Anuomet viskas buvo skaniau – natūralu, sveika, viską valgėm. O dabar – krakmolas, konservantai, plastikas. Tokios dejonės viešojoje erdvėje sklinda ne vienus metus, o nostalgija sovietmečio gyvenimui, ypač maisto produktams, pastebima ne tik žvelgiant į gamintojų pakuotes, bet ir girdint vis išnyrančius mitus apie tariamai sveikesnį, natūralesnį, griežtai kontroliuojamą maistą sovietiniais laikais – nuo pačių produktų iki jų gamybos. Naujausiu straipsniu, kuriame tiesiog trykšta nostalgija ir melo upeliai, dalijasi šimtai feisbuko vartotojų ir kartoja jau senokai paneigtus mitus.

Kas melas

„Sovietinis maistas – ar jis tikrai buvo skanesnis nei dabar?“, – klausiama straipsnyje ir priduriama, kad į šį klausimą teigiamai dažnai linkę atsakyti vyresnės kartos žmonės, kurie neva „giria SSRS dalykus, pabrėžia jų ilgaamžiškumą“. Straipsniu pasidalijo beveik 250 feisbuko vartotojų, jis sulaukė šimtų teigiamų komentarų ir per 144 tūkst. peržiūrų.

„Visas sovietinis maistas buvo gaminamas tik iš natūralių ingredientų. Pirma, gaminiuose nebuvo dažiklių ar skonio stipriklių. Antra, į juos nebuvo pridėta jokių konservantų. Todėl maisto produktų galiojimo laikas buvo daug trumpesnis nei mes įpratę.
Natūrali sudėtis turėjo įtakos maisto skoniui. Nenuostabu, kad ji visada buvo vienodai gera ir žmonės ja neabejojo. Absoliučiai visi maisto produktai atitinka GOST. Todėl nė vienas negalėjo sau leisti nesilaikyti griežtų standartų.
SSRS mėsos produktai buvo ypatingos kokybės. Pirmiausia buvo uždrausti visi mėsos pakaitalai.
Antra, dešroms gaminti buvo galima naudoti tik mėsą. Nėra subproduktų ir mėsos bei kaulų miltų. Šiuolaikinėje gamyboje naudojama ne daugiau kaip 30% natūralios mėsos. Visa kita yra priedai ir pakaitalai“, – teigiama gausiai sovietinės maisto produkcijos nuotraukų iliustruotame straipsnyje.

„Nepaneigsite to meto neabejotinai aukštos kokybės produktų. Sovietinis maistas buvo gaminamas pagal griežtus standartus“, – konstatuojama straipsnio išvadose. Vis dėlto tai yra melas.

Dar daugiau – visa sovietinė GOST kontrolė tebuvo mitas. Delfi dar 2015 metais skelbė straipsnį, kuriame paneigti sovietmečio maisto pramonę liaupsinantys mitai. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimų centro Chemijos mokslo laboratorijos direktorė Alvija Šalaševičienė teigė, kad maisto pakaitalų ir priedų pramonė tarybiniais metais nebuvo išplėtota: dominavo keletas ir šiandien naudojamų konservantų, tokių kaip nitratai, nitritai; tai vadinama druskomis.

Sovietinė mėsos industrija

O kiek vėliau, apie 1960 m., technologijas atnaujinus didelės galios emulsijos gamybos įrenginiais, buvo pradėta emulsijos tipo dešrų – virtų dešrų ir dešrelių – gamyba, pradėti naudoti fosfatai – druskos, palengvinančios riebalų, vandens ir raumeninio audinio emulsijos stabilumą virtose dešrose ir dešrelėse.

Tačiau skųstis niekas nedrįso: „Tarybiniais laikais skundų nebuvo, nes nebuvo išplėtotos skundų vadybos, viskas buvo gaminama su kokybės ženklu. Tikslinga pažymėti, kad buvo jaučiamas tam tikrų mėsos produktų stygius – ypač delikatesinių, tokių kaip karštai ir šaltai rūkyti mėsos gaminiai, karštai ir šaltai rūkytos dešros“, – teigė pašnekovė.

Sovietmečio laikotarpį ir buitį nagrinėjanti rusų žurnalistė ir filologė Anastasija Mironova portale rufabula.com dalijasi savo prisiminimais ir surinkta medžiaga apie 8–9 dešimtmečius. Ji rašo, kad „į „arbatinę“ dešrą, kurios niekas nevalgydavo, pagal GOST standartą turėjo būti dedama 70 proc. antros rūšies jautienos, 20 proc. pusiau riebios kiaulienos ir 10 proc. lašinių.“

Moteris prisimena, kaip ši dešra trenkdavo kartonu: „GOST standartuose būdavo kruopščiai aprašyta, ką ir kuo galima pakeisti: mėsos masę – kaulų nuoviro, krakmolo ir maistinės plazmos mase, margarino ir sviesto „Buterbrodnyj“ augalinius riebalus – mineraliniais riebalais, kuriuos daug kas pamena kaip sviestą, sproginėjantį keptuvėje ir paliekantį juodas dėmes ir gudrono kvapą.“

Ji tvirtino, kad „valstybiniai standartai būdavo nuolat redaguojami, o kai kuriems produktams jie būdavo keičiami kiekvieną sezoną, nelygu skerdienos normos, primilžio lygis, derlius ir importas...“

A. Mironovos komentare teigiama, kad „garsusis 1979 metų dešrelių ir dešrų valstybinis standartas GOST 23670-79 redaguotas 1980-aisiais. Jame rašoma, kiaulienos ar avienos mėsos masės, maistinės kraujo plazmos, krakmolo ir kvietinių miltų mišiniu“.

