„Apie viską pagalvota“
Kiekvienas kareivis turėjo štai tokią laikinąją nuosavybę: geležinę lovą, spintelę, kerzinius batus, šinelį, vasarinę viršutinę aprangą („XB“– chlopkobumažnaja (medvilninė) ir žieminę viršutinę aprangą („PŠ“ – polušierstienaja (pusiau vilna). Abiejų aprangų kelnės – „galife“ stiliaus. Po PŠ rengdavomės dvigubą sluoksnį apatinių kelnių ir apatinių marškinių, o po XB – ilgus mėlinus „triusikus“ ir baltas „maikes“. Vasaromis ant galvos dėdavomės pilotes, žiemomis – ausines kepures. Dar turėjome paradines uniformas – švarkai, chaki spalvos marškiniai, kaklaraiščiai, „kliošinės“ kelnės ir bateliai smailais galais. Viskas kas tuo metu nereikalinga – buvo saugoma sandėlyje („koptiorka“), kitaip tariant kai gauni XB – priduodi PŠ, o apsivilkdamas paradinę uniformą kasdieninę palieki į sandėlyje... Tiesa, diržo, esminio kareivio atributo vos neužmiršau...
Visi drabužiai buvo pažymėti – chlorkalkės tipalu ant jų privalėjome užsirašyti vardą, pavardę ir karinio bilieto numerį. Chlorkalkės niekaip neišgrauši, nebent iškirpti užrašus gali. Tokiu būdu buvo apsisaugota nuo geranoriškų ar piktybinių drabužių mainų. Laiškuose seseriai, pasirodo rašiau, kad tarnybos pradžioje mums buvo nurodyta pavardes užsirašyti ir ant smulkių daiktų – ant muilinių, dantų šepetėlių, net ant visų turimų vokų užsirašyti atgalinį adresą... Vėliau, matyt, tokio atrakcijom nebeužsiėmėm. Neatsimenu nei vieno vagystės epizodo, skandalo susijusio su svetimo turto pasisavinimu. Ne daug mes to turto turėjome, kita vertus vogti kariuomenėje, net ir tiems, kas būdami civiliais užsiėmė šiuo sportu, buvo baisu. Ir greičiau ne dėl grėsusių nuobaudų, bet dėl visuotinio pasmerkimo – garbingiau buvo atimti svetimą daiktą, nei jį pavogti.
Apatinius rūbus keisdavo kartą per savaitę – pirties dieną. Pirties dieną buvo keičiama ir patalinė. Tarybinis kareivis praustis privalėjo tik vieną vietą – kaklą. Mat, prie švarko („kitelio“) apykaklės buvo siuvama baltos medžiagos atraiža („podvorotničiok“), o ji visada privalėjo būti balta kaip sniegas. Ar kareivis tinkamai pasiruošęs Tėvynės gynybai, per rikiuotes buvo vertinama trim aspektais – kerzinių batų ir diržo sagties blizgesiu bei apykaklės baltumu. Nesvarbu, kad apatiniai savaitę nekeisti – esmė, kad sagtis blizga.
