Praslinkus kone visam tūkstantmečiui nuo Islandijos krikšto, šiandieninė visuomenė grožį, romantiką ir seksualumą vertina visai kitaip nei ankstyvieji šiauriečiai. Islandų sagos yra vieni tų retų šaltinių, kurių pagalba galima susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie intymų skandinavų pasaulį, moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje ir vestuvių papročius.

Moterys

Moteris nuo seniausių laikų yra laikoma namų židinio sergėtoja. Kuomet vikingai išplaukdavo į reidus, visa ūkio našta atitekdavo joms. Pagrindiniai darbai buvo maisto ruoša ir namų priežiūra, tačiau be jų moterys dar apdirbo vilną, verpė verpalus, siuvo ir audė drabužius. Moterys taip pat daugiausiai dėmesio skirdavo vaikų ir senolių priežiūrai. Nacionalinis Danijos muziejus skelbia, kad šiaurietės buvo labai verslios tekstilininkės. Sudėtingi šios gamybos procesai atskleidžia, jog kai kurios moterys specializavosi tik šioje srityje.

Svarbų vaidmenį pagoniškoje skandinavų kultūroje užėmė ir aiškiaregės. Jos buvo labai gerbiamos dėl savo pranašysčių. Paprasti mirtingieji kreipdavosi, kad pastarosios išpranašautų artėjančius derliaus metus, o karo vadai prašydavo nuspėti mūšio baigtį.[1] Taigi, kol barzdoti klajūnai kapojo galvas už jūrų marių ir plėšė sidabrą, moterys darė dalykus namie ir pranašavo ateitį.

Asmeninė higiena

Išvaizda yra pirmas svarbus elementas siekiant atkreipti kito asmens dėmesį, kuriuo yra žavimasi. Skandinavai (tiek vyrai, tiek moterys) didžiavosi savo išoriniu patrauklumu, o tai reikalavo rūpestingos asmeninės higienos. Galite įsivaizduoti nuožmų berserkerį sudriskusiais marškiniais ir murzinu veidu, veriantį jus kraugerišku žvilgsniu, tačiau išties nebuvo jie tokie jau nudriskę ar purvini. Archeologai senųjų skandinavų kapavietėse randa dantų krapštukų, pincetų ir šukų. Šios smulkmenos lydėjo šiauriečius į pomirtinį gyvenimą ir tai rodo, kad higiena buvo svarbi vikingų kasdienio gyvenimo dalis.

Asociatyvi nuotr.

Kuriozišką pavyzdį galima prisiminti ir iš garsiojo filmo „Tryliktasis karys“ („The 13th Warrior“), kuriame aktorius Antonio Banderas vaidina arabų kilmės keliautoją Ahmadą ibn Fadlaną. Nors pastarasis pakraupo matydamas kaip vietiniai dalinasi tuo pačiu vandens dubeniu, visgi jie bent jau kasdien prausėsi veidą ir šukavosi plaukus. Tai galbūt šiauriečiai tamsiaisiais viduramžiais buvo patys švariausi žmonės? Na, dėl to labai pergyveno toks Saksonijos dvasininkas Džonas iš Valingfordo teigdamas, jog vikingai maudosi kiekvieną šeštadienį tik tam, kad suviliotų kilmingas damas (galima pasvarstyti kodėl nerimavo ir pats dvasininkas: ar dėl to, kad bažnyčios buvo atskirtas nuo moterų, ar todėl, kad nesiprausęs išsidavė per šimtą metrų). Tas pats Ahmadas ibn Fadlanas tvirtino, kad vikingai labai rūpinosi ir net šviesindavo savo barzdas. Panašiai tiek vyrai, tiek moterys prižiūrėjo ir plaukus.

Apskritai skandinavų kultūra stipriai neišskyrė vyro ir moters grožio – panašūs kriterijai buvo taikomi abiems lytims. Aprašant žmogaus kūno grožį nebūtinai dominavo erotiniai atspalviai. Ilgaplaukė mergelė buvo suvokiama kaip skandinavų moters idealas, todėl kiekviena moteris troško turėti ilgus, tiesius ir tarsi rytmečio saulė tviskančius plaukus. Beje, už neištikimybę moterims nurėždavo plaukus. Taip jos prarasdavo savo grožio šaltinį todėl tikėtina, kad šis bruožas vikingų kultūroje buvo labai svarbus.[2] Dar šiauriečiai dievino lygią ir šviesią moterų odą, tačiau tokį nepaprastą grožį dažniausiai išpuoselėdavo tik kilmingos damos.

