Sovietmečiu mums visiems buvo aiškinama, kad socialistinėje santvarkoje nėra visuomeninės klasių kovos, kad visi žmonės neva yra lygūs. Tačiau nebuvo neigiama, jog klasinis susiskirstymas egzistuoja ir tarybinėje visuomenėje. Tai inteligentija, darbininkai-proletarai ir valstiečiai-kolūkiečiai. Valtiečių-kolūkečių ir darbininkų proletarų simbolis buvo pjautuvas ir kūjis, turėjęs simbolizuoti jų vienybę. Tačiau šalia esančią knygą, kaip inteligentijos ženklą, šalia kūjo ir pjautuvo retai kada buvo galima pamatyti, nors inteligentijos sluoksnis buvo gana gausus ir įvairialypis. Iš vienos pusės žiūrint, inteligentai buvo tie žmonės, kurie sugebėjo išsaugoti tautinį identitetą, puoselėjo lietuvišką kultūrą, kita vertus, jie buvo labai varžomi, spaudžiami, todėl dažnai pasirinkdavo kolaboranto kelią, kaip kad nutiko poetei Salomėjai Nėriai.
Pirmiausia, kaip reikėtų suvokti inteligentiją. Plačiąja prasme – tai tam tikra darbuotojų grupė, kuriai būdinga tai, kad jie turi aukštąjį išsilavinimą bei dirba aukštos kvalifikacijos protinį darbą. Tokio apibrėžimo sovietmečiu pakakdavo nusakyti, kas tie inteligentai. Buvo ir bravūriškai išskirti inteligento požymiai: „Žmogus inteligentas – su kostiumu, su aukštuoju ir su mašinėle“ (cituojant Ciocią Zitą). „Mašinėlėmis“ vadindavo visus lengvuosius automobilius, nes įprasta mašina – tai sunkvežimis, kurių anais laikais buvo kur kas daugiau nei privačių lengvųjų automobilių. Nors iš tikrųjų retas inteligentas turėjo tą „mašinėlę“. A. Užkalnis prisimena, kad „iš menininkų labai retai kas turėdavo automobilį, todėl jie būdavo priklausomi nuo geležinkelio“.
Įdomu tai, kad oficialiai nomenklatūrininkų niekas neišskyrė kaip atskiros klasės. Nomenklatūrininkus priskirdavo prie inteligentijos, bet kadangi apie juos rašiau jau anksčiau, todėl šiame straipsnyje bus kalbama tik apie „paprastus“ inteligentijos atstovus – mokytojus, gydytojus, inžinierius ir kitus asmenis, kurie dirbo protinį, kūrybinį darbą.
Tie, kurie neprieidavo „prie blato“, kurie neturėjo užsienyje giminių, gyveno vienodai: vienodi butai, vienodi baldai, vienodi rūbai, vienodos šukuosenos, vienodos šypsenos, „papuoštos“ auksiniais dantimis. Dėl tų auksinių dantų užsienyje atskirdavo, kad tai žmogus iš sovietinio pasaulio. Dar – iš paltų, kuriuos žmonės pirkdavosi beveik visam gyvenimui iš patvarios medžiagos. Moterys tuos paltus pasipuošdavo kailine, dažniausiai lapės apykakle, kurią pavasarį nusisegdavo. Iš palto išsegdavo pašiltinimą, ir štai – jau pavasariui ir rudeniui tinkantis paltukas. Kiek vėliau, jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, atsirado pereinamiesiems sezonams skirti lengvesni paltukai, vadinami „demisezoniniais“. Tačiau be „blato“ sunkiai buvo galima jų rasti ir nusipirkti.
Atlyginimai taip pat buvo išmokami lygiavos principu. Jie svyruodavo nuo 80 rublių iki 300 rublių. Gerai pamenu, kad 80 rublių gaudavo bibliotekininkai, o 120 rublių – mokytojai. Inžinierių atlyginimas buvo maždaug 120 – 150, žiūrint, kokioje srityje jie dirbdavo. Jei inžinierius dirbo kur nors siuvimo fabrike ar maisto pramonėje, atlyginimas buvo mažesnis, jei sunkiosios pramonės srityje, ypač, karinės technikos srityje, aviacijoje, aišku, buvo didesnis. Nelabai suvokiama, kad kokio nors siuvimo fabriko inžinierius uždirbtų beveik tiek pat, kiek daug moksle pasiekęs aviacijos specialistas. Taigi iš esmės tie atlyginimai pernelyg nesiskyrė. Inteligentai gaudavo labai panašius atlyginimus kaip ir darbininkai ar kolūkiečiai. Na, o verslas buvo nelegalus. Slaptą verslą turinčius asmenis, dažniausiai prekiautojus deficitinėmis iš užsienio įvežtomis prekėmis, vadino „spekuliantais“, o kai sugaudavo, nuteisdavo ir pasodindavo į kalėjimą. Bausmės buvo tokios pat griežtos, kaip ir už žmogžudystę.
