Sunku pasakyti, kas lemia tokį primityvų ir labai paviršutinišką požiūrį - gal itin menkas žiniasklaidos intelektinis potencialas, gal tų pačių grupių interesai, labai rimtai atstovaujami šalies informacijos lauke, gal ir nesudėtingų paaiškinimų troškimas, nuolat telkiantis žmogaus protą. Tačiau šalia šių jau įprastų priežasčių, drįsčiau paminėti dar vieną - labai atsilikęs Lietuvos politikos ir ekonomikos (pirmiausia kalbant apie moderniąją politinę ekonomiją) mokslas, net nemėginantis procesų nagrinėti remiantis dabar pasaulyje populiariomis idėjomis, o temaitinantis visuomenę "gerų ir blogų" politinių veikėjų ar "naudingų ir nenaudingų" sprendimų paveikslais. Daug sudėtingesnis ir įdomiausias klausimas - kam "gerų" ir kam "naudingų", yra net nesuformuluotas.
Suvokdama visą schemos sąlygiškumą, drįsiu priminti vieną mokyklą, kurios tyrimai galėtų būti pagrindas vertinant mūsų politekonominę kasdienybę. Kalbu apie vadinamąjį neoinstitucionalizmą arba viešojo pasirinkimo teoriją (public choice theory). Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kartu su konservatyvizmo banga, išsiveržusi į pirmuosius mokslo barus, ji apvaldė nepasitenkinimą tradicine ekonomine teorija, tarsi priartindami ją prie logiškesnio kasdienybės apmąstymo. Antra vertus, iš dalies besiremdama reformuota neoklasikine tradicija, kuri ekonominius procesus nagrinėja racionalių pasirinkimų lauke mikroekonominėmis priemonėmis, ji taip atrėmė kaltinimus kairuoliškumu, kuris kartais įžvelgiamas tradiciniame institucionalizme.
Šių pastabų tikslas jokiu būdu nėra švietėjiškas mėginimas aiškinti minėtos teorijos esmę, tačiau kelios metodologinės pastabos, matyt, neišvengiamos, jei norima didesnio išvadų aiškumo.
Neoinstitucionalizmas, sekdamas savo pirmtakais, centrine tyrimo figūra palieka sąvoką "institutas" ir analizuoja transakcijas bei jų sąnaudas (nuostolius) remdamasis įprastomis ekonominės teorijos priemonėmis. Šiame kontekste tiek bendrovė, tiek valstybė suvokiamos kaip sudėtinga atvirų ir slaptų kontraktų visuma. Pripažįstant išimtinai individualius pasirinkimus, tvirtinama, kad veikia tik individai, ne organizacijos (firma, valstybė, vyriausybė ir t.t. neturi nuosavos būties, jie (jos) - tik individų sankaupa). Toks požiūris tyrimo centrą perkelia į santykių ekonominių organizacijų viduje analizę.
Antra vertus, standartinė neoklasikinė teorija pripažįsta tik du apribojimus darančius ekonominius sprendimus - resursų ribotumą (fizinis aspektas) bei technologinius apribojimus (intelektinis, sugebėjimų, gebėjimų aspektas). Tokiu būdu atsiribojama nuo institucinės terpės ir manoma, kad sandėrių sudarymas neturi kainos - visi resursai paskirstyti ir yra privačiose rankose, savininkų teisės apgintos, resursai visiškai paslankūs, rinkoje yra visiška informacija - visi žino viską ir t.t. Neoinstitucionalistai įveda naują - trečią parametrą - institucinius apribojimus ir teigia, kad būtina racionaliau vertinti patį sprendimų priėmimo procesą, kuris itin dažnai lemia ir galutinį rezultatą.
Taigi naujoji politinė ekonomija (taip dažnai ir vadinama socialinio pasirinkimo teorija) nagrinėja taisykles, reguliuojančias santykius visuomeninėje srityje, ir įvairius būdus ir metodus, kuriais remdamiesi žmonės vyriausybines institucijas naudoja savo tikslams siekti. Mokyklos "apaštalas" James'as M.Buchananas netgi tvirtina, kad ekonomika turi analizuoti ne tiek fiskalinių ar monetarinių impulsų įtaką pokyčiams, kiek pačią vyriausybinių sprendimų priėmimo techniką (procesą).
