Dauguma žmonių mano, kad jų emocijos kyla dėl kitų žmonių elgesio – kad jų yra neįmanoma kontroliuoti. Kaltiname kitus žmones, jų elgesį su mumis bei aplinką, kuri iššaukia šias emocijas. Vis dėlto, viskas prasideda mūsų mintyse – emocijos yra mąstymo ir suvokimo rezultatas. Vertindami vieną ar kitą situaciją, jai suteikiame tam tikras reikšmes. Jei mes norime pakeisti bei ugdyti savo jausmus, turime pakeisti savo mąstymą ir įvairių situacijų vertinimą. Tikroji emociškai intelektualaus žmogaus esmė yra sugebėjimas žinoti, kada emocija nusipelno atsakymo, o kai emociją reikia tiesiog pripažinti, patirti ir tada paleisti. Taigi emocinio intelekto lavinimas yra mokymasis pasirinkti ne tik tai, kaip reaguosime į emocijas, bet ir į tai, į kurias emocijas reaguosime, o kurias paleisime. Tie žmonės, kurie sugeba kontroliuoti savo jausmus ir elgesį, patiria mažiau streso gyvenime, sugeba palaikyti tvarius ir darnius santykius su kitais žmonėmis, o jų gyvenimas yra pilnavertis.
Emocinis intelektas yra gebėjimas identifikuoti, įvertinti ir kontroliuoti savo emocijas taip geriau suvokiant save. Skirtingi intelektiniai gebėjimai, noras, pastangos ir atkaklumas gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį siekiant geriau pažinti savo vidinį emocinį pasaulį. Verta paminėti, kad emocinis intelektas turi gana nedaug ryšio su intelekto koeficientu. Kai kurie iš labiausiai kvalifikuotų mąstytojų pasaulyje gali turėti mažai emocinių įgūdžių arba visiškai nežino, kaip elgtis su savo emocijomis, tuo tarpu žmonės su Dauno sindromu gali išreikšti genialumą suvokiant savo ir kitų emocijas. Emocinis intelektas yra lankstus, plastiškas ir gali būti tobulinamas visą gyvenimą, atsižvelgiant į norą tobulėti. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip galime ugdyti emocinį intelektą: kokie dalykai mums trukdo tai daryti ir kaip mes tai galime pakeisti.
Kodėl mums yra sunku suvokti savo emocijas?
Pati svarbiausia emocinio intelekto ugdymo užduotis yra išmokti atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas. Tai yra gana sunku, nes gyvename kultūroje, kurioje socialinį elgesį ir normas perimame iš tėvų, senelių, mokytojų, bendraamžių. Pavyzdžiui, jei mūsų šeimos nariai mus muša, išjuokia ar kritikuoja už tai, kad nesielgiame pagal nustatytas tiesas, stereotipus ar taisykles, tada mes prievarta perimame šiuos elgesio modelius ir slopiname kitus elgesio variantus.
Tokia aplinka ypač neigiamai veikia žmogaus santykį su savimi ir aplinka. Psichologiškai silpnesni žmonės gali pradėti laikyti save vertais kažko tik tada, kai jie atitinka visuomenės standartus. Tokie žmonės siekia pritarimo, bijo būti savimi, todėl kenčia viduje ir nesuvokia savo emocijų, nors jos yra užslopintos viduje.
Taip žmonės pradeda manyti, kad privalo būti tobuli, kitaip jie neturės jokios kitos vertės. Mes lyginame save visuomenėje egzistuojančiais archetipais, kurie kuria mūsų mąstymą ir savęs suvokimą. Tada pradedame savęs klausti: ar mes esame pakankamai geri? Kaip mes tai žinome? Ar turime palyginti save su kitais, kad įvertintume savo pačių sėkmes ir nesėkmes? Tokia tiesa palieka mažai erdvės laisvei, lankstumui ar asmeniniam sprendimui.