Mokytojai tais laikais gyveno gana neblogai, jei imsime bendrą kontekstą. Mokytojas turėjo nemažai galios. Nuo jo parašytos charakteristikos priklausė jauno žmogaus likimas. Taigi mokyklose klestėjo pakišos, net ir negabus mokytojas, nesugebantis neakivaizdžiai per 10 metų baigti pedagoginio instituto Vilniuje arba Šiauliuose, galėjo dirbti mokytoju, jei tik buvo lojalus santvarkai. Pačiai teko matyti, kaip mokytojos darbą dirbo psichiškai neadekvatus žmogus (apie tai taip pat rašiau savo cikle apie sovietinės mokyklos ypatumus). Taigi senosios mokytojos, kurios prisimena anuos laikus, porina, kad „prie ruso buvo geriau“, kad „tada buvo pagarba mokytojui“. Aišku, baimė – tai dar ne pagarba. Tik tas „gyvenimo gerumas“ yra toks, koks tebuvo įmanomas gyvenant už geležinės uždangos.
R. Čepaitienė rašė, kad sovietmečiu inteligentai, kultūros žmonės sovietiniam režimui buvo reikalingi jo legitimacijos bei visažinystės mitui pagrįsti ir išlaikyti, tačiau tuo pačiu režimui jie buvo ir pavojingi. Na, o V. Ivanauskas pabrėžė, kad „kultūrininkų paskirtis sovietmečiu pirmiausia susijusi su sovietine indoktrinacija. Pavyzdžiui, rašytojams buvo nustatyta paskirtis „būti sielų inžinieriais“, „padėti žmonėms keistis pagal naujai iškeltus uždavinius, kinematografininkams – užtikrinti kino kaip tarpininko tarp komunizmo vertybių ir masių vaidmenį. Toks naujojo žmogaus konstravimo uždavinys“. Visgi sovietinių intelektualų autonomiškumas (mokslininkų ar menininkų), nors skirtingu lygiu, randasi ir sovietinės nomenklatūros aplinkoje (išskyrus palaipsniui save marginalizuojančius dogmatiškai ideologijos besilaikančius atstovus), ir tarp isteblišmento paraštėse buvusių kūrėjų ar tyrėjų. Kalbama apie didėjantį atsiribojimą nuo indoktrinacijos praktikų, o ne nuo pačios sistemos. Lietuvoje tai labiau buvo aktualu kultūrininkų lauko menininkams, mokslininkams, jų aplinkos atstovams, kurie sudarė sovietinio Vilniaus, Kauno ir kitų didesnių miestų inteligentijos branduolį, ir kurių veiklos analizė leidžia svarstyti apie intelektualų klasės reiškinį socialistinėje visuomenėje.
Kaip jau minėjau, dėl didžiulio spaudimo, inteligentai neretai tapdavo kolaborantais. Tačiau tai tik vienas iš kelių. Sovietmečiu Lietuvos inteligentija turėjo tris kelius: prisitaikyti prie esamos santvarkos, laikytis opozicinio požiūrio arba pasipriešinti. Su besipriešinančiais greitai susidorodavo. Jie dažnai atsidurdavo psichiatrijos ligoninėse – buvo diegiama nuomonė, kad „tik visiškai kvailas žmogus gali nesuprasti, kaip yra gera gyventi Tarybų Sąjungoje, todėl jį reikia gydyti“. Įdomu tai, kad ciocios zitos tebesilaiko tokios pozicijos, kad kas yra ne toks, kaip kiti, neina iš paskos bandai, turi savo nuomonę, vadinasi, yra nesveikas („psichinis ligonis“). Taigi tokį supratimuką jos atsinešė iš tų laikų, kai išdrįstančiuosius turėti savo nuomonę ir gyventi savo galva priverstinai gydydavo.
