JAV kontr-admirolas Džonas Wilcoxas buvo patyręs jūrų vilkas – pradėjęs tarnybą dar 1905-aisiais 19-ame amžiuje pradėtame statyti šarvuotame kreiseryje, plaukiojęs kovine jachta su garo varikliais, 1942-ųjų kovą vadovavo „kovinei grupei 39“ – laivų junginiui sudarytam iš lėktuvnešio ir kovinių palydos laivų plaukiančių Arkties vandenyno link lydėti Sovietų Sąjungai pagalbą tiekiančius konvojus.
Kovo 27-osios dienos rytą itin audringoje jūroje esančiame laivų junginyje nuskambėjo signalas – „Žmogus už borto!“. Paraleliai laivų manevrams, buvo pakelti keturi lengvieji bombonešiai „Vindicator“, juolab jūroje pastebėtas...pats junginio vadas Džonas Wilcoxas. Maždaug 80-ąją gelbėjimo operacijos minutę admirolas buvo pastebėtas plūduriuojantis veidu žemyn, tačiau dėl oro sąlygų iškelti jo kūno nebuvo galimybių. Leisdamasis avariją patyrė vienas iš bombonešių, du jo įgulos nariai žuvo. Junginys pratęsė kelionę be savo vado.
Atlikto tyrimo metu (buvo svarstomos tiek savižudybės, tiek žmogžudystės versijos) buvo prieita išvados, kad admirolas, kamuojamas jūros ligos išėjo ant denio, kur jį tiesiog nuplovė vandenyno bangos. Džonas Wilcoxas tapo vienu iš dviejų tokio rango kariškių dingusių jūroje II-jo Pasaulinio karo metu.
Sovietų armijos generolas Nikolajus Fiodorovičius Vatutinas draugų tarpe turėjo pravardę „Psichologas“, kalbama, kad priešai nacių Vermachte jį pravardžiavo „Grossmeisteriu“. Ne veltui, su pagyrimu baigęs pradinę mokyklą, studijavęs karo mokslus 14-je Poltavos pėstininkų mokykloje, kurios baigimo pažymėjimą gavo iš M. V. Frunzės rankų, po 4-rių metų jis jau studijuoja to paties M. V. Frunzės karo Akademijoje, o 1937-aisiais baigia ir Generalinio Štabo Akademiją. Nepaisant asmeninės tragedijos, kai anksčiau sėkmingai ūkininkavę, prie sovietų iš bado miršta jo tėvas, dėdė ir jaunesnysis brolis, N. Vatutinas sėkmingai kilo ir partiniais karjeros laiptais, o prasidėjus II-ojo Pasaulinio karo veiksmams tuometinėje Sovietų Sąjungos teritorijoje užima vieną svarbiausių postų karinėje sovietų hierarchijoje. Vadovavęs skirtingiems sovietų armijos Frontams Nikolajus Fiodorovičius savo lemtį sutiko Ukrainoje, tačiau ne vokiečių, o ukrainiečių pavidalu. UPA (Ukrainos Sukilėlių Armija) dalinys Miliatino kaime, sėkmingai sunaikinęs sovietų armijos tiekimo konvojų netikėtai sulaukė „svečių“ – į kaimą atvyko kelios mašinos, vienoje kurių buvo pats 1-ojo Ukrainos Fronto vadas N. F. Vatutinas. Sunkiai sužeistas į užpakalį generolas buvo evakuotas į karo ligoninę, kurioje ir mirė nuo kraujo užkrėtimo. Dabar kiek ironiškai skamba užrašas ant beveik 9 metrų aukščio N. F. Vatutino kapo paminklo: „Generolui Vatutinui nuo ukrainiečių tautos“.
Tai ne vienintelis atvejis su sovietų generolais, kai jų transportas pasiklysdavo, ko pasėkoje likimas išmesdavo jiems prastą kortą. Antai Vasilijus Afanasjevičius Homenko, kadaise kovojęs prieš basmačius (kovotojai prieš sovietų santvarką Vidurinėje Azijoje) ir jau II-ojo Pasaulinio Karo metu vadovavęs NKVD daliniams slopinant čečėnų bei ingušų pasipriešinimą sovietams Kaukaze, 1943-ųjų lapkričio 9-ąją, kartu su dalimi savo štabo pasiklydo ir pasuko tiesiai link vokiečių pozicijų. Šie ilgai nedvejojo ir „uždengė“ visą generolo-leitenanto kortežą artilerijos ugnimi. V. Homenko nuo žaizdų mirė nelaisvėje.
Kartais gali atrodyti, kad aukšto rango kariškio, tokio kaip generolas, darbas yra stovėti palinkus prie žemėlapių ir stumdyti spalvotas strėlytes bekraščiuose karo kovos veiksmų plotuose, tačiau paskutinio Pasaulinio konflikto metu taip tikrai nebuvo – generolai ištisai inspektuodavo savo vadovaujamų armijų štabus ir kovos pozicijas. O inspektavimo metu nutikdavo visko – Vokietijos Feldmaršalas G.von Kluge Baltarusijoje buvo atakuotas pieno stiklainiu, o sovietų vice admirolas Valentinas Petrovičius Drozdas, dalyvavęs Ispanijos pilietiniame kare, vadovavęs visam sovietų Šiaurės Laivynui, tiesiog įlūžo lede su visu automobiliu ir paskendo.
JAV generolas leitenantas Simonas Bolivaras Buckneris jaunesnysis tapo aukščiausio rango amerikiečių karininku žuvusiu II-ojo Pasaulinio Karo metais. Simono tėvas, buvęs Konfederatų Armijos generolas Pilietiniame kare ir Kentukio Valstijos gubernatorius, įskiepijo sūnui meilę karybai ir šis baigė Virdžinijos Karinį Institutą. Vėliau sekė Vest Pointo karo akademija, mokslai specializuotose karinėse institucijose. Prasidėjus II-jam Pasauliniam Karui Simonas, pradžioje užsiėmęs Aliaskos gynyba, vėliau perkeltas į Ramiojo Vandenyno karo veiksmų zoną. Jam priskiriamas kontraversiškas teiginys: „Aš norėjau japonus atversti į krikščionybę ir geriausias būdas tai padaryti – suorganizuoti jiems krikščioniškas laidotuves“.
1944-ųjų liepos 18-ąją S. Buckneris atvyko į priešakines savo karių pozicijas Okinavos saloje. Patartas kolegų pakeitė savo plieninį šalmą su trimis baltomis generoliškomis žvaigždėmis į paprastą, bet tai buvo paskutinis jo atliktas veiksmas – iš japonų pozicijų atlėkęs vienišas pabūklo sviedinys tėškėsi į koralinio rifo sieną šalia generolo. Suvarpytas skeveldrų ir koralų atplaišų generolas mirė ant operacinio stalo.
Mirtis nevertina karinių laipsnių.
