Kiekvienas žmogus turi didelį reikalavimų sąrašą, kokia ta antra pusė turi būti: išsilavinusi, graži, protinga ir taip toliau... Bet mes patys neturime ko pasiūlyti tam tobulam žmogui.
Aš įsimylėjau žmogų, kuris visiškai neatitiko mano įsivaizduojamo vyro standarto. jis buvo iš mano krašto, susipažinome bendru draugu rate, išvaizda paprasta, atrodė niekuo neypatingas.
Įsimylėjau jį iš mūsų pokalbių, galėdavom kiekvieną dieną po bet kiek valandų kalbėtis telefonu, nes buvome iš skirtingų miestų, o jis taip ir liko gimtajame krašte.
Įsimylėjau jį dar dėl jo to paprastumo. Paskambinus jam, kad yra problema, jis lėkdavo viską metęs. Įsimylėjau jį dėl jo vaikiškumo, jis žvelgė į pasaulį ir tikėjo, kad visada viskas bus gerai.
Mylėjau jį už jo rūpestį, nes atsikėlęs vidury nakties visada paklausdavo, ar aš noriu ką nors.
Įsimylėjau dar dėl jo šypsenos, nes joje rasdavau jėgų eiti į priekį. Meilė yra graži ji, dėl jos mes pasiryžę daryti didelius žygdarbius, bet kai ateina metas dėl jos pakovoti – mes išsigąstame. Taip atsitiko ir mano atveju.
Pabėgau, paleidau, nekovojau, nes netikėjau, ar meilė tikra, baimės užvaldė mane, o ir jis nekovojo dėl manęs ir mane paleido.
Uždrausta ji mums buvo, per daug problemų supo mus abu, per daug žmonių prieštaravo tiems santykiams. Liko tik prisiminimai apie jį, bet ir tie blėsta. Gal ta meile buvo netikra, kad mes ją paleidome?
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.