Tie, kurie tapdavo kolaborantais, gyvendavo kur kas geriau – bent jau turėdavo sąlyginę ramybę. Tačiau ir juos nuolat tikrindavo, ar „nepakeitė pažiūrų“. Jie privalėdavo skųsti, šnipinėti, verbuoti kitus tapti kėgėbistais. Įskundimai buvo plačiai paplitę. Aišku, kaip ir daug kas sovietmečiu, taip ir skundimai, nebuvo vadinami savu vardu. Juos vadindavo „kritika“ ir „savikritika“. Kritikos vardu ir buvo vykdomi įskundimai. Negalėdami kovoti su trūkumais, aplaidumu, neteisybėmis ir skriaudomis viešosios kritikos instrumentais, žmonės ieškodami alternatyvų imdavo rašyti tiesiai valdžios atstovams, dažniausiai tikėdamiesi, kad kritikos barjerai statomi tik vietiniu lygmeniu ir juos apėjus galima sulaukti atsako. Kitaip tariant, nemenkindami kitų motyvų, norime parodyti, kad skundų praktikas tiesiogiai lėmė ir suritualėjusi (savi)kritika, todėl jas galime vadinti parastruktūrinėmis – prarastos galimybės kritikuoti kompensacija.
Kai įskundimais siekia ne sustabdyti sistemines ydas, o pašalinti iš posto vadovą, pranešėjai dažnai neapsiriboja vien jo profesine kompetencija, bet apeliuoja ir į moralines savybes, dėl kurių jis neturėtų eiti vadovaujančių pareigų. „Moralinis sugedimas“ netgi iškeliamas į pirmą vietą ir kartais tik po kurio laiko pranešama (galbūt jei moraliniai argumentai nesuveikia) apie jo darbinius nusižengimus.
Tačiau toli gražu ne visus inteligentus, kurie buvo prisitaikėliai, galima vadinti kolaborantais, skundikais, ne visi jie buvo kėgėbistai. Prisitaikėliškumas galėjo reikštis dvejopai – tai vidinis ir išorinis prisitaikymas prie sovietinės sistemos.
Vidinis prisitaikymas – tai tam tikras elgesys intelektualų grupėje, kuomet siekiama, jog visi draugai (ponų, reikia paironizuoti, nebūdavo) supanašėtų tarpusavyje. Tokioje grupelėje būdavo daromas spaudimas paveikti kitus taip, kad būtų priimamos bendros pažiūros. Bet ne visada tokios grupelės būdavo išdavikiškai nusiteikusios. Buvo slapta, užmaskuotai kalbant politiniais klausimais, diegiamos ir tautinės idėjos. Įdomus reiškinys sovietmečiu buvo blokinio namo virtuvė. Čia dažniausiai minėti būreliai ir rinkdavosi, kalbėdavosi iki paryčių, ir, aišku, nevengdavo paragauti ko nors stipresnio.
Taigi šiuose būreliuose egzistuojančios nuostatos neretai veikė požiūrį į santykį su režimu, vienais atvejais skatindamos pasipriešinti, o kitais – prisitaikyti. Išorinis prisitaikymas labiausiai siejasi su viešąja erdve, kuomet individai priima viešai nustatytas normas ir vertybes.
Tie, kurie laikėsi opozijos, irgi vertintini dvejopai. Viena vertus galima teigti, jog opozicija papildė prisitaikymą, o pasipriešinimas šiuo atveju yra tarsi antipodas. Opoziciniai veiklai, anot V. Klumbio, priskiriami daugiausiai prieš režimą tiesiogiai nenukreipti veiksmai, pasireiškiantys kultūrinėje srityje. Opoziciją galima traktuoti, kaip prievartos ir pasipriešinimo sąveikos rezultatą, atsirandantį kompromisą tarp spaudimo ir vertybinio pasipriešinimo.
Prie opozicijos taip pat reikėtų priskirti ir pusiau legalią veiklą. Tai būtų dalyvavimas režimo beveik nekontroliuotose formaliose sovietinėse organizacijose, pvz.: etnografiniuose judėjimuose, diskusijų klubuose. Galiausiai, kalbant apie pasipriešinimą, kaip rašo V. Klumbys, kitaip nei laikantis opozicinės padėties, už jo vykdymą buvo baudžiama. Pasipriešinimą galima išskirti į viešąjį ir pogrindinį. Viešumas reiškė beveik neišvengiamas represijas, materialines bei socialines pasekmes, o pogrindyje besipriešinantys režimui galėjo tikėtis likti neišaiškinti.
