Paprastai klykiantį kūdikį ant rankų nešiojantys tėvai laiko neturi. Tačiau jei jie gyvena Europoje, derėtų skirti kelias minutes paieškoti pirkti sauskelnių. Ispaniškojoje „Amazon“ versijoje trys didžiulės „Pampers“ dėžės kainuoja 168 eurus. Toks pat užsakymas Jungtinės Karalystės „Amazon“ tinklalapyje kainuoja 74 eurus (net ir priskaičiavus nežmonišką pristatymo kainą vis tiek galima sutaupyti 42 eurus). Jei neišsimiegoję tėvai negali susikaupti ir paskaičiuoti, kiek sutaupytų per metus, galbūt prabusti jiems padėtų naujas kavos aparatas. Prašmatniausias „Nespresso“ modelis Prancūzijos „Amazon“ puslapyje jiems kainuotų 460 eurų, tačiau Vokietijos tinklalapyje tą patį modelį galima įsigyti už 301 eurą. O tada apie gudrius apsipirkinėjimo įpročius jie galėtų pasigirti naujausiu „Samsung“ telefonu – kurio kaina, priklausomai nuo to, koks domenas naudojamas, gali skirtis iki 300 eurų.
Nors ES turi bendrąją rinką, prekių kainos nėra bendros. Integruotoje rinkoje kainos laikui bėgant turėtų išsilyginti. Tačiau ES šis procesas stovi vietoje. Lygiai tokių pačių gaminių kaina vis dar skiriasi, dažnai smarkiai ir netgi tarp turtingų šalių. Ši tendencija ilgalaikė – kainos kartu keistis nustojo 2008 m. Dideli žingsniai integracijos link, pavyzdžiui, šalis suartinęs euro įvedimas, dabar žengiami retai. Atlyginimai Rytų Europoje nebeauga taip greitai, kaip anksčiau. Paslaugos, kuriomis prekiauti skirtingose šalyse dažnai sunku, dabar sudaro didesnę ES ekonomikos dalį. Kai kuriose pramonės šakose vis dar dominuoja lepinamos įmonės. Neretai galima sutikti žmonių, prisiperkančių nuskausminamųjų Nyderlanduose, kur šie vaistai parduodami prekybos centruose, ir traukiniu patraukiančių į Belgiją, kur vaistinės sudaro monopolį ir prideda nemažus antkainius.
Žinoma, kai kurių kainų skirtumų išvengti neįmanoma. Parduotuvė Paryžiaus centre už tas pačias prekes prašys daugiau negu prekybos centras vidutinio dydžio miestelio pakraštyje. Kartais bloke, kurį sudaro tiek tokios šalys kaip Vokietija (BVP vienam gyventojui 39,130 €), tiek tokios kaip Bulgarija (8,237 €), kainos skirtis privalo. O dėl to, kad mažmeninėje prekyboje vis dar dominuoja fizinės parduotuvės ir jų tinklalapiai, nacionaliniai rinkos skirtumai atsispindi ir internete. Koks to rezultatas? Vieno tyrimo duomenimis, skirtingose ES šalyse elektronikos ir panašių prekių kainos skyrėsi iki 20 proc., o drabužių – iki 40 proc.
Tačiau nepradingstantis ypač didelis sauskelnių (prekės, kurią internete galima nusipirkti bet kurioje Europos šalyje) kainų skirtumas atrodo keistas. Pasak vienos apklausos, sauskelnių poros kaina svyruoja nuo 0,11 € iki 0,61 €. Žurnale „The Economist“ valiutų skirtumai vertinami palyginant „Big Mac“ mėsainio kainą skirtingose pasaulio šalyse. Panašiai galima vertinti ir bendrąją rinką. Pavadinkime šį metodą „Pampersų“ indeksu – tai grubi priemonė apskaičiuoti, kurie ES piliečiai už prekes permoka.
Pasinaudoti šiais skirtumais ne visada paprasta. Sienos prekybai svarbios, o ES jos vis dar egzistuoja. Kirtus valstijos sieną JAV daugumai verslų beveik niekas nepasikeičia; o kirtus sieną ES įmonės randa kitokį teisinį režimą, užsienio kalbą bei kitokią vartojimo kultūrą. Procesas nelengvas ir klientams. Pasinaudoti „Google translate“ norint perskaityti straipsnį – viena, bet patikrinti, ką reiškia zur kasse gehen perkant prekių už 1 000 €, –visai kas kita. JAV kur kas labiau integruota, skundžiasi ES pareigūnai. Dėl to didelės internetinės parduotuvės, pavyzdžiui, „Amazon“, tokias pačias kainas pirkėjams gali pasiūlyti tiek Alabamoje, tiek Kalifornijoje.
