Nors galime džiaugtis nuostabia gamta, bet nei ji, nei jos aplinkoje nuolat gyvenantys žmonės mumis nesidžiaugia. Jei neatneštume atvirų piniginių ar tiesiog jei gautų tokią teisę, – išvarytų su šakėmis ir deglais. Ir net būtų teisūs.
Yra padorių ir malonių poilsiautojų, kuriems mielai atvertume net savo namų duris, bet čia kaip niekur kitur tinka posakis apie šaukštą deguto ir medaus statinę. Kadangi niekada iki galo nepatenkinti pajūrio verslininkai dabar nusprendė kainas už naktį užkelti iki kai kurių mėnesio algos, papasakosiu apie standartinius poilsiautojus, kurių vos dešimt galvų turinti kompanija gali sugadinti jums egzotišką poilsį Lietuvos paežerėje, paupyje ar kitoje ne tokioje prabangioje vietoje. Vasara jau įpusėjo, tad gali būti, kad atpažinsite čia savo draugus, o gal, deja, net patys save.
Tipas Nr. 1: balvonai su aparatūra
Atkeliaujate prie ežero ar upės, pasistatote palapinę, atsiverčiate knygą (išsitraukiate meškerę, išsidėliojate stalo žaidimą – įrašykite jums tinkamą). Pradedate klausytis pušų ošimo ir stuksenančių genių. Po kelių valandų, kai jau būnate pasidžiaugę padoriai stovyklaujančiais kaimynais, „įsirauna“ jie.
Skiriamieji ženklai: neproporcingai greičiui burzgiantis galingas praėjusio dešimtmečio variklis ir (arba) neproporcingas miško keliukui greitis. Tiesa, pasikliauti vien transporto ženklais neverta, nes kartais šitie balvonai būna užsimaskavę padorių žmonių kaukėmis, kartais staugdami atplaukia baidarėmis, o kartais tikrieji veidai išlenda tik šiek tiek sutemus ir pralaužus vieną kitą kaklelį.
Iš pradžių jie atsidaro automobilio dureles, bagažinę ir tyliai paleidžia muziką. Modernesni jau turi nešiojamas belaides garso kolonėles. Pirmąją valandą galite net pagalvoti, kad trukdis nedidelis ir muzika gal visai nieko. Vis dėlto kuo labiau saulelė vakarop, tuo labiau dainos garsėja ir, būkim atviri, prastėja. Kartais jau nebesuprantate, ar nugdiežiručki yra pokštas, ar chebrai rimtai patinka, nes bliauna visomis gerklėmis.
Praėjus dar kelioms valandoms nusprendžiate eiti miegoti. Dar po kelių norite, kad dieną kamieną stuksenęs genys geriau įsisuktų į jūsų galvą, nes juodaorchidėjininkai, kuriems kaip tik šįvakar trisde trisde trisdešimt devyni, yra blogiau. Galite pamėginti sugniaužę kumščius nueiti ir paprašyti muziką patylinti, bet devyniais atvejais iš dešimties toje stovyklavietėje neberasite žmogaus, kuris jus suprastų. Dešimtuoju jis tiesiog negirdės, ką jūs mėginsite jam pasakyti.
Galimos šito vakarėlio baigtys – trys. Pirmoji – chebra pavargs ir užmigs, tiesa, muziką gali pamiršti išjungti. Antroji – jūs iškviesite policiją ir turėsite galimybę ramiai nusnausti dvidešimt minučių. Po dvidešimties minučių bemso didžėjus grįš prie pulto. Trečioji – nemeluoju, esu mačiusi kovotoją supermamytę, kuri tokiai kompanijai kitą rytą kaip pagirių dovanėlę ištaisė dvi valandas trukusią „Baby Shark“ diskoteką. Visu garsu. Spėkit, kaip stipriai nuo to geriau tiems stovyklautojams, kurie gyveno tarp šių dviejų kompanijų.
Nuo pirmųjų skiriasi nebent tuo, kad dažnai „nulūžta“ dar saulei nepasiekus pušų viršūnių, todėl ištisos nakties gali ir nesugadinti. Bet kelionę sraunia upele baidarėmis – drąsiai. „Gazas–dugnas“ čia keičia „buteliukas–dugnas“. Tai – chebrantai, kurių baidarėje sūpuodamiesi barška keli buteliai permatomo ar rudesnio skysčio. Jie upės vingiuose yra svarbiausi, nepralenkiami, jų kūnų niekada nebjauroja gelbėjimosi liemenių įdegio dėmės.