Per daugybę metų suformuojame netinkamus atsakus į tam tikras besikartojančias situacijas. Pavyzdžiui, vienodai reaguojame į tam tikrus dirgiklius, nes nuo pat vaikystės mokomės atsakyti į tam tikras situacijas tuo pačiu būdu: pykčiu, skausmu, liūdesiu ar kita emocija. Mūsų emocinis gyvenimas tampa numatomas, nuspėjamas ir nelankstus. Mes tiesiog darome tai, ką visada darėme. Atsiranda lėkštas, rėminis mąstymas: jeigu su mumis elgiamasi taip, tada ir mes taip elgsimės. Kiekvieną dieną darydami tuos pačius veiksmus bei vienodai atsakydami į situacijas stipriname tokį savo elgesį, nes mūsų smegenys pačios įtvirtina bei palaiko tokį atsako mechanizmą.
Kaip pasaulio suvokimas mus varžo?
Dažnai žmonės užsidaro savo neigiamame pasaulyje ir nesugeba priimti, jog pasaulis būna įvairus, tiek geras, tiek blogas. Mes manome, kad turime susidurti tik su įvykiais, kurie atsiskleidžia tam tikru, mums žinomu ir priimtinu būdu. Sakome sau, kad mes negalime pakęsti kitoniškumo ir negalime būti patenkinti, nebent viskas yra taip, kaip mes reikalaujame. Jei taip nėra, tada sakome sau, kad negalime būti patenkinti. Mes sakome sau, kad visi būtinai privalo bendradarbiauti vykdydami mūsų absoliučius reikalavimus.
Dėl to mes išmokstame vertinti žmonių elgesį tik pagal mums priimtinas taisyklės – tad ne visada galime tiksliai suvokti, kodėl kitas asmuo elgiasi kitaip, nes kiekvienas iš mūsų yra užaugęs skirtingoje socialinėje aplinkoje. Be to, toks kategoriškumas mums neleidžia geriau suvokti savo asmenybės ir autentiškumo.
Mūsų baimė klysti
Ypač daug žmonių bijo nesėkmės. Dažnai žmogui atrodo, kad jo vertė priklauso nuo to, ką jis sugeba pasiekti. Dažnai jaučiamės sugniuždyti, jei neišlaikome egzamino, negauname norimo darbo ar žlunga mūsų projektai. Tad kodėl taip yra?
Dažniausiai nesėkmes savo mintyse traktuojama kaip mūsų gyvenimą griaunantį neigiamą įvykį. Bet realybė yra kitokia: jei studentas neišlaiko egzamino, tai nebus pasaulio pabaiga – jis perlaikys egzaminą. Jei negauname darbo, surasime kitą darbą. Uždarydami save neigiamuose mąstymo rėmuose prarandame galimybę kitaip pažvelgti į nesėkmę, su ją susitaikyti ir judėti pirmyn. Vietoj to jaučiame neigiamas emocijas, kurios mums nieko gero neteikia.
Mes tikime, kad mūsų sėkmės nulemia, kiek mes esame svarbūs sau ir kitiems žmonėms. Jeigu mums nesiseka, tuomet mūsų vertė krenta, mes esame nevykėliai. Jei laimime, esame nugalėtojai iki tol, kol vėl nepralaimime. Tai gajus neigiamas savęs ir sėkmės suvokimas, tačiau blogiausia yra tai, kad savo veiksmais mes mokome savo vaikus būti tokiais pat kaip mes ir visa tai tampa gyvenimo ciklu.
Pirmiausia turime sau pripažinti, kad mes galime žlugti ir vis dar galime ramiai gyventi visą gyvenimą žinodami, kad niekada nesame geri ar blogi, kad galime klysti.
Kodėl turime pradėti kitaip kalbėti su savimi?
Norėdami pakeisti savo mąstymą, turime pirmiausia pakeisti savo mintis – selftalk. Tai nėra lengva užduotis, nes pradėję keisti savo mintis tarsi mokomės naują kalbą. Turime aktyviai keisti tai, kaip kalbame su savimi, su kitais žmonėmis ir kaip vertiname situacijas.