Viešojo pasirinkimo teorija remiasi keliomis teorinėmis prielaidomis - tikrai "racionalūs politikai" visų pirma palaikys tas programas, kurios nulems jų prestižo (reitingų) didėjimą ir padidins jų galimybes laimėti kitus rinkimus (griežtas individualizmas); rinkos ekonomikoje žmogus savo pasirinkimus nesąmoningai suvokia kaip prekę - jis siekia priimti tokius sprendimus, kurie maksimizuoja naudingumo funkciją (visi - nuo rinkėjų iki prezidento - vadovaujasi visų pirma ekonominiais principais: lygina savo ribines naudas ir ribinius kaštus - pirmiausia naudą ir kaštus, reikalingus sprendimams priimti); politika - tai ta pati rinka, kur rinkėjai ir politikai - tai individai, kurie mainosi balsais ir priešrinkiminiais pažadais.
Taigi politikos lauke žmonės veikia stumiami asmeninių interesų ir nėra jokios neperžengiamos ribos tarp politikos ir verslo. Ši teorija nuvainikuoja mitą apie valstybę, kurios tikslas - rūpintis visuomeniniais interesais. Valstybė - tai arena, kurioje konkuruojama dėl teisės priimti sprendimus, už galimybę priartėti prie resursų, už vietas hierarchinėje struktūroje.
Viešojo pasirinkimo teorija parodo, kad demokratinė rinkimų procedūra nepanaikina neracionalių sprendimų - rinkimų rezultatų neverta vertinti pernelyg rimtai, nes procesai dauguma priklauso nuo konkretaus sprendimų priėmimo reglamento.
Ši itin ilga įžanga kartu yra ir atsakymas į pradžioje netiesiogiai iškeltą klausimą - kodėl, norėdami, kad būtų geriau, turime "kaip visada". Atsakymas iki koktumo paprastas - kurdami rinką ir nepriklausomą valstybę, neišvengiamai sukūrėme modernią jos egzistavimo formą - biurokratinę valstybę. Pilietiškai neaktyvi visuomenė lėmė ir itin didelę valdžios centralizaciją. Susikūrė tautinė biurokratija, kuri turi realius resursus, jėgą, valdo sprendimų priėmimą, mechanizmus ir procesus. Lyg ir paradoksalu, tačiau integraciniai procesai biurokratijai labai naudingi: stiprus ES biurokratinis aparatas naudingas mūsų biurokratijai, tuo tarpu Briuselio "koridoriai" irgi suinteresuoti stipria vietine biurokratija, kuri gebėtų sulaužyti netikėtus, neprognozuojamus fenomenus.
Vyriausybės nesėkmes lemia tai, kad sprendimai priimami informacinio stygiaus sąlygomis, politinio proceso netobulumas (lobizmas, manipuliavimas balsais dėl reglamentų netobulumo ir t.t.); jos nesugebėjimas numatyti ir efektyviai kontroliuoti trumpalaikių ir juolab ilgalaikių savo priimtų sprendimų padarinių (visų pirma todėl, kad ekonominiai agentai dažniausiai reaguoja ne taip kaip buvo tikimasi). Tačiau galutiniai valstybės veiklos rezultatai priklauso ne tik (ir net ne tiek) nuo jos veiklos. Galutinis laimėtojas visad yra menkai kontroliuojama biurokratija, iškraipanti net turimą informaciją; juolab jos jėgą sutvirtina ir ją saugo įvairios lobistinės grupės, kurių koncentruotų interesų įtaka paaiškina daugybę valstybės ekonominės politikos paradoksų.
Biurokratija vengia ne visuomenės kritikos, o ypatingus interesus turinčių grupių nepasitenkinimo, nes šios grupės į savo įtakos sferą įtraukia žiniasklaidą. Šios grupės, kai yra problemų, ir saugo biurokratiją nuo nemalonumų, o vadinamoji "besisukančių durų sistema", kai biurokratija mainosi vietomis su verslo pasauliu, iš tarnybos valstybei eidama į verslą ir atgal, kuria ir ekonominį jos buvimo pamatą. Ekonominė renta sukuriama remiantis politiniu procesu.
Viešojo pasirinkimo teorija teigia, kad vienintelė kovos su biurokratija sąlyga - privatizacija, kovos esmė - "minkštos" infrastruktūros plėtra. Minkštoji infrastruktūra - tai žmogaus ekonominės teisės - nuosavybės teisių įtvirtinimas, sąžiningas ir atsakingas kontraktų vykdymas, pakantumas kitaip manantiems, mažumų teisių įtvirtinimas ir panašiai, galų gale konstitucinės ekonomikos sukūrimas. Kelias, kad ir kaip žiūrėsi, labai ilgas.