Apranga taip pat buvo ne paskutinis žavesio atributas. Kilmingi vikingai mėgavosi prašmatnumu. Jų drabužiai būdavo švarūs ir spindėjo ryškiausiomis spalvomis padabinti brangiausiais papuošalais, o prabangios apsiaustų sagės bei tviskantys žiedai ant rankų pirštų pabrėždavo socialinį statusą.[3]

Skyrybos ir pasirinkimo laisvė

Lyginant su kitomis viduramžių Europos tautomis, skandinavų moterys turėjo daugiau pasirinkimo laisvių ir teisių. Jos teisėtai galėjo reikalauti skyrybų ir kraičio jeigu vyras smurtaudavo šeimoje arba apleisdavo meilės guolį ir nepatenkindavo moters. Taip pat jeigu jį traukdavo kiti vyrai (vikingų laikais pasitaikydavo homoseksualumo apraiškų).

Asociatyvi nuotr.

Tokios lygios galimybės anuomet atrodė išties novatoriškos, tačiau reikia nepamiršti, jog visgi tai buvo patriarchalinė visuomenė ir šiandienos standartais įžvelgiame daug spragų. Kuomet ispanų kilmės keliautojas At – Turtushi X a. apsilankė Hedebyje, svarbioje danų prekyvietėje, pastarąjį naujiena pribloškė tarsi iš giedro dangaus, kad moterys čia pačios galėjo skirtis jei to norėjo. Tačiau sąlygos nebuvo iš lengvųjų.

Dažniausiai skyrybos vykdavo dėl skurdo arba smurto, bet moteris galėjo nutraukti santuoką tik tuo atveju, jeigu vyras prieš žmoną pakeldavo ranką tris kartus. Intymus gyvenimas taip pat turėjo savo laiko intervalą. Siekdami turtų ir iššūkių, vikingai labai dažnai leisdavosi į vadinamuosius reidus jūrų ir upių keliais, todėl nenuostabu, kad taip ir likdavo svetimose šalyse. Moteriai, likusiai vienai su visa namų ūkio ruoša, tai žinoma nebūdavo džiugi naujiena. Taigi jei vyras apleisdavo šeimos romantinį lizdą, moterys galėjo skirtis. Tačiau tą jos galėjo padaryti tik po trejų metų. Taip šiauriečiai reguliavo visuomenę, kad moterys per ilgai neliktų vienišos. Taigi reiderių damoms viso labo tereikėjo tris metus išmiegoti vienoms.

Žinoma galima samprotauti, kad likusios vienišos damos artumo ir šilumos ieškojo svetimame glėbyje, tačiau patriarchalinėje visuomenėje įstatymai buvo kitoje pusėje. Moterys už neištikimybę buvo baudžiamos labai griežtai, tuo tarpu vyrai nevaržomai galėjo namo parsivesti net po keletą sugulovių ir džiaugtis visais įmanomais kūniškais malonumais.

Nežinia kaip dažnai skyrybos vyko vikingų laikais, tačiau teisė į jas ir paveldėjimą rodo, kad moterys turėjo tam tikrą teisinį statusą. Kūdikiai ir mažamečiai po skyrybų likdavo motinų globoje, tačiau vyresni vaikai buvo skiriami abiejų tėvų priežiūrai, atsižvelgiant į jų statusą ir turtinę padėtį.

Seksas

Vikingų kultūroje seksas niekada nebuvo aptarinėjamas viešai. Aprašant intymias scenas sagose naudojami įvairūs eufemizmai. Tai dar nereiškia, kad nebuvo gašlių ir nešvankių šiauriečių kurie vapsėjo ką galvojo, bet negalvojo ką kalbėjo. Visgi, pati pačiausia meilės, grožio ir vaisingumo deivė Frėja, senosiose pagonių dainose apdainuojama kaip nepaprastai miela, švelni ir patraukli figūra, atvirai neskleidžiant jokio jos seksualumo.

