Formavo pasaulėžiūrą
Nors ne Bukantėje užgimė Žemaitijos rašytojos talentas, ši vieta yra svarbi tuo, kad čia formavosi jos pasaulėžiūra. Čia, dar vaiko akimis, ji matė sunkią baudžiauninkų dalią, socialinę atskirtį, nelygybę. Šie vaizdai giliai išliko augančios ir bręstančios asmenybės mintyse, o vėliau atgimė jos raštuose. Lietuvių literatūros pradžių pradžia, savamokslė rašytoja, vėliau tapusi klasike vaizdavo žmonių buitį, jų prigimtį, tikrą – neišgalvotą, nepagražintą, neimituotą. Ji dažnai pašiepdavo žmogaus ydas, kritinių žodžių negailėji net dvasininkams. Nors vidinis tikėjimas joje glūdėjo, tai galima pastebėti jos dukros Onos Jankienės 1950-aisiais metais užfiksuotuose prisiminimuose: „mama labai gražiai mokėdavo giedoti rožančių, kurį kiekvieną sekmadienį Užvenčio bažnyčioje giedodavo“.
Žemaitė, jos kūryba, pirmiausia ir yra tai, kas prasideda žmoguje iš pradžių pradžios, menkai tesuvokiant, kas ta literatūra yra, nekvaršinant galvos dėl modernumo, krypčių, metodų, stiliaus. Žemaitės gimtajame name atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą. Eksponuojami etnografiniai – istoriniai daiktai, leidiniai, knygos, fotografijos. Čia galima pamatyti to laikmečio interjerą, kad iki mūsų dienų išliktų tai, kaip gyveno Lietuvos inteligentija.
Viena iš keturių dukrų
Būsimoji rašytoja gimė 1845 metais Plungės rajone, Bukantėje netoli Šateikių. Ši vieta buvo žinoma kaip Šateikių dvaro palivarkas – dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas. Palivarką ir dvarą skiria vos 5 kilometrai. Nuo 1723 metų Šateikiuose rezidavusiems grafams Pliateriams reikėjo palivarko valdytojų, jais pasirinkti Žemaitės tėvai. Tėvas dirbo urėdu, o motina – buvo gaspadinė. Bukantiškės dvarelio sodyba buvo įsikūrusi kalvotoje, miškeliais apaugusioje vietoje. Vaikystės dienų vietas, jų grožį rašytoja mena ir savo prisiminimuose. Abu jos tėvai buvo neturtingi bajorai, kurie buvo atsakingi už 70 ha palivarko priežiūrą.
Susipažino tarnaudami Šateikių dvare. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos. Abu namie kalbėjo lenkiškai, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas. Bukantėje Beniuševičiai praleido beveik 20 savo gyvenimo metų, čia jiems gimė 4 dukros : Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Į mokslus išleisti visų dukterų nebuvo galimybės, tad Žemaitė, praėjusi tėvo namų mokyklą, vėliau gilina žinias pas dėdienę, taip pat bajorę, kuri ją mokė kartu su savo vaikais Šėmuose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863 metų rudens.
Žemaitiškas kaminas – edukacijų vieta
Bukantėje tebestovi medinis ponų namas, tačiau ūkinių pastatų neišliko (tvartas ir svirnas atstatyti 2012 m.). Unikali ponų namo šildymo sistema: pastate yra keturios krosnys, iš jų išvedžioti ortakiai, o dūmai sueina į vieną kaminą. Kaminas XIX amžiuje Žemaitijoje statytose trobose buvo atskira patalpa, dar viraline vadinama. Čia būdavo ir duonkepė krosnis, ir mėsos rūkykla. Būtent šiame kamine yra vedamos edukacijos, muziejininkės verda bulves su lupenomis bei mokina sukti žemaitišką kastinį. Vadinamajame „ponų“ name įrengta rašytojos Žemaitės memorialinė ekspozicija, atspindinti jos gyvenimo ir kūrybos kelią. Ekspozicijoje pristatomi Žemaitės gyvenimo ir kūrybos fragmentai, pateikiamos dokumentų, rankraščių nuotraukų kopijos. Eksponuojami rašytojos asmeniniai daiktai (autentiški rašomasis stalas, komoda, kabykla rūbams), atkurtas to meto interjeras, ir buities daiktai.