Pirmiausia, reikia pradėti nuo tikėjimų ir stereotipų – mes tai perimame iš savo aplinkos ir tai dažnai mums tampa neatskiriamu dalyku, padedančiu vertinti ir teisti viską, kas vyksta aplink mus. Tačiau būtent įsitikinimai mus dažnai varžo.
Mūsų įsitikinimų sistemos lankstumas gali padėti pasiekti aukštesnę emocinę kompetenciją. Be to, patobulintas emocinis intelektas gali būti ugdomas, jei imamės jėgų, įtikinamai ir energingai prieš savo polinkį mąstyti neracionaliai ir save žalojančiai.
Kalbėjimas sau yra mūsų mąstymo proceso, paverčiamo elgesiu, dalis. Kai mums pateikiamos problemos ar sprendimai, remdamiesi savo žiniomis apie jas atsižvelgiame į praeities patirtį ir pasakome sau, kaip mes išsprendėme problemą praeityje. Neracionalus selftalk trukdo mums efektyviai išspręsti savo problemas.
Racionalus selftalk greičiausiai padės mums išspręsti mūsų problemas remiantis faktais ir analize. Jeigu sakome sau, jos žmonės, kurie su mumis blogai elgiasi, padaro mus beverčiais, įtvirtiname šį neigiamą stereotipą savo mintyse. Tai tampa įprasta fraze ar žodžiais, kurie kartojasi mūsų mintyse. Taip jie tampa savotiška neginčijama mūsų pačių sukurta tiesa, kuri mus varžo. Mes neieškome argumentų, kurie pakeistų mūsų mąstymą, bet priešingai, jį nuolat kartodami mintyse jį tik dar labiau sustipriname.
Mūsų vidinė kalba gali būti racionali ar neracionali, įsivaizduojama ar mokslinė. Šios automatinės mintys yra analizės ir problemų sprendimo rezultatas, kuriam prireikė daugelio metų, kad įsitvirtintų mūsų smegenyse – išmokti per tam tikrą laiką per pakartotinę patirtį. Mes pasikliaujame tuo, kaip paskutinį kartą kalbėjomės su savimi, kai įvyko tam tikra situacija, ir elgiamės taip pat tose situacijose, kas mus žaloja.
Įsitikinimai tarsi mus varžantys pančiai
Mes turime labai mažai arba visiškai jokios įtakos kitiems žmonėms ir jų poelgiams. Žmonės su mumis elgiasi vienaip, mes už tai nesame atsakingi ir to negalime pakeisti. Mes turime tiesiog sau pripažinti, kad žmonės gali su mumis elgtis bet kaip, nors tai mums ir nepatinka, ir kad kiti žmonės gali laisva valia pasirinkti savo elgesį, kaip ir mes patys.
Tas pats pasakytina apie mūsų kreivus, neatsakingus ir neracionalius įsitikinimus. Kol negalėsime pakeisti savo įsitikinimų, sąvokų, kuriomis remdamiesi priimame sprendimus, sau tinkamomis alternatyvomis, mes visą likusį gyvenimą laikysimės žalingų, neracionalių įsitikinimų.
Atrodo, kad žmonės instinktyviai laikosi to, ką jau žino – iš to kyla baimė atsisakyti įsitikinimo, nes jis tampa tarsi asmenybės dalimi. Sprendimas atsisakyti to, kuo ilgai tikime, gali būti tarsi bandymas kovoti su priklausomybe. Žalingi įtikinimai apima psichologinės apsaugos ir gerovės klausimus. Vieno įsitikinimo keitimasis kitu, atrodo, padaro individą pažeidžiamą – bent jau taip jaučiamės, kai bandome save keisti. Net menkiausia grėsmė fiziniam ir psichologiniam saugumui gali būti suvokiama kaip grėsmė paties žmogaus egzistavimui. Taigi, norėdami atsisakyti žalingo įsitikinimo, turime sukurti naują teigiamą įsitikinimą.
