Ypač didelių abejonių dėl Astravo AE saugumo turinčiai Lietuvai nesiseka burti sąjungininkų koalicijos, kad ši elektra būtų blokuota Europos Sąjungos (ES) rinkoje – Latvijos vyriausybė tebesusilaiko nuo pažado nepirkti baltarusiškos elektros. Šios šalies ekonomikos ministras Jānis Vitenbergs argumentuoja, jog atsisakymas pirkti trečiųjų šalių elektrą pabrangtinų ją 15 proc. Latviai neturi elektros perdavimo linijos su Baltarusija, užtat jos vyriausybė deklaruoja planus pirkti rusišką elektrą, kas techniškai leidžia gauti jos iš Astravo. Kadangi dėl sutarčių konfidencialumo gavėjas nežinos elektros kilmės šalies, formaliai Lietuvos „išdavystės“ nebūtų.
Baltijos šalių prezidentų susitikimas Estijos Saremoje birželio pabaigoje turbūt pirmą kartą istorijoje vyko be Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, nevykimo priežastis, kaip nurodė jo biuras, – nuomonių skirtumai Astravo AE elektros pirkimo tema. Estijos bei Latvijos prezidentams Kersti Kaljulaid bei Egiliui Levitui teliko išreikšti mandagų liūdesį dėl nevisaverčio susitikimo, beje, viena iš priežasčių nurodžius Lietuvos vidaus politikos peripetijas.
Dar viena kaimynė, niekada atominės energetikos planų neatsisakiusi Varšuva, kovą pakartojo pati per dvidešimtmetį planuojanti pastatyti šešis reaktorius. Pasak Klimato ministro Michalo Kurtykos, pirmos AE Lenkijoje statybos pradžia numatyta 2026-aisiais, pirmas reaktorius turėtų būti paleistas 2033 metais, iki 2040-ųjų, planuojama, veiks visi šeši. Beje, ir mūsų šalies viešojoje erdvėje pernai pasirodė informacija apie trečio turtingiausio Lenkijos žmogaus (turtas vertinamas 2,1 milijardo eurų) Michało Sołowowo ketinimą 300 megavatų modulinę jėgainę, galinčią elektra aprūpinti 120 tūkst. gyventojų miestą, suręsti per 10 metų su Japonijos koncernu „GE Hitachi Nuclear Energy“.
Tenka priminti, kad koncerno įmonę „Hitachi-GE Nuclear Energy“ dešimtmečio pradžioje lyg ir prisikalbinusi Lietuva savo chaotiška politika galų gale atbaidė nuo Visagino AE projekto. Nors 2011-ųjų gruodį „Hitachi-GE Nuclear Energy“ rinkodaros ir planavimo padalinio generalinis direktorius Masahito Yoshimura susitikime su Baltijos šalių žurnalistais nurodė, jog, nepaisant Lenkijos pasitraukimo iš projekto Lietuvoje, koncernas ir toliau nori jame dalyvauti, Baltijos šalys finansiškai pajėgios pastatyti elektrinę be Lenkijos.
Jau šią liepą Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė pareiškė esanti įsitikinusi, kad Lietuva galėjo sustabdyti Astravo AE tik pasistačiusi Visagino AE. Bet 2008-ųjų rugsėjo referendume dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo už tolesnį sovietinio tipo reaktoriaus darbą pasisakė 91 proc. iš 48,5 proc. balsavusiųjų (referendumas neįvyko). 2012 metų referendume VAE projektą sustabdė 62,74 proc. iš 52,39 proc. dalyvavusiųjų. Absoliučiais skaičiais reikalai atrodo taip: už Ignalinos AE darbo pratęsimą pasisakė 1 156 738 šalies piliečiai, VAE statybai nepritarė 853 163 žmonės (VRK informacija). Šiandien jokios Astravo AE tiesiog nebūtų, jei ne andainykštis lietuvių stumdymasis.
Tinkama „pasikartoti“ kontekstą. Astravas ne iškart tapo AE statybos aikštele. Pagal Tarptautinės atominės energetikos agentūros reikalavimus šalis pretendentė į atominę jėgainę turi pateikti ištirtas bent dvi kandidates, Minskas įvertino keturias. Pirma numatytoji buvo Krasnopolianskaya Mogiliavo srityje, palyginti retai apgyventame rajone, iš dalies radiacija (po Černobylio AE avarijos) užterštoje zonoje. Antra vieta irgi buvo Mogiliavo srityje, netoli Kukšinovo kaimo. O štai rezervinių vietų Astravo bei Verchnedvinsko rajonuose pasirinkimas nuo pat pradžių kėlė nuostabą – švarių ežerų turtinga, Černobylio katastrofos beveik nepaliesta Baltarusijos šiaurė, prie pat – Latvija ir Lietuva.