Čia tie patys, kurie ant galvos šoka į bet kokį nepatikrintą tvenkinį ir kuriems jūra iki kelių net ir ten, kur iki jūros dar keli šimtai kilometrų. Pergėrę, per baidarės bortą vemiantys chebrantai ir kelionę upe gali paversti diskoteka. Gal kiek mažiau linksma tiems, kuriems jie būtinai (ne)tyčia praplaukdami užvožia irklu. Taip pat tiems, kurie su jais susiduria prie nuvirtusio per upę rąsto ir turi bandyti išlaikyti baidarę neapvirtusią, kai balvonai ją taranuoja, nes stabdyti irklais mokosi tik „gaidžiai“.
Šita balvonų rūšis dažniausiai būna labai puikiai apsiskaičiusi ir gerai žino savo teises. Išlipę į krantą prie sutvarkytos sodybos būtinai apmyža visus kampus. Nepatenkintam savininkui atšauna, kad „krantas priklauso visiems“, kartais žingsniais pradeda matuoti atstumą nuo vandens. Prireikus visada pasiūlys „į galvą“, o dviejų merginų pilotuojamai baidarei primins, kad yra kas irkluoja geriau ir, žinoma, pamėgins supažindinti su vienišu draugu.
Tipas Nr. 3: balvonai ir jų išskyros
Apie vemiančius per bortą pakalbėjom, atleiskit, pamiršau įspėti valgančius. Dabar įspėju: šį punktą praleiskit. Pakalbėkim apie šūdų malūnus, kurie neišvengiami bet kurioje stovyklavietėje. Tose, kurios legalios, pažymėtos turistų žemėlapiuose, taip pat tose, kur kas vakarą už stovyklavimą savininkas susirenka po keletą eurų, būna tokių tualetų. Gal jie ne tokie, prie kokių esate pratę namie, bet dažniausiai pasižymi tuo, kad nuo stovyklavietės yra bent per keletą žingsnių ir turi medines dureles.
Aprašymą įdėjau dėl viso pikto, nes dauguma balvonų jų neranda. Gal ir randa, bet lauko tūlikuose šika tik „gaidžiai“, todėl jie varo „pagrybauti“. To, ką „prigrybavo“, dažniausiai nei samanomis uždengia, nei kur nors pakasa, todėl tuos „grybus“ savo batais užsižiopsoję galite susirinkti ir jūs. Bet ką jau čia, iš gamtos – į gamtą, trąšos, nieko čia tokio.
Tie, kurie keliuką iki medinės būdelės suranda, taiklumu pasižymi tik krepšinio aikštelėje, todėl norėdami po jų apsilankyti tualete būsite priversti daryti keisčiausias jogos pozas. Galimybė pataikyti į ne tokią ir mažą skylę mažėja su kiekviena balvonų valanda prie vandens telkinio, todėl dieną dar visai padoriai atrodęs tualetas vakare tampa „Minesweeper“ žaidimo lauku, kur pastatyti koją ne ant minos darosi beveik misija neįmanoma.
Geriausiai šitą situaciją apibūdina kažkada ryte iš palapinės girdėtas balvonų pokalbis: Nuvariau į tūliką, kraštas apšiktas. Nu kažkaip neharmonija, apšikau ir antrą.
Nors bicepsas pats savaime žalos niekam nedaro, bet kai balvonas tokį užsiaugina, jam nenaudot bickės – kažkaip ne „fasonas“. Vienas mėgstamiausių balvonų žaidimų – rankos lenkimas. Tai – pati geriausia proga pasirodyti prieš kitus balvonus. Jei netyčia pralaimi – kaip ir ne bėda, nes greičiausiai per vakarą dar spėsi atsilošti. Jei proga nepasitaikys – susikursi, juk kūrybiškas, „prie vadybos“, visa kita.
Šiaip iš šitos rūšies balvonų stovyklaujant, matyt, daugiausia naudos. Jie jaučia moralinį pasitenkinimą savo patelėms atitempę, jei ne mamutą, tai bent rąstą. Kai kurie net leidžiasi į mišką su pjūklu. Ten, aišku, nupjauna visiškai sveiką ir malkoms sunkiai tinkamą pušį, bet užtat kaip įspūdingai atrodo, kaip visi džiaugiasi, rankytėmis ploja.
Vakare balvonų bickių šou nori nenori pasibaigia rimtomis grumtynėmis. Vakarėlio baigtis priklauso nuo to, ar šalia ant stalo guli peilis ir ar yra kitas balvonas su bicke, kuriam dar prasikala sveiko proto likučiai, ir jis pirmąjį nuramina. Jei įsiaudrinęs balvonas neranda autoriteto, kuris truputį pašaldytų įkaitusią atmosferą, balvono draugeliams gali baigtis nekaip. Bet balius be muštynių – prastas balius, todėl prakirstas antakis iš esmės papuoš pirmadienį biure.
