Aprašomi įvykiai nutiko ne šiais metais, anksčiau, bet esmės nekeičia.
Tiek „švaka“ ta naktis, miestas kaip išmiręs, restoranai tušti, Lofte gal tik koks 15 besilinksminančių ir tiems patiems snarglys po nosim neseniai nudžiūvęs, tokie su taksi dažniausiai nesivažinėja, kad ir kaip pigiai bevežtum.
Prariedant pro „Pegasą“, užmetus akį, pro langus matosi, kad jisai irgi permatomas, liaudies labai jau skystai. Ir ta pati pajudės namų link negreitai, nes dar tik dvi valandos nakties. Galvoju, parvešiu va tuos keleivius ir užteks man toje „Zafiroje“ marinuotis. Jaučiasi, kad nieko gero ir nebebus daugiau.
Nesunkiai sodų džiunglynuose randu, kurioje vietoje manęs laukia. Mašinos žibintai apšviečia tris elegantiškas moteris prie naujai pastatyto, dar net nenudažyto namo sienos.
Keleivės, klegėdamos po linksmo vakarėlio, sulipa.
– Lengvai radot? – klausia.
– Nesunkiai, iš pirmo karto pataikiau, – atsakau su šypsena, – aš juk taksistas, geras taksistas, – nepamiršdamas pagirti savęs, kad žinotų, su kuo reikalą turi. Tas mano pajuokavimas buvo priimtas lengvai, ir aš tapau jau toks, kaip ir savas šioje kompanijoje.
– Pervažiuosim per upę ir vėl į kitus sodus pasuksim, paliksim ten vieną draugę, o tada jau į miestą.
– Puiku, jokių problemų, – atsakau.
Taip ir padarome, ir lekiame link Mažeikių. Klientės nebuvo nurodžiusios, kur jas reikės vežti, programėlėje nebuvo parašyta adreso.
– Į Sodų skersgatvį dabar? – paklausiu ir pasakau namo numerį: patinka kartais nustebinti keleivius.
– Jo, bet pirmiau užvešim draugę į Ventos gatvę. Bet iš kur jūs žinote, kur reikės važiuoti toliau? – jaučiasi nustebimas balse.
– Taksistai dažnai daugiau žino nei policija ir mokesčių inspekcija, – bandau juokauti, o jei dar horoskopus ryte nepamiršta persiskaityti, tai iš vis pasidaro visažiniais, keleiviui įlipus, nebereikia aiškinti, kur važiuoti, jie jau žino. O po to, rimtai paaiškinu, kad šiaip tai mūsų firmoje, jei užsakinėtumėte taksi internetu, programėlės pagalba, verta įvesti adresą galutinį, bent jau apytiksliai, nes tada sužinote ir kelionė kainą, kuri dažniausiai tokia ir būna, jei nepakliūname į kamščius, ir kelionės laikas nepailgėja. Kartais keleivis bando ginčytis, kad rodė tiek, o dabar, baigus kelionę, rodo daugiau. Na taip, laiko juk sugaišome daugiau, nei buvo numatyta, ir ne dėl savo kaltės, o vežėme tai jus gi, o ne save. Ne veltui sakoma: laikas – pinigai. Na, kartais žmogus vis tiek lieka nesupratęs, nes suprasti ir negali, dėl per mažo smegenų kiekio dėžutėje. Bet čia gi vėl ne mūsų kaltė, čia jau pretenzijos Dievui, ar tėčiui su mama, jei bijoma tiek aukštai kreiptis.
Paleidžiame antrą moterį netoli proftechninės mokyklos ir apsisukę pradedame judėti į paskutinį tašką.
– Jūs turite tris sūnus. Vienas visa galva aukštesnis už jus, antras – iki krūtinės, trečias visai mažiukas, į darželį ne per seniausiai pradėjote vedžioti, – jaučiu kad pritrenkiau keleivę savo žinojimu, nes sėdėdama greta, pasisukusi atidžiai pasižiūri į mane. Jei anksčiau važiavome užmiesčiu ir buvo tamsu, tai dabar, gatvių žibintams šviečiant, matomumas kuo puikiausias ir mašinos salone.
– Dirbate jūs banke, važinėjate juodu džipu, jūsų vyras su akiniais ir stipriai rūko.
Stoja nejauki tyla.
– Žinau, ką galvojate dabar, – sakau, galutinai išmušdamas moterį iš vėžių, – galvojate, iš kur jis viską žino, tikrai aš jo nepažįstu, nesu mačiusi, ir ne giminaitis jis man.
– Tikrai taip, – atsako rimtu veidu ir pasako, kad geriau sukim dabar į kairę, į Sodų mokyklos kiemą. Sako, juk ten keli žingsniai bėra iki mano namo. Tai jau taip, atsakau, o ir sutaupysite, trumpesnį kelią nuvažiuodama.