Kaip tvirtina žurnalistė, oficialūs valstybiniai standartai ir normos buvo skirtos vidaus propagandai skleisti, siekiant nuraminti piliečius, kad mėsa, kurią jie valgo, yra tikra. Taip pat – jie skirti pūsti miglai į užsieniečių akis, kad esą Sovietų Sąjungos žmonės valgo tik natūralią mėsą, geria šviežią pieną, užsikanda duona su sviestu. Realiai naudoti būdavo skirtos GOST pastabos, kurios tiesiogiai dokumente neskelbtos.

Sovietinė mėsos industrija

„Štai tokios buvo gyvenimo normos. Pavyzdžiui, 11 val. ryto jūs nukniaukėte „išmestą“ dešrą, o ši, pasirodo, buvo pagaminta pagal GOST.

Gali būti, kad vietoj 99 proc. mėsos visai teisėtai galėjote gauti kaulų miltų, staliaus klijų, plazmos, krakmolo ir virtų šlapimo pūslių mišinį. O jei atsižvelgsime į grobstymo, aplaidumo ir antisanitarijos mastus, tai jūsų dešroje galėjo būti... Net nežinau, ko galėjo būti. Įsivaizduokite gabaliuką kartono, permirkusį karštyje stovėjusiu krauju. Maždaug tai ir galėjo patekti į jūsų dešrą“, – tarybinei mėsos pramonei negaili kritikos moteris.

„Jei dabar kokia nors murzilka jums kniaukia, esą ji studijavo maisto pramonės institute ir žino, kad dešros buvo gaminamos tik iš mėsos, vykite ją šalin: arba ji meluoja, arba visai nesimokė, o nuo pirmojo kurso šiltai įsitaisė mėsos kombinate ir vietoj egzaminų dėstytojams nešiodavo ryšulėlius su pirmos rūšies jautiena ir pusiau riebia kiauliena – ta pačia, kurios jūsų dešrose nebūdavo“, – pasakojo A. Mironova.

Kokybiška mėsa būdavo tik iš tų gaminių partijų, kurios skirtos specialiems paskirstytojams ir nomenklatūrai. Žurnalistės duomenimis, kai kurie mėsos kombinatai netgi turėjo specialius cechus, kuriuose buvo dirbama pagal tikruosius GOST reikalavimus.

Tačiau jų gaminiai būdavo skirti valdininkams, blatų turėtojams ir tikrintojams: „Visokie inspektoriai iš Sanitarinės ir epideminės tarnybos ar Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu poskyrio iš patikrinimų išeidavo nešini milžiniškais krepšiais, prigrūstais mėsos, sviesto ir valstybinio standarto dešrų“, – teigė A. Mironova ir papasakojo istoriją, kaip viename Uralo mieste valdininkas „dovanas“ išsivežė net ikirevoliucinėmis rogėmis, šios netrukus jį prispaudė: valstybinio standarto dešros nuplėšė pusę valdininko kojos.

„Dabar, žinoma, draugai užgiedos, kad gyveno vargingai, bet draugiškai, kad sveikata geresnė būdavo. Taip jau taip! Pirma, sovietų liaudis būdavo pikta kaip šunys. Visada įsiutusi, sukandusi dantis. Antra, žmonės labai sirgdavo. Labai.

Mirdavo, beje, nuo žarnyno vėžio, opų, gastrito. Šios ligos beveik pirmaudavo tarp mirties priežasčių, turint galvoje tų laikų medicinos ir nediagnozavimo lygį“, – pasakojo žurnalistė ir pridūrė, kad žmonės tuo metu būdavo apkūnūs, patinę, su nesveikai atrodančia oda, siaubingais dantimis ir „skystais“ plaukais: 50 metų sulaukusios moterys atrodydavo kaip senės. Padėtį kiek taisydavo lengvas nuolatinis alkis – žmonės nepersivalgydavo, ir tai padėdavo šiek tiek išsaugoti sveikatą.

Šaltiniai

„6 mitai apie sovietmetį: štai ko iš tiesų vertos kalbos apie gerą gyvenimą“

Agriculture-related pollution in the ussr (si 77-10101) – Central Intelligence Agency

INTERNATIONAL PESTICIDE BENEFITS CASE STUDY NO. 23

The uncomfortable truth about post-Soviet comfort foods

„Tada ir dabar. Tikroje tarybinėje dešroje slypėjo šleikštulį keliantys ingredientai“