Kadangi tvoros tarp mūsų nėra, tai su tuo kaimynu visuomet gyvenome bičiuliškai – vieni kitiems padėdami ir nepriekabiaudami dėl niekų. Bet jo žmonos liga viską apvertė aukštyn kojomis – žmogus tarsi pametė protą – ėmė paguodos prašytis ir į kitas dairytis. Ne tik mano žmona, bet ir ta pasileidėlė nuolat su juo plepa – stovėdama veik nuoga už savo tvoros nurodinėja tam nelaimėliui, gerokai išgėrusiam, ką ir kur daryti. Neslėpsiu, ji tikrai gašlumu alsuoja ir visokios mintys į ją žiūrint gali apnikti. Bet aš asmeniškai esu vedęs ir su svetimomis stengiuosi neflirtuoti.“
Paklausiau man parašiusio vyro, kur problema, nes tokių ar panašių istorijų esu prisiklausiusi kiek nori, kuo skiriasi jo pasakojimas nuo kitų? Jis paprašė susitikti, nes istorija, girdi, krypsta nepageidautina linkme. Kai susitikome, jis liūdnai tęsė: „Mano žmonai kaimyno taip pagailo, kad ji visai prarado ribas ir atstumas tarp jų vis mažėja. Vieną dieną, kai manęs nebuvo namie, ji net užėjo pas kaimyną į namus ir prabuvo ten ilgas dvi valandas. Apie tai man papasakojo vaikai, bet ir pati ji neslėpė. O aš buvau šoke: ką man galvot, ką jie ten veikė?“. Bandžiau spekuliuoti:
a) kalbėjosi;
b) pareiškė užuojauta dėl jo vargšės žmonos;
c) padėkojo už jo dovanotas daržoves. (Tas vyras pasakojo, kad kaimynas žmonai dovanoja kibirus agurkų ir pomidorų).
„Jūs ką, apsimetate ar nemaloniai juokaujate?“, – pasipiktino vyras. Ar nežinote, kad stambus vyriškas vyras verkiantis ant kaimynės peties yra pats geidžiamiausias? Moterims taip gaila tokių verkiančių meškų – vyrų, kad net pačios nepajunta, kaip, žiūrėk, atsigula su juo to „vargšelio“ nuraminimo tikslais“.
Įdėmiai stebėjau mano pašnekovą, kuriam paskyriau savo brangų laiką. Atėjau čia tik todėl, kad norėjau nuoširdžiai jam padėti. Tuo pačiu metu, žinoma, aš renku medžiagą savo rašiniams, bet niekada neinu į susitikimą be kažkokio altruistinio motyvo. Bet dabar man kilo negerų įtarimų: kas ir kada šio vyro galvoje įspaudė ydingą mintį, maždaug: visos moterys atsigula iš gailesčio. Čia kvepia paranoja, ne kitaip. Bet būsiu kantri, juk ir ligoniams reikia padėti.
„Tai ar tikrai jūsų žmona su juo atsigulė? Iš kur žinote“, – paklausiau. „O gal ji tik su juo kalbėjosi...“ Vyras įsiaudrino: „Kur tai matyta, kad žmona bėgtų pas kaimyną į namus jo nuraminti? Ką žmonės pagalvos? Tiesą sakant, jau tikriausiai galvoja… Vieną dieną grįžtu iš parduotuvės, žiūriu, sėdi balandėliai ant mūsų namo laiptų gurkšnodami mano brangiausią viskį! Žmona besišypsodama ir mane pakvietė prisėsti. Piktai dėbtelėjau į ją, o, jai pagaliau atėjus į namus, tiesiai paklausiau, ar ji tik nesiruošia sekso trikampiui, ir dar su tuo liurbiu? Nes ko dar galiu čia tikėtis. Nuo tol, turėdamas laiko (firma, kurioje dirbu, dėl koronaviruso grėsmės išleido žmones laikinom atostogom), pradėjau abu stebėti. Slapta, žinoma, per užuolaidos kraštą. Matau, kas pas jį atvažiuoja, išvažiuoja, kiek laiko būna, ką kaimynas veikia išėjęs į daržą, dirbtuvę, šiltnamį. Kaip jis elgiasi kalbėdamasis su kitais kaimynais ar kaimynėmis.
Stebiu, beje, ir tą – kitą kaimynę, seksualiąją nimfą. Velnias, pasileidusi boba! Esu įsitikinęs, kad specialiai dėvi tik vos tą vietą ir šiek tiek krūtis slepiančius bikinius visokiausių, net ryškiausių spalvų. Ir ji visiškai sąmoningai vaikšto išrietusi užpakalį, o, norėdama paimti kokį daiktą nuo pievos, išlenkia klubus ir prasiskečia taip, kaip dorai moteriai tikrai nederėtų. Lyg žinodama, kad aš ir tas kitas, nelemtas kaimynas, į ją spoksome. Pasirąžo prisėsdama prie baseino, atstato biustą ir jos krūtys, rodos, tuojau nutrauks liemenėlės sagelę… Jos namo langai platūs, miegamasis tiesiai prieš mano langus, iki jo gal tik koks šimtas metrų. Kad būtų patogiau stebėti su mano žmona flirtuojantį kaimyną, įsigijau žiūronus. Todėl nejučiom pasižiūriu ir į kitą pusę – ką ta seksbomba – kaimynė veikia. O ji visiškai nuoga po namą slampinėja… Na, bet čia ne į temą. Per žiūronus viskas matosi kaip ant delno – lipte prilipęs prie lango jis spokso įraudęs ir išprakaitavęs, akimis ją nurenginėja ir dar velniai žino ką ten išdarinėja. Aiškiai matau jį lange įsiaudrinusį.