Pasipriešinimu galima laikyti ir tai, kad lietuviai puoselėjo savo autentišką kultūrą. Autentiška Lietuvos kultūra buvo subrendusi gerokai iki sovietinės okupacijos. Sovietinė ideologija ją paveikė, tačiau nesunaikino. Lietuvos kultūra išgyveno krizę. Tačiau oficialiosios, valdiškos sovietinės kultūros sąlygomis žmonės saugojo tautos kultūros pajautą ir supratimą. Sovietinės okupacijos sąlygomis nacionaline vadinama kultūra ne tik diegė primestą naujo, sovietinio žmogaus ideologinį normatyvinį vaizdinį, bet ir palaikė tautinį tapatumą, kurdama įvairius sugyvenimo su prievartiniu režimu bei ideologija „mechanizmus“, vidinio opoziciškumo kodus ir elgesio būdus. Kaip tik tautinio tapatumo, paprasčiau – lietuvybės, palaikymas įtvirtino žmonių sąmonėje lietuvių kalbos ir literatūros išskirtinę svarbą. Tad lietuvių kalba grindžiama kultūra buvo savaiminė vertybė, nereikalinga jokios ypatingos refleksijos.
Sovietų Lietuvoje jaunuoliai priešindavosi tarnavimui sovietinėje armijoje. A. Nakas rašė, apie VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas) studentų priešišką poziciją tarnavimui sovietinėje armijoje: „VISI studentai 1984 m. pajuto sovietų kariaujamo imperialistinio karo Afganistane siaubą. Pirmakursiai buvo pašaukti į sovietinę armiją. Prievarta priversti tarnauti jaunuoliai į tą armiją žiūrėjo kaip į rekrutus. Jaunuomenė jau nevengė viešai rodyti apatijos režimui, pasitaikydavo ir atvirai priešiškų valdžiai veiksmų“. Stojama į aukštąsias mokyklas buvo irgi tam, kad išvengtų sovietinės armijos. Beje, į aukštąsias mokyklas stojant, vaikinams kartais darydavo nuolaidas – taip jie būdavo gelbėjami nuo tarnavimo armijoje. Tačiau vėlgi čia į pagalbą ateidavo „blatas“ ir kyšiai. Taigi į aukštąsias mokyklas, o tuo pačiu ir į inteligentijos sluoksnį, būdavo veržte veržiamasi.
Ir ne be pagrindo. Į inteligentų sluoksnį patekę žmonės turėjo galimybę tobulėti. Pavyzdžiui, G. Ferensienė rašė, kad ji, būdama žurnalistė, turėjo galimybę bendrauti su garsiausiais Maskvos rašytojais: Michailu Šolochovu, Sergejum Michalkovu, kitomis įžymybėmis. Tačiau to meto inteligentijos kontaktai apsiribodavo tik su sovietų įžymybėmis. Kiek labiau pasisekė Donatui Banioniui, kuris 1988 m. gruodžio mėn. kartu su M. Gorbačiovu ir jo palyda, su menininku T. Abuladze iš Gruzijos ir kt. vyko į JAV vykusį teatro festivalį. Laimonas Tapinas prisimena, kad inteligentija labai troško pajusti, kaip gyvena Vakarai, tačiau jie „buvo vieniši su savo problemomis ir krizėmis“ . Šiam trūkumui užpildyti inteligentai skaitydavo viską, kas iš Vakarų autorių būdavo išversta į rusų kalbą – Kafką, Markesą ir t.t. Tai buvo daug, bet to buvo per maža. Taip pat inteligentai labai domėdavosi krepšiniu. Kauno „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CASK turėjo tam tikrą ideologinį atspalvį – tarsi simbolinis laimėjimas prieš Lietuvą okupavusią šalį. Inteligentai ieškojo ryšių su užsienyje, ypač JAV, gyvenančiais lietuviais.
Dėl apsiskaitymo inteligentija nuo kitų to meto žmonių skyrėsi savo laisva mąstysena, inteligentai mažiau nei likusi visuomenės dalis vadovavosi stereotipais. Na, o tie inteligentai, kurie buvo opozicionieriai, o ne prisitaikėliai, Lietuvą atvedė į nepriklausomybę.
