Bengalija – istorinis regionas, padalintas tarp Bangladešo ir Indijos Vakarų Bengalijos. Šiandien tai viena tankiausiai apgyvendintų vietų, kur gyvena daugiau nei 200 mln. gyventojų. Praeityje Bengalijos žmonės išgyveno ne vieną nepritekliaus etapą, tačiau labiausiai istorinėje atmintyje įsirėžė 1943-iųjų metų badas, dėl kurio dažnai yra kaltinama Britų valdžia. Jo metu į kapus atgulė per 3 mln. žmonių, o kiti kentėjo nuo ligų, kurias atnešė ši tragedija.
Esą ištikus nelaimei, Vinstonas Čerčilis situaciją pakomentavo taip: – „Badas tai jų pačių kaltė, nes jie dauginasi kaip triušiai.“ Tačiau ar išties britai ir pats Čerčilis taip atsainiai žiūrėjo į savo imperijos valdų krizę?
Nedėkingas klimatas, maisto stygius dėl prasto derliaus ir galų gale pasaulinis karas – tai viskas ko reikia badmečiui. Tada prasideda kainų infliacija: trūksta maisto prekių, todėl jos brangsta; pinigai nuvertėja, jų spausdinama vis daugiau ir taip be galo be krašto. Prisiminkime, kad ir Eriko Marijos Remarko „Juodąjį obeliską“, kai už duonos kepalą vokiečiai paklodavo šimtus, jeigu ne tūkstančius markių, nes pinigai nuvertėjo ne dienomis, bet valandomis. O kas gi nutiko 1943-siais Bengalijoje?
Šiuolaikinės Indijos istorijoje 1943-iųjų Bengalijos badas buvo vienintelis, kuris neįvyko dėl sausros. Indijos ir JAV tyrinėtojai naudojo meteorologijos duomenis, siekdami sukurti simuliatorių, kuris apskaičiuotų drėgmės kiekį dirvožemyje per didžiausius badmečius vykusius subkontinente 1873–1943 m. Drėgmės trūkumas dėl per mažo kritulių kiekio ir aukštos temperatūros yra pagrindinis faktorius, kodėl kyla sausros. Tuomet būna skurdus derlius ir žmonėms ima trūkti maisto.
Mokslininkų teigimu 1943-iųjų Bengalijos badas buvo kitoks. Ši katastrofa nusinešė per 3 mln. gyvybių. Manoma, kad per patį badmečio piką kritulių lygis buvo netgi aukštesnis nei įprastai. Taip skelbia „Geophysical Research Letters“ žurnalo tyrimai. – „Tai buvo unikalus badas, kilęs ne dėl blogų klimato sąlygų, o dėl nevykusios politikos,“ – sakė pagrindinis Indijos technologijų instituto tyrinėtojas ir docentas Vimalis Mišra.[1]
Maisto atsargų Bengalijoje labai sumažėjo dėl pasėlių infekcijos. Taip pat labai didelę įtaką turėjo 1942 m. japonų invazija į Birmą, dabartinį Mianmarą, kuris buvo pagrindinis ryžių importuotojas. Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Amartya Sen,[2] 1981 m. teigė, jog maisto atsargų galėjo pakakti, tačiau katastrofa įvyko dėl kilusios infliacijos karo metu bei spekuliacinio supirkinėjimo ir atsargų kaupimo. Dėl to kilo maisto produktų kaina, o skurdžiausi Bengalijos gyventojai nepajėgdami jų įpirkti kentėjo labiausiai.
Žurnalistė ir rašytoja Madušri Mukerje[3] teigė, kad Vinstono Čerčilio karo laikų kabinetas nesiėmė reikiamų priemonių krizei sustabdyti. Londonas ne kartą buvo įspėtas, jog Indijos išteklių naudojimas karo veiksmams gali sukelti badą regione, tačiau ryžių eksportas toliau buvo vykdomas į karštuosius taškus. Britų karūnos vietininkas Indijoje Arčibaldas Vavelis[4] matydamas realią situaciją, reikalavo Londono kuo skubiau suteikti 1 mln. tonų kviečių atsargų, tačiau jo prašymas nebuvo išgirstas. Vietoje to, teigiama jog Čerčilis tik piktinosi, kad indai esą „dauginasi kaip triušiai.“ Žurnalistė Mukerje ir kiti tyrinėtojai atkreipia dėmesį ir į tai, jog Didžioji Britanija konfiskavo didžiules ryžių atsargas ir tūkstančius valčių iš Bengalijos pakrančių, baimindamiesi galimo japonų įsiveržimo. Tokiu būdu japonų kariai liktų be maisto atsargų, jeigu užimtų Bengaliją.[5]
Nepaisant to, jog 1943-iųjų derlius susitraukė net 5 proc., manoma, kad nelaimės buvo galima išvengti ir su turėtais resursais. Didžiausia problema buvo nesugebėjimas teisingai paskirstyti išteklių. Taip pat prisidėjo ir šie veiksniai:
● santykinai blogas 1942-ųjų žiemkenčių derlius lėmė atsargų trūkumą;
● 1942 m. Japonijai okupavus Birmą, ryžių importas iš ten buvo apribotas;
● tarpvalstybiniai ryžių ir kitų grūdinių kultūrų prekybos apribojimai dar labiau aštrino problemą. Rytinėms šalims jie laikinai buvo panaikinti, tačiau ir vėl greitai atnaujinti, kuomet pradėjo kilti ryžių kainos;
● esant ryžių trūkumui, prekybininkai ir ūkininkai kaupė jų atsargas, tikėdamiesi kainų kilimo dėl akivaizdaus deficito;
● Britanijos valdžia nesiėmė jokių veiksmų ir neimportavo daugiau ryžių situacijai stabilizuoti;
● nepaisant ekstremalios situacijos, badas nebuvo paskelbtas oficialiai, nes vyriausybė neturėjo užtektinai rezervų.