Galutinis sprendimas atidėtas mažiausiai tris kartus, galų gale 2008-ųjų gruodžio 20 dieną Minsko valdžia paskelbė jėgainę ręsianti Astrave, už 50 kilometrų nuo Vilniaus. 2010-aisiais tuometis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, per atostogas dviračiais keliavęs po Baltarusiją ir apsilankęs Astrave, teigė abejojąs, kad rimtai planuojama ten statyti AE. 2011 metais Minskas sutartį dėl statybų pasirašė su koncerno „Rosatom“ valdoma bendrove „Atomstroieksport“.
2011-aisiais skelbta ir apie Baltijos atominės elektrinės Kaliningrado srityje darbų įkarštį, pirmą reaktorių esą planuota paleisti 2016-aisiais. Pasak „Svoboda.org“, kol kaimynės skubėjo, Lietuva apeliavo į užsienio investuotojus, jog įdėję pinigų į šiuos projektus gali susidurti su naujomis taisyklėmis, kurios ribos rusiškos bei baltarusiškos elektros pardavimą Baltijos regione ir ES. Akademikas Jurgis Vilemas interviu leidiniui tais metais nurodė manąs, jog baltarusiškos jėgainės atsiradimas po 5–6 metų visai realus. Jo vertinimu, vietos pasirinkimą lėmė politiniai motyvai, tai buvęs atsakymas į mūsų šalies planus statyti atominę elektrinę prie Drūkšių ežero, kurio trečdalis priklauso Baltarusijai. Akademikas priminė A. Lukašenkos Vilniuje pasakytus žodžius Lietuvos kolegei Daliai Grybauskaitei: „Jei jūs mums, tai ir mes jums.“
Dabar žinoma, jog Astravo AE pirmo reaktoriaus paleidimas atidėtas (ne pirmą kartą), planuojama data – 2021-ųjų pirmasis ketvirtis. Kol kas baltarusiai giriasi užbaigę didžiausios šalies elektros perskirstymo pastotės „Belorusskaya“ rekonstrukciją, ši jungia Baltarusijos elektros sistemą su Rusija ir Baltijos šalimis bei esą yra visiškai parengta paleisti Astravo AE.
Astravo AE Rusijos ir Baltarusijos, Baltarusijos ir ES santykių kontekste. Baltarusių apžvalgininko Aleksandro Klaskovskio vertinimu, Minskas siekia pasirašyti dokumentą dėl prioritetų, kalbant apie santykius su Briuseliu, bei toliau stumti bazinės sutarties su ES rengimą. Minsko režimui ypač svarbi ekonominė nauda iš sutarties, tačiau nustatyti prioritetų Briuselis neskuba ir dėl žmogaus teisių problemos (šiųmetiniuose rinkimuose išraiškingos kaip niekada), ir Lietuvos nuoskaudos Astravo AE klausimu.
Baltarusių interneto leidinys „Naviny.by“ metų pradžioje citavo Rusijos pasiuntinį Minske Dmitrijų Mezincevą, pasak kurio, Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės integracijos „kelio gaires“ reglamentuoja daugiau kaip 700 normatyvinių teisinių aktų. Praktikoje už šios normatyvinės struktūros teslypi Baltarusijos susiejimas su Rusijos teisine sistema visais Kremliui svarbiais klausimais. Kitaip ir būti negali, kai Baltarusijos ekonomika tesiekia 3 proc. rusiškos. Taigi prasidėjo atviras abipusis šantažas – Kremlius reikalauja „integracijos gilinimo“ Baltarusijos suverenumo sąskaita arba grasina pasmerkti Minską ekonominiam badui, pavyzdžiui, ribodamas energetinius kreditus. O A. Lukašenka vis dažniau grasina pereiti „raudonas linijas“, turint omeny dvišalius santykius, viena kurių gali būti tolesnis Astravo AE paleidimo atidėjimas, o tai reikštų, kad atidedamas Maskvos Minskui išduoto kredito AE statyti grąžinimas.