Brandi
Septynis vaikus užauginusi moteris savirealizacijai ryžosi tik sulaukusi brandos. Būtent tuo metu ir prasidėjo jos naujas gyvenimo etapas. Savo kūrybos kelią Žemaitė pradėjo būdama 49 metų. Pasak muziejininkių, nuoširdžiai atveriančių memorialinės sodybos duris, rašytojos gyvenimas nebuvo lengvas. Ištekėjo vos 19 metų. Susituokė su Laurynu Žymantu, su kuriuo susilaukė 7 vaikų. Sunkiai gyveno, sunkiai vertėsi. Kol neužauginti 7 vaikai, apie jokį rašymą nė kalbos nebuvo. Jos dukra, savo prisiminimuose rašo, jog „tėvelis neleisdavo mamai rašyti, nes buvo draudžiami lietuviški raštai, o kai mirė, Žemaitė, pradėjusi labai daug rašyti. Visuomenininkas Povilas Višinskis gaudavęs lietuviškos spaudos, ja su būsima rašytoja dalindavęsis. Jis vis akcentuodavo, jog Lietuvai labai trūksta rašančių žmonių. Žemaitės draugai – tuometinė Lietuvos inteligentija: Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Jonas Jablonskis, bei advokato A. Bulotos šeima.
Spalvinga asmenybė
Į viešumą lendant vis daugiau Žemaitės biografijos faktų, daugelio įsivaizduojamas skarotos rašytojos įvaizdis atrodo išties apgaulingai. Daugelis ją įsivaizduoja kaip valstietę, tačiau pagal kilmę ji buvo bajoraitė. Be žemių likusių bajorų, tapusių dvaro tarnautojais, dukra. Žemaitė nebuvo beraštė. Mokėjo netgi prancūzų kalbą ir vykdavo į Rygą žiūrėti spektaklių. Žemaitė buvo itin aktyvi kovotoja už geresnį kaimo moterų gyvenimą. Ji 1907 m. netgi dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913–1915 m. redagavo „Lietuvos žinias“.
Nuo 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos narė. Kai kurių šaltinių teigimu, Žemaitė turėjo ir žalingų įpročių. Kaip ir daugelis prieškario ir pokario laikų moterų, rašytoja mėgdavo užtraukti dūmą. Tiesa, gyvenimas Vilniuje nebuvo toks romantiškas, kaip galėjo būti. Kurį laiką Žemaitei teko kęsti skurdą. O dirbant „Lietuvos žinių“ redaktore užkliuvusi cenzūra rašytoja buvo netgi nubausta ir kelioms savaitėms uždaryta į belangę. Kai kurie tyrinėtojai analizuodami jos kūrinį „Trys mylimosios“, svarsto , ar čia nebus užkoduota rašytojos meilė 30 metų jaunesniam vyrui Konstantinui Petrauskui. Pasak Žemaitės biografiją tyrinėjusių žmonių, rašytoja yra pasakiusi, kad pradėjo gyventi tik tada, kai nustojo kiaules liuobti.
Rinko aukas
Mirus vyrui L. Žymantui, Žemaitė išsiruošė į Ameriką. Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas, rinko aukas vaikams, nukentėjusiems nuo karo (surinko per $30000). Bukantės dvarelyje yra netgi istorinė nuotrauka, kurioje ji sėdi Amerikoje, kartu su išeivijos lietuviais, vienintelė prie stalo su skara. Manoma, kad rašytoja ryšėjo skareles, jų turėjo gana daug, net į karstą su šiuo galvos apdangalu atgulė, tačiau skarelės buvo ne iš vargo, o iš pomėgio, iš tradicijos, iš žemaitiško užsispyrimo. Amerikoje taip pat ryšėjo gražias skaras, žmonės su nuostaba žiūrėdavo į ją, o moteris tik šypsojosi – ji lietuvė, todėl ryši skarelę! Amerikoje ji išbuvo penkerius metus.
Grįžusi į Lietuvą ji apsigyveno Marijampolėje, advokato A. Bulotos name. Čia ji rašė ir taisė senus raštus. Bukantė Plungės raj. mena rašytojos vaikystės dienas, o medinis vieno aukšto namas su mansarda Marijampolėje, kuris priklausė advokatui A. Bulotai, liudija Žemaitės išėjimą į geresnį pasaulį. Susirgusi plaučių uždegimu, rašytoja 1921 metais mirė. Jai buvo septyniasdešimt šešeri.