Asociatyvi nuotr.

Nėra daug žinoma apie intymų vikingų gyvenimą (na, pats procesas turėjo būti toks pat). Tačiau senieji šaltiniai teigia, kad lytinių santykių įžangą inicijuodavo vyras (žinoma galime prisiminti ir tai, kad visus metraščius ir sagas taip pat rašė vyrai). „Jis atsisukdavęs į žmoną švelniai glostydavo jos rankas bei šlaunis, taip kaitindamas savo mylimosios kraują.“

Intymias scenas sagose išreiškia šie eufemizmai:

● (hviluthrong) – kartu susigrūdę vienoje lovoje;

● (hvila meth henni) – jis ilsisi kartu su ja;

● (samfor) – jie keliauja kartu;

● (at skemmta ser) – jis linksmina save su ja;

Pats tiesmukiškiausias eufemizmas, kuriuo apibrėžiamas intymus gyvenimas buvo vadinamas brolta a maga – išdykavimas ant jos pilvo.

Apskritai senojoje vikingų kultūroje seksas buvo reiškiamas per vyrišką prizmę. Norima pasakyti, kad vyras turėdavo lytinius santykius su moterimi, o ne atvirkščiai. Vyras buvo tas asmuo, kuris atliko lytinį aktą, o moteris buvo asmuo, su kuria lytinis aktas buvo atliekamas. Tai paaiškina šie terminai apie dviejų žmonių sueitį: sordit – įsiskverbimo aktas, kuomet vyras įeina į moterį; ir sordinn – kuomet jau buvo įsiskverbta. Vyras įėjo į moterį.

Seksas prieš santuoką

Dažnai senosios sagos seksą maskuoja uždraustos meilės istorijomis. Įsimylėjėliai, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių likimas išskirdavo, susitikinėdavo vogčiomis. Ir nors niekur atvirai neužsimenama apie intymias slaptų pasimatymų akimirkas, sagose delikačiai rašoma kaip bernelis pas savo mergelę pasikalbėti eidavo. Vargiai tikėtina, kad tas bernelis savo kailiu rizikuodavo dėl keleto žodžių, todėl sagose rašoma, kad slapčia susitikę jie mėgavosi vienas kitu (njota). Deja, dažnai mergelės ne savo noru jau būdavo pažadėtos kitam jaunikaičiui.

Moters nekaltybė prieš santuoką buvo laikoma idealu, tačiau su tam tikromis išlygomis jos galėjo turėti intymių santykių ir prieš vedybas. Iš damų buvo reikalaujama diskretiškumo, o intymūs ikivedybiniai pasimatymai turėjo vykti ne moters ciklo metu. Tačiau svarbiausia, kad moteris neturėtų nesantuokinių vaikų. Senieji šiauriečiai piktinosi dėl nesantuokinių vaikų ne dėl to, kad tai buvo neteisinga ar gėdinga, bet todėl, kad tai užtraukdavo didelę naštą moters šeimai, o svetimais vaikais vikingai ne visuomet skubėdavo rūpintis. Taip pat ir ištekėti tokia moteris galimybių turėjo gerokai mažiau, nei skaistybę išsaugojusi mergelė.

Vyrams nesantuokinis seksas nebuvo taip griežtai ribojamas kaip moterims, tačiau vedybos senųjų skandinavų kultūroje visgi buvo prioritetas. Vyrai kurie vengdavo santuokinių įsipareigojimų, rizikuodavo tapti visuomenės atstumtaisiais. Tokiais atvejais šiauriečiai nevyniodavo žodžių į vatą: „bėga nuo makšties“ – varydavo liaudis (fleeing from the vagina). Moteris pasitikdavo kita skanduotė: „bėga nuo varpos“ (fleeing from the penis).

Asociatyvi nuotr.