Pagal 2011-ųjų lapkričio 25 dieną pasirašytą sutartį Rusija Baltarusijai suteikė 10 milijardų dolerių kreditą Astravo AE statyti (dengia 90 proc. statybos kaštų, 10 proc. investuoja Baltarusija). Nors dar vasarį Maskva atsisakė peržiūrėti sutartį, birželį jau sutiko mišrią palūkanų procentinę struktūrą (pusei kredito taikytos 5,23 proc. metinės palūkanos, kita pusė susieta su LIBOR) pakeisti fiksuotais 3,3 proc. bei paskolos grąžinimo pradžią iš 2021 metų balandžio 1 dienos nukelti į 2023-ųjų balandžio 1-ąją.
Irgi akivaizdu, jog šiųmetinių Baltarusijos prezidento rinkimų drama (kitaip nepavadinsi) visas čia išdėstytas aplinkybes bei hipotetines dėliones jau esmingai koreguoja, su Astravo AE susijusi ateitis dabar kaip niekad skendi miglose.
Vis dėlto atviras klausimas, ar mūsų šalis geba besiklostančiomis aplinkybėmis išmintingai pasinaudoti.
Lietuva 2015 metais priėmė sprendimą Astravo AE pagamintos elektros nepirkti. Tai oficialiai pareiškė tuometis premjeras Algirdas Butkevičius. 2017 metais Seime priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą, kad AE kelia grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui. Ir taškas.
Tarptautinėje viešojoje erdvėje nurodoma Vilniaus nuoskauda ES dėl „nepakankamo“ Lietuvos palaikymo, siekiant energetinės nepriklausomybės. Vis dėlto reti Lietuvos–Baltarusijos pasienyje besiklostančią atominę „sagą“ stebintys vertintojai nurodo, jog Lietuva įsiutusi dėl, jos vertinimu, istorinės neteisybės, kai gali tekti importuoti elektrą iš atominės jėgainės, kokią pati galėjo turėti bei pati eksportuoti. Tarkime, Pasaulinės atominės energetikos asociacijos (WNA) atstovas Jonathanas Cobbas remdamasis šiomis prielaidomis daro išvadą, jog Lietuvos pretenzijos grįstos ne vien saugumo tema. Vilnius taip pat tylomis kaltina EK dėl dvigubų standartų, kai Briuselis iš pradžių neužėmė kietos pozicijos Astravo AE klausimu.
Vien principingai išdidžia laikysena, kai nuožmios emocijos gožia racionalius argumentus, visą laiką gyventi neįmanoma. EK skelbia jau prisijungusi prie derybų Astravo AE tema, siekdama padėti pasiekti visus tenkinantį kompromisą. Tai teikia vilties, nes situacija primena 2011-uosius, kai Lietuva „principingai“ susiėmė su Baltijos sesėmis dėl regioninio suskystintų dujų terminalo vietos, kai mums priekaištauta (pirmiausia iš Latvijos pusės), esą ignoruojame regiono partnerius, ir atkakliai, įtemptai buvo varžomasi, iš kur – Lietuvos ar Latvijos – bus tiesiama elektros jungtis į Švediją. Kai iš pradžių sutarti nesisekė, taip pat pretenduojant į europinius pinigus projektams vykdyti. Tada ir EK, ir energetikos komisaras Giunteris Oettingeris nuolat pabrėžė ir 2011 metų gegužę pakartojo dar kartą, kad europinė parama galima tik tuo atveju, jei Baltijos šalys bus vieningos.
Galų gale viskas baigėsi visam Baltijos regionui daugiau mažiau tinkamai taip pat dėl EK diplomatinės išminties. Belieka viltis, jog ir ypač delikačiu Astravo AE atveju Lietuva sulauks EK pagalbos, be abejo, jei ir pati demonstruos išmintį bei konstruktyvumą. Beje, Artūras Zuokas primena, kad pirmi finansais prisidėję, jog Ignalinos AE būtų saugesnė, švedai nelakstė ir neragino kitų šalių nepirkti Lietuvos elektros, kurios daugiau nei 80 proc. gamino, jų vertinimu, nesaugi Ignalinos AE.
Tokiame kontekste logiškai atrodo, tarkime, partijos „Laisvė ir teisingumas“ siūlomas planas Prezidentui, Vyriausybei siekti, kad į Astravo AE valdymą būtų įtraukti atstovai iš EK, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, įgyvendinant ES Rytų partnerystės programą, dera siekti, kad Baltarusijos visuomenė pasirinktų visateisės narystės ES kelią ir kartu prisiimtų įsipareigojimą uždaryti Astravo AE. Taip, kaip padarė Lietuva su Ignalinos AE 2009-aisiais, gavusi ES ir kitų donorų paramą uždaryti atominę elektrinę.
