinę sistemą ir žadėjo milijonieriui visas įmanomas preferencijas, milijonierius telegrafavo JAV prezidentui Johnui Kennedy apie „Occidental Petroleum“ ambicingą ketinimą kelti žmonių gyvenimo lygį visame pasaulyje, tai būsiąs geriausias atsakas komunizmui, kaip ir kitoms despotijoms. Ir siūlė susitikti Vašingtone, kad detaliau pristatytų planą.

Occidental Petroleum
Rugsėjo 25-ąją iš Kongreso nario Jameso Roosevelto sužinojo, jog susitikimo nebus: po poros mėnesių prezidentą J. Kennedy nušovė Dalase. O čia dar kitais metais Maskvoje nutiko rūmų perversmas – N. Chruščiovą pakeitė Leonidas Brežnevas.

Milijonieriaus svajonė tarpininkauti JAV ir Sovietų Sąjungos lyderių santykiams „pakibo“, teko nusitaikyti jau į kitus – prezidentą Lyndoną Johnsoną ir naują SSRS komunistų partijos generalinį sekretorių, pas kurį milijonierius ir ėmė veržtis. Prireikė 8-erių metų. 1973-ųjų vasario 15 dieną L. Brežnevas priėmė 70 metų perkopusį Amerikos verslininką, pasak E. J. Epsteino, susitikimas A. Hammeriui paliko kuo palankiausią įspūdį – jam papasakojus apie neišdildomą vizitą pas V. Leniną, generalinis sekretorius susigraudino iki ašarų, kyštelėjęs ranką švarko kišenėn, ištraukė savo auksinį laikrodį ir paprašė priimti dovaną.

Pagautas entuziazmo, sekdamas savo planu „Santykių atšilimas per prekybą“, „Occidental Petroleum“ šefas per beveik 12 mėnesių tarp Amerikos ir SSRS suskraidė 30 kartų ir „prisuko“ pusę milijono kilometrų. Tarp susitikimų su Sovietijos valdančiuoju elitu išsiskyrė „rendevu“ su kultūros ministre Jekaterina Furceva (esama ypač šiltos abiejų nuotraukos jachtoje Floridoje), nors ši su trąšomis neturėjo nieko bendro. Su ministre A. Hammeris bendravo kaip meno mecenatas, ir kai ministrė davė suprasti, jog jos šalies muziejams neblogai būtų įsigyti Francisco Goyos drobę, žodis bematant „tapo kūnu“ – drobė į SSRS atkeliavo. Kaip padėką J. Furceva įteikė Kazimiro Malevičiaus paveikslą, specialistai vėliau apskaičiavo, kad manai A. Hammeriui atnešė ketvirtį milijono dolerių.

Šioje istorijoje esama iki šiol iki galo neatskleistos detalės. 1972 metais milijonierius buvo „atleistas“ nuo muitinės patikros ir įvežė į Sovietų Sąjungą 100 tūkstančių dolerių grynaisiais. Vėliau SSRS kultūros ministrė susirentė vilą, kurią specialistai įvertino 160 tūkstančių. Su „The New York Times“ žinia (prielaida) pasidalijęs žmogus, jog 100 tūkstančių iš tų 160 tūkstančių buvo A. Hammerio atvežtieji, rastas negyvas kitą dieną po publikacijos.

Amerikos specialiosios tarnybos – Federalinis tyrimų biuras, vėliau ir Centrinė žvalgybos valdyba – milijonierių „ganė“ ilgai, bet taip nieko ir nerado, nors kontaktų būta visokių. Pavyzdžiui, su Muammaro al-Gaddafi Libija, kai Vašingtono ir Tripolio santykiai buvo įtempti. Maskva tuose reikaluose – tiesiogiai ar ne visai tiesiogiai – visada dalyvavo.

Niekada nesučiuptas specialiųjų tarnybų, A. Hammeris skrupulingai rūpinosi įvaizdžiu, net buvo išėjęs į finišo tiesiąją su Dalai Lama Nobelio taikos premijos nominacijai gauti. Klupo dėl savo „migloto“ vaidmens Votergeito (politinių oponentų sekimo) procese, dėl ko buvo priverstas atsistatydinti prezidentas Richardas Nixonas, nors mėgindamas „išsibalinti“ paaukojo Ronaldo Reagano vardo bibliotekai milijoną dolerių ir žadėjo dar trečdalį milijono. Neužteko. Be to, „pavedė“ Jungtinės Karalystės princas Charlesas, iš pradžių žadėjęs paramą, vėliau nuo to atsiribojęs.