– Nebijokit, neseku aš jūsų. Čia viskas yra taip paprasta, kad paprasčiau ir būti negali, – sustodamas sakau, – va jūsų namas, – pirštu parodau, – va mano namas, o mūsų butų langai, vienas priešais kitą, o daug metų gyvenant gretimais, nori nenori, pastebi, ir kiek kaimynai vaikų turi, ir kokia jų mašina. Jūs pro langus nesižvalgote, turite rūpesčių ir be to, todėl manęs anksčiau nesate mačiusi. Specialiai neseku tikrai, o pastabumo man netrūksta, todėl tik pamatęs jus banke vaikštančią iš kabineto į kabinetą, iš karto atpažinau. Tuo labiau, kad ankstesnėje darbovietėje, aptarnaudavote klientus, ir bet kas tik įėjęs vidun, iš karto jus pamatydavo. O Mažeikiai – ne Maskva ir ne Niujorkas, kiek čia tų žmonių.
Skaitiklis parodė 6,64 euro, simpatiškoji kaimynė padavė 7 ir atsisveikinusi, šypsodamasi nuėjo link namų ilsėtis. Rami turėtų būti naktelė, visgi gerai kad pasakiau, kame čia šaknys pakastos, nebereikės laužyti galvos, iš kur jis viską žino. Nepasakyti visko iki galo, būtų buvę per daug žiauru...
----------
Atmintis, žmogaus atmintis, išvis keistas dalykas, mažai dar suprantamas net mokslininkams, tą reiškinį tyrinėjantiems. Čia ne į magnetinę juostelę įrašyti ir panorėjus, tą įrašą atkurti.
Fotografinė atmintis, kartais mane ir patį nustebina. Atpažįstu žmones matytus prieš kelias dešimtis metų. Kai tuo tarpu, kokiame nors susibūrime, pasisveikinant, prisistatant visiems iš eilės, pasisakant savo vardus, aš, praėjus keletui minučių, jau nebežinau, kuris Petras, o kuris Anupras, ar Jonas. Vienus dalykus, lyg nufotografuočiau akių pagalba, ir jie išlieka ilgiems ilgiems metas, atminties kloduose įrašyti. Kitų gi, atrodo, tokių paprastų, negaliu prisiminti. Pagūglinęs, apie atmintį paieškojęs straipsnių, dar labiau nustebau, perskaitęs kad „Žmonės, tarp jų ir daugelis biologų, iki šiol mano, kad žmogus lenkia šimpanzę visose srityse, susijusiose su kognityviomis funkcijomis, – sako tyrėjas Tetsuro Matsuzawa (Tecuro Macuzava) iš Kioto universiteto. – Niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad šimpanzės – jaunos šimpanzės, penkerių metų amžiaus, – gali atlikti atminties tikrinimo testą geriau nei žmonės“.
Argi ne nuostabu, argi ne keista?
----------
Gavus iškvietimą į tą patį adresą, dažniausiai jau žinome, kas įlips ir kur reikės nuvežti. Ypač, jei ir laikas iškvietimo sutampa, kartojasi.
Taip buvo ir šį kartą. Ryte nuvykus nurodytu adresu, jau nujaučiau, kad ateis smulkutė moterytė ir paprašys nuvežti į beveik už miesto esantį mėsos fabriką. Nemažai kartų esu ją vežęs, įlipusi, maloniai nusišypsodavo ir pasakydavo, kur važiuosim. Dar vėliau, aš tik paklausdavau, ar ten pat, atsakydavo, taip, ten pat. Ta jos šypsena būdavo maloni, ir aš galvodavau, kad ji mane atpažįsta iš anksčiau, žino, kas aš toks ir kur mes anksčiau susidurdavome. Nors nebuvau tuo įsitikinęs.
Tik pradėjus važiuoti, ji pradėjo kapstytis po piniginę ir suskaičiavusi pinigus pasakė, kai skaitiklis parodys 2,80 euro, sustokite, sako, matyt, vaikai bus iš piniginės išėmę centus. Kelionė jos iki darbo sukainuodavo apie 4 eurus, daugiausiai 4,20.
Nieko tokio, sakau, Daina, nuvešiu jus iki galo, o skolą kitą kartą atiduosite. Ir čia pamačiau nustebimą jos akyse:
– Iš kur jūs mane pažįstate?
– Pažįstu ir jus, ir jūsų seseris, ir brolius pažįstu, kitus kartais net pavežu, o dar kitus labai seniai bematęs, užsieniuose gal kur nors jie. Manydavau, kad ir jūs žinote, kas aš toks.
– Tikrai nežinodavau ir nežinau, – atsakė rimtu veidu, žiūrėdama į mane ir turbūt bandydama prisiminti, kur anksčiau mes galėjome susidurti.
– Mokėtės jūs tokioje ir tokioje mokykloje, o tenai aš jums dėsčiau fiziką.
– Nieko sau, na bet jūs ir pasikeitęs, – atsakė.
– Užtat jūs, nei kiek, – atsakiau šypsodamasis, sustojau ir pasakiau, – atvažiavome jau, geros dienos, gero darbo.
– Ačiū, ačiū jums labai, o skolą tikrai atiduosiu kitą kartą, kai susitiksime.
– Viskas gerai, nepergyvenkit, Daina, žinau, kad atiduosit, jei kitą kartą įlipusi mane beatpažinsit.
– Atpažinsiu atpažinsiu, kur neatpažinsi, – išlipo juokdamasi.
Kaip ne keista, praėjo daugiau nei metai, o mes susitikę nebebuvome. Tikrai keista. O jei pagalvojote, kad man to euro gaila, galvokite iš naujo.
