Man iki šiol beprotiškai keista, kaip mūsų šalyje įvyksta visi rinkimai. Matydama, kaip tenka gyventi juos laimėjusiems žmonėms, stebiuosi, kad kam nors dar kyla rankos iškelti kandidatūras ir mėginti tapti, pavyzdžiui, savivaldybių vadovais. STT purtomi jų kabinetai jau tampa šypseną keliančia klasika. Tik ta šypsena – labai liūdna.

„Per praėjusius metus teismui buvo perduotos 49 STT tirtos bylos, kuriose 59 proc. daugiau kaltinamų asmenų“, – savo puslapyje išdidžiai giriasi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Lyg kiekis, ypač kaltinamųjų, būtų įrodymas, kad jų veikla – naudinga, prasminga ir svarbi kiekvienam šalies gyventojui.

Savo ataskaitoje jie lygai taip pat išdidžiai teigia, kad 167 asmenims pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas. Iš jų 55 asmenys pripažinti kaltais. Mažiau nei trečdalis.

Šiomis dienomis stebėdama POLA prezidento Šarūno Narbuto sulaikymą, kardomųjų priemonių sušvelninimą ir visuomenės reakciją į juos vėl imuosi už galvos. Čia kirčiai kliūna ir visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. GALIMAI nusikaltusi žmogų kelintą dieną kelia į pirmuosius puslapius, pirmąsias žinių minutes. Tas „galimai“ – saugiai nepamirštamas paminėti, bet, jei atvirai, kam jis rūpi?

Aistė Simėnaitė

Atsiminkite kitas didžiulio dėmesio sulaukusias tokio tipo bylas. Čia, greičiausiai, susidursite su bėda: tos, kurias atsimenate – dar nepasibaigusios, teisėjai dar nepriėmė jokio nuosprendžio. Tos, kurios jau baigėsi – dažnai yra pamirštos. Kai teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, žinios nepuola to rodyti pirmosiomis eterio minutėmis. Portalai tos naujienos nelaiko pirmąją nė valandos, ką jau kalbėti apie keletą dienų vis „pildoma“.

Neturiu kompetencijos spręsti ar Š. Narbutas nusikalto, bet faktas, kad visuomenė jį pasmerkė. O dar Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas, o dar ir galimas nusikaltimas susijęs su reagentų pirkimais tuo laiku, kai visiems buvo beprotiškai baisu – kaip viskas jautru, ar ne? Kaip nesudėtinga pasmerkti galimą blogietį, kai jis tokiame ėriuko kailyje.

Įsivaizduokite, jei po penkerių, šešerių ar aštuonerių metų Š. Narbutą išteisins. Kas tada? Per tuos penkerius, galima lengvai atspėti, savo vardą saugančios organizacijos priimti jo į darbą nenorės. Jei po kurio laiko skandalas ir bus pamirštas, guglo paieškos taip lengvai neišsitrina. O po to laiko?

Pasvarstykite, ar jūs, būdamas protingas, ambicingas ir sveiko proto žmogus, matydamas nesibaigiančius sugriautų gyvenimų ir karjerų pavyzdžius, norėtumėte siekti panašios karjeros? Bandau skaičiuoti, pavyzdžiui, Panevėžio merus, kurių nebuvo pasikalbinę STT ir tokių rasti sunku.
A. Simėnaitė

Gyvename šalyje, kur, įsitikinau ir asmeniškai, įtarimai gali būti pareikšti beveik bet kam. Bet kuriam, kuris stengiasi kažką daryti. STT net didžiuojasi, kad 64% jų kaltinamųjų – vadovavimo pareigas einantys asmenys. Juk kokia galia, koks veiklumas, kiek vadovų bent trumpam sulaikyti ir patrypti žmonių, kuriems bet kuris aukštesnes pareigas einantis žmogus – vis dar vagis.

Kas vyksta po to, kai antraštėse mirguliuoja jau kitos pavardės, – istorija nutyli. Gal sutapimas, bet tik po daugybės metų niekaip nesibaigiančių rezonansinių bylų ir tyrimų viešojoje erdvėje pradeda girdėtis nuomonių, kad korupciniai tyrimai dažniau primena muilo burbulus. Ypač, kaip rašė Rimvydas Valatka, Panevėžyje.

Pasvarstykite, ar jūs, būdamas protingas, ambicingas ir sveiko proto žmogus, matydamas nesibaigiančius sugriautų gyvenimų ir karjerų pavyzdžius, norėtumėte siekti panašios karjeros? Bandau skaičiuoti, pavyzdžiui, Panevėžio merus, kurių nebuvo pasikalbinę STT ir tokių rasti sunku.

Aistė Simėnaitė

Ilgainiui pasieksime, kad svarbias pareigas užimantys žmonės bijos nusičiaudėti, kad nesuimtų ir aukščiausiuose postuose turėsime dekoracijas – fabrikų juostų perkirpėjus, kalbų sakytojus, tuos, kurie laiką leis gražindami savo parašą, o ne drąsiai jį dėdami po svarbiais sprendimais. Nes kas išdrįs priimti sprendimą, kai vėliau už jį gali tekti pabendrauti su ponais juodais akiniais?

Sakysite, jei esi nekaltas, ir bijoti nėra ko. Ar tikrai? Ar noras daryti, o ne imituoti veikimą turėtų natūraliai vesti į apklausas, į kurias žmonės neretai ištempiami vos ne tiesiai iš lovų? Ar pora parų areštinėje, nežinant, kas vyksta už sienų ir vėliau skaitant straipsnius bei nuomones apie save – ta patirtis, kurios linkėtumėte artimui? Galų gale, ką po to veikti su beveik garantuotai sugriauta karjera ir pasitikėjimu? Kur dėti savo profesines žinias, kai jos netenka galios prieš nepasitikėjimą – juk prieš tave buvo pradėtas tyrimas.

Kai skambus tyrimas ir dar skambesnės antraštės tampa norma, griauname pasitikėjimą savo valstybe ir jos institucijomis. Šiandien pamačiusi, kad STT išdidžiai sulaikė dar vieną asmenį visų pirma pagalvoju „vargšas“. Ir tik paskui prisimenu, kad vis dėlto, beveik trečdalis jų – iš tiesų nusikalto. Tik aš dar tokio nepažįstu nė vieno. O tų, kurių pavardes įvedę į guglą pirmiausiai rastumėte rezultatus apie pareikštus kaltinimus – net keletą.

Šiemet garsioji 2011 m. Europos krepšinio čempionato byla baigėsi visišku kaltinamųjų išteisinimu, dabartinio Panevėžio mero Ryčio Mykolo Račkausko skandalingas tyrimas buvo nutrauktas, Panevėžio apygardos teisėjos Vaivos Savickienės operatyvinis tyrimas buvo vykdytas neteisėtai, moters karjera sugriauta be priežasties. Vienas iš STT 2020 metų tikslų – didinti visuomenės pasitikėjimą jų tarnyba. Mielieji, tai kaip sekasi?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)