Kojas vyniodavome autkojais. Ir „kerzokus“ ir autkojus nakčiai buvo galima gabenti į kazarmoje įrengtą karštą kambarį – džiovyklą. Likus penketui minučių iki komandos „kelt“ vienas iš skyriaus narių atnešdavo batus iš džiovyklos ir sudėdavo prie lovų. Nors visi daiktai buvo su aiškiais užrašais, tačiau kuriozų vis tiek neišvengta. Kartą po „otbojaus“ (tai komanda, kuri reiškia, kad reikia eiti miegoti, bet versti derėtų kaip „atsimušimas“) vienas, lietuvis išdrįso slankioti po kazarmą. Vaizdas – neįprastas: kas gi savo noru ieško nuotykių, todėl ėmėm stebėti. Kareivėlis baikščiai sėlindamas vaikščiojo zigzagais, kol galų gale sulaukė seržanto dėmesio. „Mano bateliai nuo manęs pabėgti.“ – seržantui paaiškino lietuvis. Paskui seržantas, kelis kartus visus kėlė ir rikiavo, nes niekaip kazarmoje žvengimas nesiliovė. Žmogus, matyt, ir sėlino, kad jo batai pabėgo, bijojo dar labiau juos išgąsdinti, kad toliau nepaspruktų... Problema buvusi paprasta – kažkas iš kareivių nunešė glėbį kaimynų batų į džiovyklą, o tarp jų įsipainiojo ir „bėgliai“.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
*„Griovį kasti nuo manęs iki kito ąžuolo!“
*„Signalas atakai: trys žali švilpukai!“
*„Neleisiu jums betvarkės pažeidinėt! Išsiaiškinsiu ir nubausių ką pakliūva!“
*„Sargybinius parinkite pagal veltinių išmieras!“
*Rytoj kareiviams bus keičiami apatiniai drabužiai. Pirmasis būrys drabužiais keičiasi su trečiuoju, antrasis – su ketvirtuoju.“
„Juodosios rinkos“ kainos Klaipėdoje („Respublika“ 1990 03 28)
1 Amerikos doleris – 25 rb.
Vyriški importiniai bateliai – iki 350 rb.
Moteriški importiniai bateliai – 280 rb.
Moteriškas gulbės pūkų paltas – 1000 rb.
Spalvoti džinsai – 500 rb.
Lūpų dažai – nuo 7 iki 8 rb.
Kvepalai – nuo 50 iki 160 rb.
Konjakas „Napaleonas“ – 120 rb.
Importinės cigaretės – 15 rb.
Lietuviškas „Kosmosas“ – 3 rb.
Kramtomoji guma „Donald“ – 80 kp.
Madų katalogai – nuo 60 iki 80 rb.
Mašinos:
VAZ – 2108 – 30 000 rb.
VAZ – 2106 – 23 000 rb.
VAZ – 2107 – 34 000 rb.
„Volga“ – 70 000 rb.
Garažai – nuo 10 000 iki 13 000 rb.
Namai – nuo 100 000 iki 120 000 rb.
Televizoriai:
Neišpakuotas „Sharp“ – 11 000 rb
Spalvotas „Šilelis“ – nuo 1500 iki 1700 rb.
Iš „Respublikos“ pirmojo puslapio („Vienu sakiniu“ 1990 03 30):
„Netektis: nenustatytas piktadarys Kauno politinio švietimo namuose įrengtame pano nulaužė Karlo Markso barzdą; iškviestas restauratorius barzdą pritaisyti atsisakė.“
Per tarnybą – 2190 samčių košės...
Dalinio valgykla, kaip minėjau maistą gamino kokiems 700 žmonių. Tarnybos pradžioje prie vieno stalo privalėjome sėsti griežtai po 10, nes ant stalo buvo patiekta 10 porcijų maisto. Tačiau, po kelių mėnesių sistema buvo pertvarkyta į įprastinę valgyklinę – kai virėjas pats asmeniškai tau į bliūdą košės įkrauna. Savo kareiviškoje užrašų knygelėje radau skaičiavimą kiek ir ko kareivis suvalgo per dvejus metus: 14 kg. 600 g. sviesto, 43 kg.200 g. mėsos, 208 kiaušinius, 5 840 gabalėlių cukraus, 4380 gabalų duonos, 148 litrus kompoto, 2190 samčius košės, 730 samčių sriubos, 58 kg 400 g. žuvies... Gal pats skaičiavau, gal kokį kareivišką folklorą persirašiau. Bet pagal šį skaičiavimą – košės gaudavome tris kartus per dieną, o per pietus dar būdavo ir sriubos. Mėsa ir žuvis į bendrą kalkuliaciją pateko dėl to kad šalia košės bliūde kartais voliodavosi kažkas panašaus į mėsą ar žuvį. Kilniausiu maistu buvo laikomas sviestas ir kiaušiniai: 50 gramų sviesto per dieną ir du kiaušiniai per savaitę. Gera būdavo sekmadieniais, kai duodavo tuos kiaušinius – į košę sumaigydavom ir sviestą ir kiaušinius. Puota! Neblogas patiekalas buvo bulvinė košė, ypač kilnus – grikių košė. Bet dažniau gaudavome perlinių, avižinių ar soros kruopų, o jas vyrėjai be didesnių pastangų sugebėdavo sugadinti, padaryti nevalgomomis. Gamindami mėsą ir žuvį tiek Aluksnės, tiek Kaliningrado virėjai laikėsi geležinės taisyklės – produktą reikia termiškai apdoroti taip, kad paprasti mirtingieji galėtų suprasti, jog gavo gyvūninės kilmės patiekalą, bet ne daugiau. Žuvis nuo mėsos, skoniu ir išvaizda mažai skyrėsi. Patiektos žuvies rūšį galėjo nustatyti nebent ekspertai.