Na, klimaksas pakeičia moteris, tai tiesa. Prisiskaičiau apie tai pakankamai. Kad vaikams užaugus moterys stipriai keičiasi, mažėja seksualiniai poreikiai, didėja noras rasti gyvenimo prasmę, gelbėti pasaulį, užjausti ir kitiems padėti. Bet kodėl ta visokeriopa parama turi būti skirta kaimynams? Pasiūliau žmonai atsigręžti į mane – užjausti ir padėti, skirti dėmesio tiek pat, kiek jo skiria tam nelemtam kaimynui. Ši nusijuokė ir atšovė, kad manęs nėra dėl ko užjausti, nes esu sėkmingas, vis dar gražus ir turiu sveikus vaikus bei sveiką žmoną. Piktai burbtelėjau, kad, jeigu ji nenustos visokiais būdais guosti kaimyną, tai mano įtempta psichinė būsena pavers mane apgailėtinu lūzeriu. Apskritai, tapsiu neprognozuojamas. Nes man, kad ir koks bebūčiau supratingas, yra per daug sunku stebėti jos ir mūsų kaimyno kasdienius pokalbius. Ir visai nesvarbu, apie ką jiedu plepa – apie agurkus, pomidorus ar apie įvykius Baltarusijoje – daugiau to nesiruošiu toleruoti. Aš pats juk nepasiduodu kaimynių vilionėms. O ką ji, mano žmona, sakytų, jei su seksbomba aptarinėčiau orus ar pasaulinio atšilimo problemas? Tikrai esu ne aklas, matau kaimynių žvilgsnius man praeinant pro šalį, pasisveikinant. Matau, kaip jų akys suspindi. Bet, esu laimingai vedęs, todėl nekreipiu dėmesio. Bet jeigu ji, mano žmona, nenustos artimai bendrauti su kaimynu, ne tik tvorą tarp mūsų pastatysiu, bet dar ir eisiu ieškoti užuojautos kitų glėbiuose. Žmona nutraukė mano pastebėjimus ir standartiškai, be jokių emocijų pareiškė, kad myli mane ir kad esu nuostabiausias vyras pasaulyje. Štai taip išsisuko eilinį kartą.“
Šioje vietoje padėkojau vyrui už pasakojimą. Diagnozės jam taip ir nepritaikiau, nors, kad ir nesu medikė, galėčiau užklijuoti užsikompleksavusio bedarbio, koranoviruso aukos etiketę. Bet ne, viskas žmogiška, o situacija bent jau man aiški – tikrai ne eilinė. Vyro nerimas gal perdėtas, bet kuris tokiu atveju nesupanikuotų?
Tik čia yra viena svarbi aplinkybė, kurią pats „nuskriaustasis“ teisingai nurodė – moters klimakterinio amžiaus subtilumai. Viena, kai santykius su kaimynu „dėl užuojautos“ tavo žmona (ar vyras) pradeda būdama dar jauna ir veikiama erotinių impulsų. Kai ji dar neturi patirties ir nežino, kad šeiminiuose santykiuose, kaip ir gatvėje, galioja taisyklės, kurių privalu laikytis. Santykiai tarp jaunų, nepatyrusių žmonių , mano galva, greičiau gali virsti intymiais.
Deja, dažnas Lietuvos vyras ničnieko nenutuokia apie moters asmenybės kaitos etapus. Nesuvokia arba nenori pripažinti, kad, atėjus menopauzei, jo antra pusė keičiasi ir fiziškai, ir emociškai. Kad šiuo amžiaus tarpsniu į pirmą vietą joms iškyla dvasinės vertybės – bendravimas, santykių kokybė, prasmės pajutimas ir t. t. Geriausia, ką brandžiame amžiuje moteriai gali pasiūlyti jos vyras – tai nuoširdi draugystė, supratimas, „savo erdvės“ suteikimas, kad moteris galėtų daryti, kas jai patinka, realizuoti save. Juk tam ji, augindama vaikus, neturėjo laiko. Tik turėdama galimybę būti savimi ir užsiimti mėgstama veikla moteris sugebės įveikti problemas, kurios neišvengiamai iškyla atėjus menopauzei.