Tipas Nr. 5: balvonai ir jų liekanos
Atvažiuoti po šito tipo balvonų į stovyklavietę jums reikš kokią valandėlę rimto darbo. Gal ir nieko, sušilus smagiau į ežerą įšokti. Balvonai po savęs palieka tikrą lobių paieškos žaidimą, ir akivaizdžiai paliktos šašlų liekanos bei plastmasinės lėkštės (neklauskit iš kur, balvonai jų nusipirko dar dešimtmečiui į priekį) yra mažiausia jūsų problema.
Aktyvesni lobių medžioklės žaidėjai gali pamėginti surankioti dar prieš vakarinius šokius (žr. „Tipas Nr. 1: balvonai su aparatūra“) išmėtytas ir jau po žemių sluoksnių besislepiančias nuorūkas. Kitiems, deja, beveik be pasirinkimo teks pažaisti dėlionę ir sudėlioti butelio maketą. Jei mažiau pasisekė – ir kelių.
Balvonams padaužyti butelius yra privaloma vakaro pramoga. Įkvėpimo jie sėmėsi iš tradicinių vestuvių, kai jaunieji užlipa ant lėkštės ir tada skaičiuojamos laimės ar vaikų kiekį pranašaujančios šukės. Balvonams šukių skaičius pranašauja, kiek dar tokių nerūpestingų ir, seniuk, nu ne-re-a-lių vasarų jų dar laukia.
Tipas Nr. 6: balvonai argumentuotojai
Tam, kad atskirtumėte, ar susidūrėte su šia balvonų rūšimi, stebėti neužteks. Jums teks pačiam tapti vakaro dalyviu ir rizikuoti įeiti į balvono teritoriją. Jei pamėginsite balvonui paprieštarauti dėl kurio nors prieš tai užrašyto balvonų tipams būdingo veiksmo, beveik garantuotai susidursite su balvonais argumentuotojais.
Nesvarbu, ar mėginsite jiems aiškinti, kad turite miegoti norinčių vaikų, ar skųsitės, kad gamtoje paliekamos šiukšlės yra nederamas elgesys, dažniausiai atgal gausite nenuginčijamą argumentą: čia – vieša erdvė, jei nori būti vienas, išsinuomok sodybą.
Balvonams dažniausiai atrodo, kad tose vietose, kurios prieinamos visiems, galima šikti ant stalo. Bendras stalas, bendra atsakomybė, bendras ir šūdas. Jie sako, kad Lietuva – jų namai, todėl ir elgiasi jie kaip namuose. Dar prisimena, kaip mama drausmindavo, kad „ne miške esi“, tai iki dabar į mišką nuvažiavę bando padaryti viską, ko kitur padorumo likučiai neleidžia.
Balvonams niekaip neišaiškinsi, kad miškas – visų, todėl reikia elgtis taip, kad jame būtų gerai visiems. Jiems atrodo, kad miškas – visų, todėl kiekvienas gali elgtis taip, kad būtų gerai jam. Balvonui visi argumentai yra niekiniai, o jei atsklinda moterišku balsu, tai gali būti paaiškinta ir bobos vieta miškuose, visuomenėje, ir šiaip nedapistito priežastys bei pasekmės.
Vienintelis būdas išgyvendinti balvonus iš miškų visiems laikams – masiškai juos užplūsti padoriems žmonėms, kurie atitiktų ir Lukiškių aikštės įstatymu nubrėžtas padorumo gaires. Užimti visas stovyklavietes, rezervuoti visas baidares ir sukurti ten tokią gerą atmosferą, kad balvonai neapsikentę nuomotųsi vargšų kaimo turizmo verslininkų sodybas, kol galiausiai ir ten jiems uždraus važiuoti. Tada gal jau bus pasibaigusi pandemija, ir balvonai galės kelti sparnelius į kokį kurortą, kur skambės jų mėgstama muzika, šiukšles išneš visko matęs ir prie visko pratęs viešbučio darbuotojas, o nepaklusnius balvonus su bickėmis be jokių klausimų „supakuos“ vietiniai pareigūnai. O tada pasikeitę, šviesesniais veidais ir daugybę kartų pasiskundę perdėtai jautriais užsienio pareigūnais, balvonai grįš į Lietuvą žiemoti. Tik mieste, žinai, ne taip gerai alutis eina.