Aluksnėje dirbo gal bent porą civilių virėjų bei keli virėjai kareiviai. Šiai komandai visada talkino kareivių būrys – 20–25 žmonių „nariadas“ nešiojo produktus, plovė indus bei patalpas ir atliko visą kitą neintelektualų darbą
„Buvo „pasistatymas“ „ant placo“. Viską tikrino. Paskui žygiavom, dainavom ir t.t. Tai paskutinė ir svarbiausia apžiūra. Mažai ką jaudina jos rezultatai. Nebent tuos ant kurių antpečių mažesnės ar didesnės žvaigždės. /.../Parašyk kas gero Lietuvoje – iš laikraščių nedaug ką suprasi: iš vienos pusės raudona propaganda iš kitos – spalvota, tad rast vidurį labai sunku./.../Išsiploviau kelnes. Tiesa oras prastokas, krituliuoja, bet kelnės gal kaip nors išdžius. Valgykloje įvedė kvailą naujovę. Nuo šiandienos valgyti imame patys kaip normalioje valgykloje, bet valgai ką duoda. Viskas būtų gerai, tik teko eilėje valandą stovėti, taip gali ir apetitas dingti. Šiandien davė rūgštynių sriubos ir grikių košės. Čia kartais ir alkanam valgyti nesinori./.../ Nuo kai kurių asmenų negaunu laiškų – gal jie pasimetė kol buvau ligoninėje. Toks pats likimas ištiko ir Rimo banderolę – ją kažkas už manę suskaitė.“
Iš kareiviškos užrašų knygutės:
„Per tarnybą armijoje kareivis suvalgo tiek avižinės košės, kad išėjęs į laisvę gėdijasi arkliui pažiūrėti į akis.“
Normos:
Nežinia ar Tarybų sąjungos vadovybė didžiai rūpinosi karių maitinimu, ar paprasčiausiai bijojo, kad maisto produktai bus išvogti, tačiau maitinimo normos buvo griežtai reglamentuotos. 1990 metais sausumos kariuomenės kareivio, esančio kazarmose, dienos maisto davinys buvo suskaičiuotas gramais, pateiktas net 29 produktų sąrašas. Per dieną kareivis turėjo gauti 350 gramų baltos duonos, 400 gr. juodos duonos, 10 gr. kvietinių, aukščiausios arba 1 rūšies miltų, 120 gr. įvairių kruopų, 40 gr. makaronų, 150 gr. mėsos, 100 gr. žuvies, 20 gr. gyvulinės kilmės riebalų arba margarino, 20 gr. aliejaus, 30 gr. sviesto, 100 gr. pieno, 4 kiaušinius (per savaitę), 70 gr. cukraus, 20 gr. druskos, 1,2 gr. arbatžolių, 0,2 gr. lauro lapų, 0,3 gr. maltų pipirų, 0,3 gr. garstyčių miltelių, 2 gr. acto, 6 gr. pomidorų pastos, 600 gr. bulvių, 130 gr. kopūstų, 30 gr. burokėlių, 50 gr. morkų, 50 gr. svogūnų, 40 gr. agurkų, pomidorų ar kitų žalumynų, 50 gr. vaisių ar daržovių sulčių, 30 gr, sauso kisieliaus arba 120 gr. džiovintų vaisių (matyt kompotui) ir vieną vitaminą „Geksavit“.
