Mūsų pasaulio kraštovaizdžiai neretai stebina neįtikėtina natūraliosios gamtos architektūra. Monumentų slėnis ar Didysis kanjonas Jungtinėse Amerikos valstijose susiformavo veikiami ilgų šimtmečių vandens bei vėjo korozijos. Tačiau egzistuoja ir kitos panoramos, tokios kurių formavimosi istorijai paaiškinti netinka ilgalaikio aplinkos poveikio teorija. Puikus pavyzdys yra Šiaurės Amerikoje, Vašingtono valstijoje esantis didžiulis tarpeklis, kurio ilgis siekia net 97 kilometrus. Nepaprastas šios vietovės kraštovaizdis pasižymi randuotu tarpeklio dugnu, giliomis daubomis, o nuo supančių uolienų skardžių matyti išdžiuvusių vandens krioklių pėdsakai.
Ši vietovė domino pasaulio mokslininkus, 1922 metais geologas J. Harlenas Bretzas pradėjo nuoseklų tarpeklio tyrinėjimą. Jo manymu, tokį gamtovaizdį galėjo nulemti gamtos kataklizmas, kurio pasekoje vietovė buvo panirusi po vandeniu. Apie tai byloja ir aplinkoje nusėdęs žvyro sluoksnis. Tačiau tokioje ankstyvoje tyrimų stadijoje masyvaus potvynio teorija atrodė daugiau fantastinė, nei pagrįsta faktais. Tyrinėjimus apsunkino įvairių technologijų stygius: vien tik kelionė į šią atokią vietovę reikalavo didelių finansinių resursų bei fizinės ištvermės. Vis tik, mįslingos randuotosios žemės, besidriekiančios Vašingtono valstijoje, atsiradimas ir toliau skatino vėlesnių kartų mokslininkų smalsumą, šio kraštovaizdžio susiformavimo mįslė nepasidavė jokiai kitai teorijai, galinčiai paaiškinti neįprastas regiono kalvų bei dugno formacijas.
Šiandien, pritaikant modernias technologijas, į tarpeklį galima pažvelgti visiškai kitaip nei tai galėjo padaryti J. Harlenas Bretzas. Šios vietovės vaizdiniai iš viršaus mokslininkams leido pamatyti kadaise išsiveržusio milžiniško vandens kiekio srautų paliktas vagas. Sekant jas taip pat buvo pastebėtos ir ištakos, bei padaryta išvada, jog milžiniškas potvynis užliejo regioną po to kai dėl nykstančio ledyno susilpnėjusi ledo užtvanka nesugebėjo savo glėbyje išlaikyti susiformavusio ežero. Su didžiule jėga milžiniški vandens srautai neatpažįstamai pakeitė vietovės panoramą, šluodami viską savo kelyje jie išmušė daubas, formavo uolas, palikdami neabejotiną didžios katastrofos pėdsaką. Didžiųjų potvynių tapatinimas su kataklizmais būdingas dėl labai staigios įvykių eigos, bei didžiulės potvynio žalos regiono ekosistemai. Po tokios katastrofos zona neatpažįstamai pasikeičia, pakinta vietovės reljefas. J. Harlenas Bretzas neabejotinai atliko reikšmingą darbą atrasdamas šio potvynio pėdsakus, tačiau tuomet jis dar nė nenumanė, kad pasaulyje tokio tipo potvynis toli gražu nebuvo vienintelis.
Tikėtina, kad maždaug prieš 12 tūkstančių metų panašaus kataklizmo pasekoje susiformavo Altajų kalnai, esantys Azijoje, Sibiro regione. Manoma, kad tai taip pat įvyko įgriuvus ledo užtvankoms, to pasekoje regioną užliejo vienas didžiausių potvynių pasaulio istorijoje.Tačiau čia gamta išliko vešlesnė nei prieš tai minėtoje Vašingtono randuotoje laukymėje. Altajų kalnai šiandien yra unikali vieta, kurios ekosistema mažai pakito nuo paskutinio ledynmečio laikų. Čia vis dar galima aptikti unikalių gyvūnų rūšių, įrašytų į raudonąją knygą. Šis regionas yra namai nykstantiems snieginiams leopardams, kurių populiacija visame pasaulyje tesiekia 10 000 suaugusiųjų individų.