Milijonierius keistai klupo 1990-aisiais jau prieš pat mirtį, kai tų metų spalio 12-ąją jam diagnozuota vėlyva vėžio stadija. Į viešumą iškilo jo neteisėta solidžios sumos perlaida respublikonų partijai. Įprastu sau stiliumi A. Hammeris iš pradžių kaltę kategoriškai neigė, vėliau įkalbėtas advokato parašė 20 puslapių „paaiškinimą“, kurį perskaitęs advokatas pašiurpęs atsisakė jį ginti, o teisėjas pateikė naują, kur kas rimtesnį kaltinimą – teismo įžeidimą.

Po užkulisinių derybų priremtas milijonierius atvyko į teismą neįgaliojo vežimėlyje, lydimas dviejų medikų, prie jo buvo prijungta krūva laidų bei daviklių. Teisėjui perskaičius išvadą apie neteisėtą auką ir paklausus, ar sutinka su kaltinimu, vos girdimu balsu sušnibždėjo „kaltas“. Buvo nuteistas trijų tūkstančių dolerių bauda ir metų įkalinimu lygtinai. Nuo kitų kaltinimų (teismo įžeidimo) atleistas.

Medikas pagal išsilavinimą niekaip negalėjo patikėti, jog viskas baigta, mėgino stvertis už jam pristatyto „stebuklingo“ augalo iš Meksikos džiunglių nuoviro galių, net draudė tirti jį laboratorijoje. Nors buvo seniai atsisakęs tėvų tikėjimo, nutarė atlikti bar micvą, žydų iniciacijos ritualą, ignoruodamas rabinų pastabas, jog pagal judaizmo papročius tą turėjo padaryti XX amžiaus pradžioje, trys metai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Rūpinosi biografija – jo atminimas turėjo amžiams likti bibliotekose, galerijose, memorialinėse lentose... Ir testamentu, apie kurį galvojo seniai ir skausmingai, nuolat darydamas pataisas. Apie šį dokumentą nieko nežinojo ir vienintelis jo sūnus Julianas, kurio užtikrintai, tiesiai nepripažino net po hematologinio tyrimo.

Bar micva buvo numatyta 1990-ųjų gruodžio 11-ąją, dieną prieš multimilijonierius avantiūristas paliko šį pasaulį. Ritualas vis dėlto atliktas, inicijuojamojo vaidmeniui atlikti rado kuo labiau panašų į velionį aktorių. Testamentas atskleidė paskutinę turtuolio staigmeną – jį paskelbus paaiškėjo, jog sūnui teko skatikai, likusių pinigų apskritai vos užteko milijonieriaus slapuko skoloms padengti. Įsižeidęs Julianas į tėvo laidotuves neatvyko kaip ir dauguma giminaičių, kuriuos, pasirodo, turtuolis ne kartą buvo apgavęs.

Knygos „Dosjė. Slapta A. Hammerio istorija“ autorius apibendrina, kad A. Hammeris laikytinas vienu garsiausių XX amžiaus vertelgų. Daugelis į Sovietų Sąjungą (vis dėlto nepamirština – pasak R. Reagano, blogio imperiją) investavusių Amerikos verslininkų buvo ir romantiški, ir dažnai ciniški, plėšrūs avantiūristai, kaip ir priklauso amerikietiškos svajonės entuziastams. O jų ainiai neretai – kategoriški globalistai.

Viskas kaip ir logiška, kai kalbama apie kapitalizmo tėvynę ir bastioną Ameriką? Tikriausiai. Tik gal su nedidele pataisa, patikslinimu: žvelgiant, tarkime, į dabartinę dramą Baltarusijoje, į diktatorius, investavusiųjų / investuojančiųjų (žr. pirmas dvi šio teksto pastraipas) istorinė situacija vis tiek dviprasmiška. Ir dėl to, kad tokia veikla neretai pažymėta krauju.

Tiesa, gyvename laikais, kai istorija nelabai kam rūpi. Visa kita – nieko naujo. Sic transit Gloria mundi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)