Kazarmų grindys – neplaunamos
Šimtai pigiu batų tepalu nublizgintų kerzinių batų – pražūtis, bet kokiai grindų dangai. Tačiau, tarybinė armija, pati išmintingiausia armija pasaulyje. Medinės kazarmų grindys buvo dengiamos mastika – grindų vašku. Kas buvo tos mastikos sudėtyje – nežinau, faktas, kad ji labai smirdėjo ir puikiai saugojo grindų paviršių. Mastika kazarmos grindys buvo tepamos gal net ne kasdien, bet beveik nenutrūkstančiu ritmu kuopos budėtojų komandos grindis blizgino. Blizginimo įrenginys vadintas „maška“ – kokių dvidešimt kilogramų svėręs medžio gabalas su metaline rankena. Medis, žinoma aptrauktas kažkokia stora ir patvaria medžiaga.
Tualetas – didis išbandymas
„Tu parašyk geriau kaip tualetus plovei“ – mano tekstus apie kariuomenę anyksta.lt komentavo buvę kareiviai. Na ir tualetus reikia plauti, matyt ir aš ploviau – ką liepė mokomajame dalinyje plauti tą ir ploviau. Kažkaip apskritai nepamenu atvejo, jog Aluksnėje kažkas būtų atsisakęs kažką daryti – mums buvo greitai sugebėta įrodyti, kad ginčai su valdžia ir protestai yra tiesiog tėvynės išdavimas už kurį bus žiauriai baudžiama.
Tualetų plovimo procesas – neįstrigo, nebuvo jis kažkuo išskirtinis. Baisesnė dalis – kolektyvinis kakojimas. Aišku, kazarmos tualete tik skylės, jokių klozetų ir pertvarų. Skylių žinoma dešimteriopai mažiau nei jomis besinaudojančių žmonių, o laikas skirtas gamtinių reikalų atlikimui buvo fiksuotas ir ribotas.
Tarnybos Aluksnėje pradžioje kažkokį beprotiškai ilgą laiką buvo užkietėją viduriai. Gal savaitę, o gal dvi... Bet kai pradėjome šita tema tarpusavyje su bendražygiais kalbėtis, pasirodo ta pati bėda – beveik visiems. Matyt, stresas ir maisto raciono pasikeitimas sutraukė tiesiąją žarną...
Tuo metu, kai atbulinis procesas buvo strigęs – beprotiškai norėjosi valgyti. Surydavom šlykščią košę iki paskutinio trupinio, o duoną kišdavomės į kišenes. Paskui ją sausą čiaumodavom. Po poros, gal po trijų savaičių nuolatinis alkio jausmas praėjo. Kai gaudavom progą persivalgyti – dažniausiai taip ir darydavom, bet duoną vogti liovėmės...
Iš „Respublikos“ pirmo puslapio („Vienu sakiniu“ 1990 04 26):
„POZICIJA: Jašiūnų vaikų darželio „Žilvitis“ vedėja V. Adamonienė netekusi kantrybės, kad Šalčininkų rajono laikraštis „Lenino priesakai“ persunktas stalinizmo ir stagnacijos dvasia, paragino vietos žurnalistus dirbti naujoviškai.“
Keistas daiktas tas seržantas
Mokomajame dalinyje nebuvo, o ir negalėjo būti „diedovščynos“. Visi buvome to paties šaukimo. Tiesa, mūsų kuopoje buvo „autobūrys“ – gal dvidešimt skirtingų šaukimo vairuotojų, bet jie savo problemas sprendė tarpusavyje ir su mumis turėjo tik epizodinių ryšių.
Mokomajam daliniui vadovavo pulkininkas. Orus ir nepasiekiamas žmogus, kaip žvaigždė, kaip saulė. Į mūsų kazarmą buvo užėjęs gal du kartus. Dvi ar trys kuopos sudarė batalioną. Batalionų vadai majorai buvo lyg ir dalinio vado pavaduotojai. Realiai suprantamais ir matomais mano viršininkais buvo mūsų kuopos (taigi žmonių gyvenančių toje pačioje kazarmoje) vadas majoras, būrio vadas kapitonas ir šio pavaduotojas seržantas. Pastarasis buvo būtinosios tarnybos kareivis tik ankstesnio šaukimo. Kiekvienas iš penkių kuopos būrių turėjo savo vadus ir vadų pavaduotojus. Dar kuopoje trynėsi ir įvairias pareigas turintys praporščikai.
