Žmonės į darbą eina ne tik duoną užsidirbti. Daugeliui darbovietė – langas į pasaulį, kartais tai – vienintelis bendravimo būdas už šeimos ribų: juk dauguma draugų – buvę ar esami bendradarbiai. Bendradarbių kolektyve verda gyvenimas, ir čia visko pasitaiko. Ir čia žmonių santykiai paremti jausmais: žmogiškąja šiluma ar atšalimu, intrigomis, neapykanta ar… meile. Niekas nesiginčija, kad darbovietėje negalima įsimylėti, juk žmogus darbe – taip pat žmogus. Darbe susitinka vyrai ir moterys, ir būtų naivu manyti, kad jie, kartu būdami kiekvieną dieną nuo aštuonių iki penkių, liks visiškai vieni kitiems abejingi. Net labiausiai šaltam ir santūriam profesionalui neišvengiamai atsiranda savos simpatijos ir antipatijos. Štai vyras, turįs žavią bendradarbę, karts nuo karto žmonai pasako: „kolegė pasakojo…, kolegė nusipirko…, kolegė pasakytų…“.
Jei žmona taip pat dirba mišriame kolektyve, ji supras, kad tai nieko nereiškia, kad neverta iš adatos skaldyti vežimą. Priešingu atveju žmona ims nepasitikėti ir pavyduliauti. Ir greičiausiai be pagrindo, nors… daugelis darbe užmegztų pažinčių virsta romanais, daug bendradarbių porų susituokia. Deja! Ten pat santuokos ir subyra… Kad ir kaip susiklostytų tolimesnis „įsimylėjusios porelės“ likimas, vis tiek neišvengiamai aplink kils triukšmas, apkalbos, aptarinėjimai bei įtampa.
Ar tarp vyro ir moters egzistuoja tik draugystė?
Romas ir Jūratė tris metus dirbo vienoje įstaigoje. Amžiaus skirtumas tarp jų buvo visiškai nedidelis, tačiau Romas buvo skyriaus vedėjas, o Jūratė dirbo viso labo programuotoja. Kai Romas savo pavaldinei paskirdavo užduotis, ši jas atlikdavo akimirksniu ir su entuziazmu įgyvendindavo jo idėjas. Romas Jūratę laikė puikia specialiste, galėjo su ja darbo reikalais kalbėtis valandų valandas. Jūratė taip pat vertino savo bendradarbį – ir kaip gerą viršininką, ir kaip patrauklų vyrą… Kiek gerų idėjų kilo jiems bedradarbiaujant! Tačiau taip būna labai labai retai.
Kai darbovietėje vyksta vakarėlis, bendradarbiai retai kada kviečia savo antrąsias puses – nebent proga labai oficiali. Savaime suprantama, Jūratė ir Romas laiką leisdavo kartu. Savaime suprantama, tai nepatiko nei Romo žmonai, nei Jūratės vyrui. Abiejų šeimose prasidėjo įtarinėjimai ir pavydo scenos. Jūratės šeimoje buvo uždrausta ištarti Romo vardą – jį išgirdęs vyras tapdavo juodesnis už audros debesį. Šeimyninis gyvenimas tapo panašus į teismo posėdį, dirbantį ištisą parą.
Romo šeima iširo, nors oficiali skyrybų priežastis buvo kita. Dabar jis gyvena su drauge, kuri nieko nenutuokia apie programavimą. Pradėti romaną su Jūrate neleido jo paties principai, atsakomybė už kitą žmogų, o svarbiausia – jis suprato, kad tai kažkaip įtakos jų puikų bendradarbiavimą. Romo draugė( beje, gerai informuota) nuolat pavyduliavo. Neliko nieko kita kaip tik pakeisti darbovietę… Romo ir Jūratės draugystė nutrūko, iš abiejų gyvenimo pasitraukė malonūs pokalbiai, įdomios diskusijos.
Praeito šimtmečio pradžioje, kai žodis „žmona“ reiškė tą patį, ką ir „namų šeimininkė“, o vyras turėdavo apsiriboti tik vyriška kompanija, draugystė tarp dviejų lyčių buvo gan egzotiškas dalykėlis. Tačiau dabar, XXI a., kai abu sutuoktiniai dirba mišriuose kolektyvuose, draugystė tarp vyro ir moters visiškai įmanomas dalykas.
Ką tokiu atveju pataria psichologai? Geriausia – susidraugauti šeimomis ir vyriškį draugą akis į akį suvesti su savo vyru. Pabandykite draugystę su priešingos lyties bendradarbiu traktuoti kaip tarnybinę pareigą. Jei žmogus turi šeimą, tai dar nereiškia, kad reikia atsisakyti draugiškų ryšių.
Kai draugystė virsta meile...
Kita vertus, draugystė dažnai perauga į meilę, tad nereiktų stebėtis, kad antrosios pusės taip pavydi. Jei taip atsitinka, tuomet kolegos gali pasimėgauti saldžiu dalykėliu, kurio pavadinimas „tarnybinis romanas“. Jis pagyvina niūrią įstaigos atmosferą, staiga tampa malonu vaikščioti į darbą, malonu matyti šalia mylimą žmogų. Abu įsimylėjėliai stengiasi kartu pasilikti po darbo, jie šypsosi vienas netikėtai susitikę koridoriuje. Tarnybinis romanas padeda neapkiausti ir nuolat save prižiūrėti. Tačiau tai tik gražioji medalio pusė. Kita vertus, visada atsiranda kažkas, kas trukdo, ir porelei tenka nuolat galvoti, kur susirasti ramesnę vietelę. Nuo to nukenčia darbo kokybė, neatlikti darbai gula ant kitų žmonių pečių, ir pastarieji, supratę, kas kaltas pradeda pykti, apkalbinėti ir trukdyti bendradarbių meilei. Nenustebkite, jei kokia tetulė iš gretimo kabineto ims ir praneš jūsų antrajai pusei.
Gerai, jei jūs neturite partnerio, tuomet tarnybinis romanas gali virsti šeimyniniu gyvenimu. O jei meilės pabaiga ne itin laiminga? Tai jau stresas visam kolektyvui! Norom nenorom bendradarbiai pereina į vieną arba kitą susipykusios porelės pusę. Ir vėl neišvengiama konfrontacija, įtampa…
Tačiau pačios nemaloniausios pasekmės būna, jei nutrūksta romanas tarp pavaldinės ir viršininko (na, klasikinis atvejis su viršininku ir jo sekretore – dar pusė bėdos). Pavaldiniai rizikuoja netekti darbo, viršininkai – susigadinti savo autoritetą.
Kad ir ką bekalbėtume, darbovietė – ne pati tinkamiausia vieta ieškoti meilės nuotykių. Tad būkite atsargūs. Rinktis, aišku turi pats žmogus, ir jei jums atrodo kitaip, tuomet bent jau apsvarstykite visus už ir prieš. Ar tikrai mylite savo kolegą? Ogal tai tik noras paragauti „uždrausto vaisiaus“? Ko tikitės iš romano? Ar tai nėra būdas palypėti karjeros laiptais( iš anksto nuvilsime – karjerai romanas tik pakenks). O gal jūs paprasčiausiai žaidžiate?