Kaip mes suvokiame emocijas
Emocijas galime suvokti dvejopai: ar mūsų emocijos yra tai, kas mums nutinka (Išorė) ar esame atsakingi už savo emocijų sukūrimą per suvokimą, vertinimą ir mąstymą? (Vidinis)
Žmonės, turintys išorinį valdymo lokusą, yra linkę neigiamai vertinti kitus, save ir savo vietą pasaulyje. Šie žmonės tiki, kad ne nuo jų įtakos priklausančios jėgos turi įtaką jų emocijoms ir gebėjimui sėkmingai valdyti emocijas. Jie linkę savo ateitį lemti tokiais dalykais kaip likimas, sėkmė, dievas ar visuomenė.
Žmonės, turintys išorinį valdymo lokusą (ir tuos, kuriems labiausiai reikia emocinio intelekto tobulinimo) linkę į įvykius ir kitus žmones žiūrėti kaip į savo emocinės būklės šaltinį.
Emociškai intelektualūs žmonės tradiciškai išreiškia aiškų ir akivaizdų vidinį kontrolės lokusą. Emociškai brandūs žmonės nori tobulėti, net jei jiems nepavyksta pasiekti savo tikslų iš pirmo karto. Svarbiausia, kad šie žmonės nesiekia nesiekia būti tobuli. Jie priima savo klaidas ir sėkmes, stipriąsias ir silpnąsias puses.
Mes galime priimti save, net jei mūsų nepriima kiti. Emociškai brandūs žmonės nesiekia parodyti savo gerumo demonstruodami talentus ir įgūdžius, tikėdamiesi aplodismentų ir pritarimo – pirmiausia jie patys priimti save tokius, kokie jie yra.
Savęs priėmimas padeda žmogui atsisakyti jį kamuojančių kompleksų ar nerimo ir mylėti savo nepaisant savo trūkumų ir privalumų. Savęs ir kitų priėmimas apima savęs supratimą, realų, nors ir subjektyvų, suvokimą apie netobulumus, būdingus sau ir kitiems.
Tobulai netobuli
Nesame tobuli. Mes esame tobulai netobuli. Tobulumas yra potencialas, kurio žmonės negalime pasiekti. Mes netobuli ir nesuvaržomi, nei geri, nei blogi, nei sėkmingi, nei nesėkmingi. Kai priimsime tobulą savo žmogiškojo netobulumo tiesą, būsime artimesni savo emocinio intelekto tobulinimui.
Mūsų kūnas yra neatskiriamas nuo emocijų
Galvodami apie emocinę sveikatą, dažnai negalvojame apie kraują ir hormonus mūsų organizme, tačiau mūsų emocinė būklė yra veikiama mūsų organizmo ir atvirkščiai. Emocinis gerovė – tai subtilus biologinių, psichologinių ir socialinių / aplinkos veiksnių, veikiančių savarankiškai ir bendradarbiaujant, sąveika.
Emocinės problemos gali sukelti sunkias ligas. Vėžys, šizofrenija, diabetas, depresija, nerimas ar net lūžusi kulkšnis yra geriausiai gydomi taikant fizinius ir psichologinius būdus. Pavyzdžiui, pati depresija iš tikrųjų negali sukelti kepenų problemų; tačiau depresija sergantis asmuo gali vartoti ypač daug alkoholio, dėl to gali išsivystyti priklausomybė ir tai kenkia kepenims. Emocinės problemos sąveikauja su kūno funkcionavimu ir dažnai kenkia asmens fizinės sveikatos problemoms. Taip pat fizinės sveikatos problemos gali lengvai apsunkinti emocinę sveikatą. Jeigu yra gydomos tik fizinės problemos, o psichologinės problemos yra nustumiamos į šalį, tuomet negalime iki galo išgydyti ligos.