Pristatymo kainos ES dažnai didelės, kaip gana greitai išsiaiškintų bet kuris gudrus sauskelnių nusipirkti norintis ispanas. Atsisiųsti prekių iš ten, kur jos pigios, į ten, kur jos brangios, dažnai labai ilgai užtrunka arba nepaprastai brangu, ypač jei prekės didelių matmenų, kaip, pavyzdžiui, sauskelnės. Mažose šalyse dar blogiau (šio straipsnio autoriui kartą teko vilkti visą „Rolling Stones“ vinilinių plokštelių kolekciją iš Londono į Briuselį, kad draugui iš Baltijos šalių nereikėtų mokėti 110 € mokesčio). O tiekėjams problemą išspręsti paskatų nedaug. Pardavėjai išskėstomis rankomis nelaukia, kada prekės iš žemų kainų rinkos ims skverbtis į aukštų kainų rinkas.
ES jau ėmėsi veiksmų. Dabar tinklalapiai be rimtų priežasčių nebegali blokuoti klientų iš kitų šalių. Tokios taisyklės priimtos ES pareigūnams susiginčijus su „Disney“, kai paaiškėjo, kad „Disneyland Paris“ neleido klientams gauti pigiausių pasiūlymų ne Prancūzijoje. Be to, ES sukūrė duomenų bazę, kurioje skelbiamos visų pristatymo įmonių kainos, tikintis, kad pardavėjai juo pasinaudos kainoms mažinti. Panašu, kad tokios priemonės veikia. 2010 m. iš kitos šalies tinklalapio ką nors pirkdavo tik vienas iš dešimties ES piliečių, o 2018 m. taip elgėsi net 28 proc. Tačiau ES galėtų padaryti ir daugiau. Pastaruoju metu užuot palengvinusi sąlygas, kad sunkvežimiai galėtų laisviau važinėti per sienas, ES taisykles sugriežtino, norėdama nuraminti Vakarų Europos šalis, besiskundžiančias, kad pažeidžiami darbo įstatymai. Rytų Europos šalys atkirto, jog tai – protekcionizmas.
Supergalios... Ir super mažos kainos!
Kilus krizei skundai nevienodomis kainomis gali pasirodyti smulkmeniški. ES prasidėjo didžiausias nuosmukis per visą jos istoriją. Pandemija atskleidė daugybę sąjungos struktūros trūkumų, todėl dabar pirmenybė teikiama jiems. Tačiau ES visada apimdavo tiek didelius siekius (pavyzdžiui, taikos visame žemyne), tiek smulkmenas (pavyzdžiui, pigius skrydžius). Pastaruoju metu panašu, kad lyderiai daugiau laiko skiria sąjungos geopolitinėms ambicijoms, o ne tokioms kasdienėms problemoms kaip prekyba užsienyje. Tačiau vystant Europos integraciją nereikėtų pamiršti ir bendrosios rinkos. Kartais brangios sauskelnės tokios pat svarbios, kaip ir aukštoji politika.
Vartotojai taip pat turi pasistengti. Kartais ES kritikuojama už tai, kad sprendimai priimami „iš viršaus į apačią“, o rinkėjai trikdomi jiems ne visada įdomiais didžiuliais projektais. Tačiau pokyčiai gali prasidėti ir kitur. Kiekviena šalis turi savą „booze cruise“ versiją (taip britai vadina keliones į Prancūziją prisipirkti pigaus vyno). Liuksemburgo gyventojai geresnių kainų ieško Vokietijos parduotuvėse. Švedai pigių sauskelnių atsargų važiuoja į Norvegiją. Tą patį padaryti internetu daug paprasčiau, tačiau daugelis vis tiek taip nesielgia. Nors ir netikėta, internetinis arbitražas gali tapti Europos integracijos varikliu. Tačiau ar taip nutiks, priklauso nuo piliečių. Kaip ir su sauskelnėmis – kartais pradėti reikia nuo apačios.