Nors pirmieji prototipai sutinkami dar I-jame Pasauliniame kare, tačiau tikrieji Flakai (vok. „Flugabwehrkanone“ arba liet. „Oro gynybos patranka“) sukurti 1928-aisiais.
Versalio sutartis draudė vokiečiams vystyti panašią ginkluotę, tačiau slapta, pasitelkus partneriais švedų „Bofors“ kompaniją ginklo kūrimas buvo vykdomas (kompanijos „Bofors“ pabūklai naudojami ir Lietuvos kariuomenėje – rezerve esančios greitašaudės L/70 patrankėlės, taip pat aprūpinimo ir 3-juose minų paieškos laivuose esančios patrankos).
Vokiečiai puikiai suprato aviacijos ir ypač – aukštai skrendančių bombonešių reikšmę ateities karuose, todėl ieškojo optimalaus varianto savo oro gynybos sistemoms. 75 mm sviediniai pasirodė per silpni, o naudojami 105 mm – per sunkūs. Taip atsirado žymusis „Acht-Acht“ (8–8). 88 milimetrų sviediniai ir juos šaudyti skirti Flakai itin pasiteisino, o prie pavadinimo „8,8 cm zenitinė patranka“ pridėję skaičių 18, vokiečiai gudriai pabandė dezinformuoti kitus, suprask – patranka tai 1918-ųjų metų, sutarties mes nepažeidžiame... Sunku pasakyti ar tai kažką apgavo, tačiau jau 1933-aisiais šis ginklas pradėtas masiškai tiekti į oro gynybos dalinius.
Paprastai Flakai buvo naudojami ginti stacionarius objektus – industrinius centrus, oro uostus, karinių dalinių teritorijas bei atskirus miestus.
Pagrindinės gynybos taktikos buvo dvi: sekti ir šaudyti į priešo bombonešius ir priedangos lėktuvus išilgai jų kelio arba „prišaudyti“ konkretų sektorių ir priešui ten patekus atidengti uraganinę ugnį. Reikia atkreipti dėmesį, kad priklausomai nuo priešo aviacijos skridimo aukščio, sviediniui pasiekti taikinį užtrukdavo net iki 30-ies sekundžių, taigi, vokiečių oro gynybininkai šaudydavo „į tuščią dangų“, t. y. prieš lėktuvų nosis.
Oro gynybininkų užduotys palengvėjo vokiečiams sukūrus ir Flakų baterijas aprūpinus radarais – ugnis tapo tikslesnė, o sviedinių išeikvojimas – mažesnis.
88 mm Flakas retai kada pataikydavo tiesiai į taikinį, tiesa, tokia užduotis ir nebuvo keliama. Tam tikrame aukštyje sprogęs sviedinys (sprogimo momentas buvo nustatomas ne tolimačio, o laikmačio pagalba) paskleisdavo debesį šrapnelių, kurie varpydavo ir draskydavo orlaivių fliuzeliažus, stiklus, elektros ir kuro tiekimo sistemas, hidrauliką, instrumentus ir...įgulas. Paskaičiuota, kad 86 procentai amerikiečių bombonešių įgulų nuostolių sąlygota Flakų. Pastaruoju ginklu numušta daugiau kaip 2000 JAV bombonešių. Modernizuota Flak 41 sistema taikinius galėjo numušti iki 11 000 metrų aukštyje.
Kaip kalbėjo vienas amerikiečių pilotų (citata apytikslė): „Tu gali pamatyti ir kovoti su priešo naikintuvu, tačiau tu nepakovosi su žudančiu dūmų debesėliu.“
Paprastai buityje ar karyboje žodis „universalus“ reiškia, kad daiktas iki galo netinkamas niekam. Tačiau mano aprašomu atveju taip nenutiko. Kėlę siaubą pilotams, Flakai į visišką neviltį varydavo priešų generolus vadovaujančius šarvuotoms divizijoms, o patys tankistai, dažnai taip ir nespėdavo sužinoti iš kur atskriejo juos nukovęs užtaisas.
Būdami pakankamai sunkūs, aukšto silueto ir reikalaujantys nemažo aptarnavimo, Flakai buvo toliašaudžiai pabūklai, velniškai tikslūs ir beprotiškos kinetinės galios įrengimai.
1936-aisiais debiutavę Ispanijos pilietiniame kare, jau po 3 metų jie pasirodė Lenkijos, kiek vėliau – Prancūzijos laukuose, Rytų fronte, Afrikoje.
Pastarojoje, bent jau pradžioje, britai jautėsi pakankamai užtikrintai – tankų kiekis, šarvas ir galia esantis jų dizpozicijoje jiems leido taip jaustis. Tačiau „dykumų lapės“ E. Romelio (vokiečių ekspedicinių pajėgų vadas Afrikoje) sumanios taktikos ir Flakų galimybių dėka situacija greitai keitėsi. Britų karo istorikas Seras Basilas Liddellas Hartas rašė: „Jau buvo šviesu, kada tankų „Matilda“ batalionas buvo beįveikiantis paskutinę atkarpą skiriančią juos nuo priešininko, kuomet dalinio vadas perdavė radijo ryšiu „jie plėšo mano tankus į gabalus“. Tai buvo ir jo paskutinis pranešimas.. iš 13-os tankų ištrūko tik vienas. Viskas dėl spąstų tankams, kuriuos paspendė E. Romelis dislokavęs 4-is Flakus patogioje apšaudymui vietoje“.
Rytų fronte greitašaudžiai Flakai taip pat pasižymėjo – sovietų laikytas nepramušamu tankas IS-2 (pavadintas Josifo Stalino garbei) vengė prisiartinti prie 88-ukų arčiau kaip per 1,5 kilometro.
Dėl savo efektyvumo, su tam tikrais konstrukciniais pakeitimais 88 mm Flakas tapo pilnaverčiu naujausio modelio tanko „Tigr“ (Panzerkampfwagen VI «Tiger» Ausf. E) pabūklu, toliau triuškindamas priešą kovos laukuose.
Šaunu, kad šis karinės inžinerijos stebuklas netapo nacių Vokietijos pergalės garantu II-jame Pasauliniame kare.