Labiausiai nuo bado kentėjo tie, kurie kenčia visada ir nuo visko – kaimo žmonės. Ypač bežemiai ūkio darbininkai. Kita vertus, elitas ir darbininkų klasė Kalkutoje maisto stygiaus beveik nepajuto, nes Britanijos Karūna tiekė atsargas už fiksuotą kainą beveik milijonui gamyklų darbuotojų. Kadangi vis dar vyko Antrasis pasaulinis karas, fabrikai stabdyti darbo negalėjo. Atsižvelgiama ir į tai, kad 1943 m. maisto atsargų turėta panašiai kaip ir 1941 m., tačiau pastaraisiais nepritekliaus buvo išvengta. Didžiosios Britanijos parlamentas ir nepatyrę Indijos politikai nesugebėjo užtikrinti stabilaus maisto produktų paskirstymo regione, o tai ir buvo esminė Bengalijos badmečio priežastis 1943 m. – „Itin svarbias Indijos problemas Jo Didenybės vyriausybė vertina aplaidžiai, net kartais priešiškai ir su panieka,“ – komentavo lordas Vavelis.[6]
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Džonsonas, nesutiko su metamais kaltinimais Britų karūnai ir Vinstonui Čerčiliui. Seras Martinas Gilbertas[7] taip pat talkino britų premjerui ir teigė, jog Vinstonas Čerčilis padarė viską ką galėjo Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kad padėtų Bengalijos žmonėms. Be jo įsikišimo badas galėjo nusinešti dar daugiau gyvybių. Gavęs pranešimą iš lordo Vavelio apie maisto stygių Čerčilis priminė, kad britų valdžios vietininkas turi užtikrinti, jog Indija būtų saugi bazė stambioms operacijoms prieš Japoniją, o kai konfliktas bus sėkmingai užbaigtas, bus sprendžiamas bado klausimas. Atsakydamas į lordo Vavelio nuogąstavimus Čerčilis rašė: – „Taika, tvarka ir visuotinė žmonių gerovė karo metu yra pagrindinis tikslas, kuris skatina mus stumtis pirmyn… Dėl milžiniško spaudimo ir itin sunkių karo sąlygų, tam tikruose Indijos regionuose pirmąkart ėmė trūkti maisto. Turi būti dedamos visos pastangos, net ir nukreipiant karo laivus, siekiant išspręsti vietos problemas. Turėtumėte dėti visas pastangas, kad sušvelnintumėte indų ir musulmonų nesantaiką, bei skatintumėte juos veikti išvien dėl aukštesnio tikslo.“ Taip Čerčilis išreiškė savo poziciją, ko gero vildamasis kuo greičiau baigti pasaulinį karą ir užtikrinti stabilų bei taikų gyvenimą globaliu mastu.
Reikia paminėti ir tai, kad tuometis Kanados ministras pirmininkas Makenzis Kingas[8] siūlė britams pagalbą vandens keliu pristatyti kviečių atsargas į Indiją, tačiau Čerčilis nerimavo, jog atsargos pasieks Indiją tik už dviejų mėnesių. Iš Australijos tai buvo galima padaryti per 3–4 savaites. Čerčilio raginimu, Australija pažadėjo suteikti 350 000 tonų kviečių. Badmetis tęsėsi iki 1944-ųjų, todėl Indijos valstybės sekretorius Leopoldas Amery, reikalavo iš Britų Karūnos 1 mln. tonų grūdų. Tačiau Čerčilis, išstudijavęs atsargų vartojimo statistiką, buvo įsitikinęs jog Indija viskuo užtektinai aprūpinta. Jis taip pat nerimavo ir dėl Britanijos laivyno bei sudėtingų importo sąlygų, vykstant įnirtingiems mūšiams atviruose vandenyse.
Daugeliui smerkiant Vinstoną Čerčilį dėl Bengalijos bado ir prilyginant tai karo nusikaltimui, britai ragina atkreipti dėmesį į kitas nelaimės priežastis, apie kurias kalbama daug rečiau. Maisto trūkumas iš dalies buvo politinė problema, prie kurios prisidėjo Marwari kongreso šalininkai (Gandi partijos atstovai), siekdami suvaržyti tuometinę Bengalijos musulmonišką vyriausybę. Kita priežastis buvo korumpuoti Indijos pareigūnai, kurie konkuravo su spekuliantais ir daugiausia atsargų turėjusiais vietiniais ūkininkais.[9]
[1] „Vimal Mishra“ www.iitgn.ac.in
[2] „Amartya Sen Biographical“ www.nobelprize.org
[3] „Madhusree Mukerjee“ www.madhusree.com
[4] „WAVELL IS VICEROY; London Names Him to India Post-Auchinleck Is His Successor MOVE IN EAST ASIA Separate Command Set Up to Mount Drive Against Japan Wavell Is Named India's Viceroy; British Set Up East Asia Command“ www.nytimes.com
[5] „This article is more than 1 year old Churchill's policies contributed to 1943 Bengal famine – study“ www.theguardian.com
[6] „Real causes of the devastating Bengal famine, 1943“ www.medium.com
[7] „SIR MARTIN GILBERT“ www.hillsdale.edu
[8] „William Lyon Mackenzie King“ www.thecanadianencyclopedia.ca
[9] „Did Churchill Exacerbate the Bengal Famine?“ www.winstonchurchill.hillsdale.edu