Žmogus turintis vieną ar dvi dideles žvaigždes (majoras ar papulkininkis) – buvo suvokiamas, kaip asmuo dirbantis savo darbą už kurį jam moka atlyginimą. Senyvas kapitonas, o juo labiau vyr. leitenantas – man kėlė šiokį tokį gailestį: juk viskas ką jis per amžių pasiekė ant antpečių užrašyta. Praporščikas eidamas į praporščikus žinojo ką renkasi. Čia kaip chirurgas ir seselė... Na nedera gailėt seselės už tai, kad ji ne chirurgas.
Sovietinėje kariuomenėje oficialiai buvo išskirtos trys grandys – karininkai, praporščikai ir kareiviai. Būtinosios tarnybos kareivis galėjo išsitarnauti viršilos laipsnį (prieš jį buvo vyresnysis seržantas, seržantas, jaunesnysis seržantas ir jefreitorius). Tie kareivių laipsniai, klestint diedovščynai – nieko nereiškė. Eilinis „senis“ išspardys bet, kuriam jaunam seržantui užpakalį ir joks karininkas jo už tai nebaus. O mūsų mokomajam dalinyje, seržantai buvo reali statutinė valdžia. Bet man, regis, kad žmogui didesnės kiaulystės negalima iškrėsti už tą kurią padaro karininkai palikdami juos „učebkės“ seržantais. Iš mūsų kuopos atsimenu keturis seržantus: vienas kvailas rusas, vienas „žydras“ ukrainietis ir du normalūs lietuviai. Gerai, kad tie lietuviai dar buvo du... Mes jų žmonėm nelaikėm (jie mūsų taip pat), karininkai su seržantais, žinoma, taip pat nesibičiuliavo.
Bet, sistema matyt, buvusi teisinga. Vienišas ir piktas seržantas, savo energiją lieja ant „duchų“, taip stiprindamas drausmę nenugalimoje raudonojoje armijoje.
Beje, apie „žydrą“ ukrainietį... 1990 metais „žydrąjį“ buvo galima surasti tik kur ne kur. Mūsiškis seržantas labai gražiai dainavo. Tad jei tik kas pasiimdavo gitarą į rankas ir jis tuoj prisistatydavo, apsikabindavo muzikantą per pečius... Paskui, žiūrėk būdavo kokį kareivėlį, seržantas prieš miegą apklosto... Gal dar kas įdomesnio buvo, bet niekas dėmesio nekreipė kol seržantas neatsisveikino su savo būrio kareiviais išvykstančiais į dalinius. Išrikiavo karininkai visą dalinį, kalbas pasakė. Ir staiga, kad puls seržantas saviškius bučiuoti, vieną po kito, kaip Brežnevas į lūpas... Aiškiai matės, kas iš kareivių išskirtinio dėmesio sulaukė – tų veidų raudonis iki pat geležinkelio stoties nedingo.
Žinoma, mokomajame dalinyje seržantai gyveno nepalyginamai geriau nei „duchai“. Ir mes jiems, tada, aišku, pavydėjom. Seržantas galėjo ir ant lovos nugriūti, kai karininkai nemato, įlindę į kokią skylę ir degtinės šimtgramį išgerdavo ir fizinio darbo jiems dirbti nereikėjo. Tačiau ir seržantai visada kėlėsi 6 ryto, žygiavo, dainavo ir kitom nesąmonėm užsiėmė... Teoriškai, atrodo kad tas kuris tave aikštėje muštruoja, valandų valandas liepdamas žygiuoti ir sukinėtis yra daug geresnėje padėtyje nei tu, bet realiai, viršininkui taip pat šalta, taip pat nuobodu, taip pat norisi namo...
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Ne kiekvienas kvailys gali baigti karinę akademiją. O aš štai baigiau!“
