- Kiekvienas medalis yra savaip brangus. Barselona paliko neišdildomą įspūdį, nes pirmą kartą išvykome kaip nepriklausomos Lietuvos atstovai. Sidnėjaus olimpiada man išskirtinė tuo, kad važiavau ten ne kaip žaidėjas, o kaip treneris. Australijoje viskas buvo puikiai organizuota: ir transportas, ir sporto arenų kompaktiškas išdėstymas. Sportininkai galėjo stebėti visas žaidynes savo nameliuose, nes kiekviename jų buvo įrengta videoaparatūra, antenos.

Niekur neišeidamas galėjai matyti viską. Tai ypač aktualu buvo mūsų krepšininkams (dieną jie treniruodavosi bei rungtyniaudavo) ir treneriams - mes turėdavome peržiūrėti 5-7 skirtingų komandų žaidimo vaizdo kasetes.

Atidarymas

- Per olimpiados atidarymo ceremoniją žygiavote kartu su Lietuvos delegacija.

- Visoje atidarymo ceremonijoje dalyvauti neteko. Mus nuvedė į bendrą didelę salę - "Superdome'ą", delegacijas pasodino į atskiras vietas ir atidarymo šventę žiūrėjome per didelį ekraną. Vienintelis trūkumas, kad negalėjome jausti visos tos atmosferos. Kai baigėsi artistiniai pasirodymai, mus surikiavo ir pradėjome žygiuoti.

Tada ir apėmė tas neapsakomas jausmas, kad tikrai atvažiavome į olimpiadą. Turėjau kamerą, viską nusifilmavau. Juo labiau esu laimingas, kad mane parodė per televiziją.

- Ar tikrai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovai, taupydami krepšininkų jėgas, neleido jiems dalyvauti atidarymo ceremonijoje?

- Ne, niekas nieko nedraudė. Tai tebuvo rekomendacijos, ir ne be reikalo. Iš atidarymo grįžome tik 11 valandą vakaro. Nors nuo stadiono iki olimpinio kaimelio - vos 5 minučių kelias pėsčiomis, mums teko eiti valandą, nes labai sugaišino įvairiausi stabdymai, dokumentų tikrinimai. Juk visi 10 000 sportininkų grįžo vienu metu.

Pavalgėme tik 2 valandą nakties, o jau kitą dieną laukė varžybos. Galiu pasakyti, kad jokių užkulisių, jokių konfliktų ar nedraugiškų poelgių nebuvo. Net keista. Anksčiau pasitaikydavo šiokių tokių konfrontacijų, tačiau šįkart to nebuvo. Tiek treneriai, tiek žaidėjai labai puikiai tarpusavyje sutarė.