Norėdama įrodyti, kad ji buvo išties spalvota, pasitelkiau visą vaivorykštę. Ir pasitelkiau neatsitiktinai, nes būtent vaivorykštė vienu gyvenimo periodu J. V. Gėtę domino net labiau nei literatūra. Gėtė ne tik parašė sistemingą veikalą „Spalvotyra“ apie spalvų spektro fiziologinį bei psichologinį poveikį žmogui, bet taip pat drįso mesti iššūkį Izaokui Niutonui, įrodžiusiam, jog stiklo prizmė išskaido baltą šviesą į regimąjį spalvų spektrą. Nenoras sutikti su mokslininku buvo toks didelis, jog Gėtė ėmė neapkęsti visos Niutono esybės. Tačiau nepanirkime į asmenybines Gėtės juodumas, verčiau sugrįžkime prie kitų spalvų.
Raudona (Meilė)
Jei tikėsime J. V. Gėtės biografais, jis mylėjo ir mylėjo gana dažnai, tačiau nuo meilės paprastai galiausiai pabėgdavo, kad ji jo neužvaldytų galutinai. Lili, Lota, Šarlota, Friderikė, Mariana, Marija – tai vis jo mylimų moterų vardai. Moterų, kurioms buvo skiriamas dėmesys, eilės, atodūsiai, tačiau nuo kurių galiausiai Gėtė vis tik atsitraukdavo. Ir tik Kristianai nusišypsojo laimė tapti rašytojo žmona. Vis dėlto gyvendamas santuokoje savo širdies ir geismų Getė nežabojo. Beje, to nedarė net sulaukęs 74-erių metų. Būtent šiuo savo gyvenimo laikotarpiu jis įsimylėjo paauglę Ulrikę.
Oranžinė (Kūrybiškumas)
Tikriausiai neverta įsivaizduoti Gėtės nuolat džiūstančio prie rašomojo stalo. Per savo gyvenimą sukūrė nemažai, tačiau reikia turėti omenyje, kad Gėtę traukė ir kitos veiklos – kelionės, moksliniai tyrinėjimai. Be to, Gėtė įvairiais gyvenimo periodais turėjo daug laiko atimančių pareigų: slaptojo valstybės patarėjo, valstybės ministro, teatro vadovo, rekrūtų peržiūros vadovo it t. t. Kūrybos procese rašytojas kartais pasiduodavo apatijai, galėjo ir 10 metų nepaskelbti jokio reikšmingesnio kūrinio. Rašyti jį dažnai skatino veiklūs leidėjai, jo talentu besirūpinantys bičiuliai, raštus rikiavo stropūs pagalbininkai, taigi, jo produktyvumą neretai labiau skatino išoriniai, o ne vidiniai stimulai. Įdomu ir tai, jog rašto darbuose Gėtė pasižymėjo savotišku chaotiškumu. Būdamas jau solidaus amžiaus ir nemažai pasiekęs rašytojas savo paties veikalų originalių leidimų ieškojo knygų aukcionuose, nes nesugebėdavo jų rasti savo dokumentų betvarkėje.
Geltona (Turtai)
J. V. Gėtės talento žydėjimui nemažą įtaką turėjo sėkmingas jo materialinė padėtis. Didele dalimi ją nulėmė pažintis su Veimaro erbprincu Karlu Augustu, kuris aprūpino Gėtę geru atlyginimu ir geromis pareigomis. Kaip rašo klasiko biografas Richardas Fridentalis, gyvendamas Veimare Gėtė turėjo ekipažą, vežėją, virėją, tarną, sekretorių, visada gausų stalą ir gerą vyno rūsį. Lengva kurti, kai tam turi puikias sąlygas. Įdomu, kokius faustus būtų parašęs mūsų Jonas Biliūnas, jei būtų turėjęs tokias auksines sąlygas kūrybai. Žinoma, klausimas, ar stygius, ar perteklius yra geresnis kūrybinis motyvas – tai tema jau kitam straipsniui.
Žalia (Gamta)
J. V. Gėtė aistringai domėjosi gamta, kolekcionavo įdomius radinius, tapė gamtos peizažus, siekė pasižymėti moksle kaip atradėjas. 1788-ais metais jis net išleido mokslinį traktatą „Augalų metamorfozė“. Deja, kartais Gėtės beatodairiškas smalsumas nebuvo iki galo nuoseklus, būdavo, jog tyrinėtojas vengė studijuoti jau surinktas konkrečios srities žinias. Štai 1784-ais metais jis žmogaus skelete „atrado“ žandikaulio kaulelį, kuris vėliau vadinamas Gėtės kaulu, nors jį jau buvo identifikavę ankstesni mokslininkai. Žinoma, anuomet toks mokslinis nenuoseklumas nebuvo retas reiškinys, todėl galbūt nereikėtų vertinti šio fakto iš šiandieninės perspektyvos.
Žydra (Poveikis)
Getės kūrinys „Jaunojo Verterio kančios“ savaip atsakingas už savižudybių maniją Europoje. Kūriniui pasiekus populiarumo viršūnę visame Senajame žemyne imta sirgti Verterio karštine. Ji pasireiškė tuo, jog jaunuoliai ėmė tapatintis su pagrindiniu kūrinio herojumi Verteriu kopijuodami jo aprangą ir, kaip manoma, net pasirinkdami nutraukti savo gyvenimą šūviu į galvą dėl nelaimingos meilės. Po tokių įvykių sekė knygos uždraudimas Italijoje, Danijoje ir keliose kitose šalyse. Beje, Verterio virusas buvo toks gajus, jog vėliau prasiveržė ir pro Europos sienas. Paties Gėtės teigimu, knygos personažus ant porceliano indų ėmė piešti kinai.
Mėlyna (Filosofija)
Gėtės amžininkų tarpe daug žymių mąstytojų: Kantas, Herderis, Fichtė, Šelingas, Hėgelis. Jis pažinojo daugelį jų, kai kuriems iš jų pagelbėjo karjeros kelyje, skatino jų idėjas, atitinkamai į jas reagavo savo literatūroje, tačiau verta atkreipti dėmesį, jog Gėtė turėjo tvirtą nuomonę daugeliu klausimų ir kai kurias filosofijos pasaulio naujoves paprasčiausiai ignoravo. Pavyzdžiui, jis visai neskyrė didelio dėmesio Kanto raštų studijoms.
Violetinė (Išdidumas)
Gėtės asmenybės spalvingumas neatsiejamas nuo išdidumo. Rodėsi, lyg visi jį garbina, o jis garbina tik pats save ir savo gyvenimą. Gėtei atsidavęs bičiulis Mejeris mirė vos praėjus keliems mėnesiams po didžiojo rašytojo mirties, tarsi daugiau nebūtų matęs prasmės gyventi, tačiau vargu, ar Gėtei tai būtų padarę didesnį įspūdį. Literatūros banginis Frydrichas Šileris sugaišo net septynis metus, kol galiausiai palaužė Gėtės pasipūtimą ir užmezgė šiokią tokią draugystę, nors pats jautėsi daugeliu aspektų pranašesne asmenybe. Net su laiku Gėtė elgėsi išdidžiai. Vienas jo pažįstamas kartą pastebėjo: „Tu elgiesi, lyg mes gyventume tris šimtus metų“.
Gal ir neklydo Gėtė pūsdamasis lyg spalvotas kalakutas. Juk štai jau beveik du šimtai metų praėjo nuo jo mirties, o vis dar liejame dėl jo rašalą.