Vestuvės

Meilikavimas skandinavų pasaulyje buvo žavus ir romantiškas procesas. Tą stiprų jausmą šiauriečiai vadindavo inn matki munr – galinga aistra, o tolensę įvykių eigą lydėjo seni ritualai. Ilgi pasivaikščiojimai ir pasikalbėjimai buvo viena tų romantiškų santykių užmezgimo formų. Jeigu merginai vyras patikdavo, ji pasiūdindavo pačius gražiausius baltinius. Vyras savo ruožtu, surinkdavo damai puokštę ryškiaspalvių purpurinių gėlių, kuriomis švelniai liesdavo mylimosios veidą, o ilgai netrukus laukdavo tuoktuvių šventė.

Vestuves įprastai senieji norvegai keldavo penktadienį, derliaus ir santuokos deivės Frigos dieną. Metų laikas buvo labai svarbus: dažniausiai tuoktuvės vykdavo vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, kuomet būdavo derliaus nuėmimo metas. Juk norint nukrauti vestuvinį stalą reikėjo turėti ką ant jo padėt. Vienas gėrimas turėjo ypatingą reikšmę skandinavų kultūroje. Tai vestuvinis nuotakos elis. Jaunieji gėrimą išgerdavo iš vienos taurės, taip įteisindami savo santuoką prieš Odiną ir Frėją. Vestuvinis elis buvo ruošiamas su medumi, nes senieji šiauriečiai tikėjo, kad medus užtikrina vaisingumą. Svečiai jaunavedžiams šio saldaus elio dovandovo tiek, kad užtektų visam mėnesiui. Štai jums ir paprotys, iš kurio galimai kilo terminas medaus mėnuo (honeymoon).

Prieš tuoktuves jaunieji tradiciškai eidavo į garų pirtį. Nors specialių vestuvinių drabužių jie nedevėdavo, skiriamąją simbolinę atributiką turėjo. Žvilgančius nuotakos plaukus puošdavo gėlių vainikas, o jaunikis segėdavo kalaviją. Pagal seną skandinavų tradiciją, kalavijas būdavo laidojamas piliakalnyje. Tuomet jį iškasdavo ir kaip šeimos reliktą perduodavo jaunikiui. Duodant santuokos įžadus kalaviją perimdavo jaunoji, o tai reiškė, kad nuotaka tapdavo šeimos židinio sergėtoja. Jaunikis savo ruožtu iš būsimosios žmonos gaudavo naują kalaviją. Juo užsimojęs kirsdavo į centrinę namo koloną, o pagal kirčio gylį buvo matuojama sąjungos sėkmė. Po šventės jaunavedžius į lovą palydėdavo aštuoni liudininkai ir tuomet, kai pora likdavo vienu du, pagaliau jaunikis žmonai galėjo nuimti vainiką.

Poligamija ir konkubinatas

Ir nors šis ritualas skamba lyg tobula monogaminės santuokos pasaka, vikingai mėgo turėti moterų gerokai daugiau. Islandų sagos yra pagrindiniai šaltiniai apie jų socialinius santykius, tačiau jose stokojama informacijos apie poligamiją ir konkubinatą ikikrikščioniškos Skandinavijos laikais. Istorikė bei senosios skandinavų kultūros tyrinėtoja, profesorė iš Kopenhagos universiteto Jenny Jochens argumentuotai teigė, kad dauguma tokių tekstų iš sagų buvo pašalinti po Islandijos krikšto, nes bažnyčia griežtai atmetė daugpatystę. Tačiau ištrinti buvo ne visi užrašai.

Snorri Sturluson – senųjų islandų istorikas bei metraštininkas, sagose mini bent du karalius, kurie godžiai mėgavosi daugiamoteryste. Harald Fairhair – Norvegijos karalius, IX amžiuje gyveno tarsi rojuje, turėdamas gausybę žmonų ir dar daugiau sugulovių. Karalius Harald Hardrada, Norvegiją valdęs 1046–1066 m., taip pat gyveno poligaminėje santuokoje. XII–XIII a. islandų sagose, kurios atspindi tuometę šiauriečių visuomenę ir jos papročius, taipogi rašoma apie poligamiją. Todėl istorikė J. Jochens tvirtina, kad daugpatystė dar ilgą laiką po Islandijos krikšto gyvavo vikingų kultūriniame gyvenime.