Anot Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės-psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės, dalis moterų menopauzę pasitinka su nerimu, neigimu, sumišimu, baime. „Baimė kartais gali pasireikšti net jos neįsisąmoninant – net to nesuvokdamos, moterys bijo senatvės, atskirties, mirties. Žemesnę savivertę turinti moteris gali jaustis nebeatitinkanti visuomenės normų, kurioje toks gajus jaunystės kultas. Ji pradeda sau kelti sudėtingus egzistencinius klausimus, į kuriuos ne taip lengva rasti atsakymą. Stiprios emocijos aplanko ne tik dėl organizmo pokyčių, bet ir dėl pasikeitimų gyvenime. Pavyzdžiui, vaikai išeina iš tėvų namų, bendradarbių gretose keičiasi karta, kartais prarandamas saugumas dėl finansų ir ateities – moteriai gali būti psichologiškai sunku visa tai aprėpti.
Na, o vyrai? Vyrai, regis jūsų velnias neima. Suprantama, nei menstruacijos kankina, nei gimdymas, nei klimaksas, tik gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Bet – ne. Jautrumo antrai pusei pereinančiai per sunkias kūno ir iš to sekančias psichologines kataklizmas visiškas nulis. Puikiai suprantu, kad eiti raminti kenčiančio ir nuo sekso stokos, ir nuo pergyvenimo dėl jo žmonos būklės kaimyno yra socialiai visiškai nepriimtinas elgesys! Gal hipių ar svingerių tarpe toks elgesys būtų norma, juk niekas nesiginčija – žmogui padėti reikia. Tačiau tą vyrą tegul ramina jo seserys, broliai, vaikai, pusseserės, galiausiai meilužės ar prostitutės, bet jokiais būdais ne kito kaimyno žmona. Jos nuolatinis aikčiojimas dėl „vargšo“ kaimyno dvasinės būklės tam kaimynui garantuotai sukelia visai kitas reakcija nei naivi kaimynė bando įsivaizduoti. Tai būtų tas pat, kas aviai eiti į vilko guolį raminti vilkės netekusio vilko: sudraskys, surys tą kvailą avį ir kauliukų nepaliks.
Kas čia per niekuo nepateisinamos draugystės bei užuojautos kaimynui matant konservatyviam vyrui ir visam kaimui? Toks žmonos elgesys be jokios abejonės stato jos vyrą į kvailio vietą normalių kaimynų akyse. Ji nepagalvoja, kad vyras tampa pašaipų objektų ir jeigu jis buvo užsitarnavęs kaimynų pagarbą, tai ta pagarba, skaityk, jau išsisklaidė kaip rūkas. Vyrui, kuriam netrūksta savigarbos tapus pajuokos objektu kyla agresija, pyktis ir pats tikriausias noras viešai užstatyti ragus savo taip bukai besielgiančiai žmonai. Viešai, Karlai, tik viešai. O po to? „Po to“ vyras trenks durimis ir išeis, arba liks, bet taps alkoholiku. Bet kuriuo atveju, gyvenimas virs tikru pragaru abiem. Tiek mažai tereikia žmonai arba vyrui pradėjus familiariai elgtis su kaimynu, lyg tas būtų koks šeimos narys, kad tobulas gyvenimas virstu tragedija. Šiuo atveju to vyro man pasakojusio savo istoriją žmona arba nesuvokia, arba ją tikrai seksualiai traukia tas kaimynas kaip ji bebandytų suktis iš padėties.
Įstrigo ir vyro požiūris į kenčiantį kaimyną , esą „jis yra liurbis“. Suvokiate, kas vyksta žmonos galvoje, kad ji yra pasiruošusi vardan liurbio spjauti savo jai ištikimam vyrui į veidą, viešai jį pažeminti? Netikiu jos istorijėle, netikiu, kas ką besakytų. Žinoma aibės atveju, kad menopauzės metu, o neretai pasibaigus procesui, poros išsiskiria. Ypač moterys – žmonos bando atgauti jų supratimu atiduotą gyvenimą vyrui, vaikams, todėl dabar norisi „viską pradėti iš naujo, patirti kažką naują“ ir jeigu tas naujas yra nors ir kaimynas – liurbis, tai kodėl ne? Juk žmogus kenčia!
Vyro reakcija tikrai adekvati, nes jis neprarado nei sveiko proto, nei nuovokos, nei savigarbos. Tas įprastas žmonų šauksmas „aš jam ir jiems viską atidaviau!“ yra grynas egoizmas. Juk jos vyras taip pat per tuos dvidešimt ar trisdešimt metų atidavė visą save šeimai, antraip jie jau senai būtų išsiskyrę. Gal, nežinau ar teisi esu, bet gali būti, kad to vyro žmona tikrai jaučiasi paaukojusi gyvenimą todėl gailisi savęs? Ir tą gailestį sau atspindi svetimas taip pat kenčiantis kaimynas, todėl įvyksta psichologinė identifikacija su kaimynu, o ne su savo gyvenimu patenkintu vyru? Todėl ir traukia ją tas kaimynas – gyvenimo nuskriausta auka… Kaip ir ji, juk ji visą save kažkam atidavė, todėl tokia pat auka…
Velnias sugaudys. Kaip sako mano vyras „be puslitrio nesuprasi“. Ačiū Dievui, bet mano vyras negeria, o aš neturiu kenčiančio kaimyno...