Bausmės viduramžių Skandinavijoje už daugiamoterystę ir nesantuokinius ryšius, kurias inicijavo krikščionių bažnyčia tik patvirtina, kad vikingai savo visuomenėje praktikavo poligamiją, o atsižvelgiant į neigiamą bažnyčios laikyseną šiuo klausimu vargiai tikėtina, kad tokią praktiką senieji šiauriečiai išvystė po atsivertimo. Nepaisant bažnyčios bandymų drausti neoficialius santykius, konkubinatas egzistavo ištisus šimtmečius. Ir ypač Islandijoje, kur krikščionių dvasininkai negalėjo oficialiai tuoktis, bet daugpatystę priėmė su malonumu.

J. Jochens teigė, jog kartais moterims būdavo leista likti tik namuose, esą tokiu būdu jos buvo saugomos nuo svetimų vyrų dėmesio. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, tvirtinanti jog buvo tokių moterų, kurios turėjo didelę seksualinio pasirinkimo laisvę.
K. Kasperas

Nors įrodymų yra nemažai, kad skandinavai viduramžiais praktikavo ir toleravo poligamiją, reikia pripažinti jog yra ir ginčitynų detalių. Pavyzdžiui, nėra tiksliai žinoma koks buvo žmonų ir sugulovių tarpusavio santykis. Panašu, kad už pažadėtąją žmoną, jaunikis pastarosios šeimai turėjo mokėti nuotakos kraitį (tam tikrą pinigų sumą arba prekėmis). Pagal viduramžių Islandijos Gragos įstatymus, už suguloves nereikėjo mokėti jokio mokesčio, juolab toms moterims kartais būdavo suteikiamas ir vergės statusas. Žemesnis sugulovių socialinis statusas aprašomas ir sagoje apie „Vatnsdalio žmones“ („The Saga of the People of Vatnsdal“), tačiau jų vaidmuo galėjo būti daug lankstesnis nei kalbama šiame epizode. Visgi manoma, kad ankstyvaisiais viduramžiais konkubinatas Islandijoje galėjo turėti keletą formų: tai buvo grynai seksualiniai santykiai, socialiniai santykiai arba romantiniai, ilgalaikiai ryšiai. Konkubinatas taip pat vyravo ir politiniame gyvenime, o kai kurios sugulovės sugebėjo įgyti nemažą politinę įtaką.

Dar vienas atviras klausimas – kurios moterys turėjo pirmenybę seksualiniams santykiams. Tam tikrų poligaminių visuomenių skiriamasis bruožas yra moterų seksualinės laisvės ribojimas, tačiau iš turimų šaltinių sunku pasakyti, kad būtent taip buvo ir Skandinavijoje. J. Jochens teigė, jog kartais moterims būdavo leista likti tik namuose, esą tokiu būdu jos buvo saugomos nuo svetimų vyrų dėmesio. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, tvirtinanti jog buvo tokių moterų, kurios turėjo didelę seksualinio pasirinkimo laisvę.

Beje, viduramžiais Islandijoje neištikimybė nebūtinai būdavo skyrybų priežastis. Sagoje apie „Eyri žmones“ („The Saga of the People of Eyri“) net gi rašoma, kaip vedusi moteris priiminėjo į savo guolį meilužius ir už tai nebuvo nubausta. Žinoma, nors ir negalime būti tikri, kad šios istorijos perteikia visiškai realią tuometę pasaulėžiūrą ir atspindi moterų seksualinį elgesį, visgi galima manyti, kad ne tik vyrai nebaudžiami galėjo užsiimti kūniškais malonumais su daugeliu partnerių.[4]

[1] „Women in the Viking age.“ National Museum of Denmark

[2] „Happily Heathen: Beauty, Sex, and Sexuality in the Viking Age“ www.patheos.com

[3] „Viking Love: 8 Facts about Love and Love Making Among the Vikings“ www.historycollection.com

[4] Evolution of human Behavior. „Male-biased operational sex ratios and the Viking phenomenon: an evolutionary anthropological perspective on Late Iron Age Scandinavian raiding“ (3. Polygyny and concubinage in Viking Age Scandinavia). Ben Raffield, Neil Price, Mark Collard.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)