Planai tvirtinami. Direktorė pasižiūrėjo, pamatė, kad keletas terminų ne tokie, kaip kituose planuose. Jai nubudo baimė, o jei pasirašys ne ant tokio plano, kokio reikia. Reikėjo antro žmogaus, kad bėdai ištikus, nežinia kas taptų kaltuoju. Ji nusiuntė mane aptarti planą su viena kolege. Toji pajuto paspęstus spąstus. Sakykit, kas norėtų į juos lįsti? Kolegę mažai pažinojau, nors kas rytą važiuodavome tuo pačiu autobusu. Pasisveikindavome ir tiek. Man ji neatrodė nei keista, nei ypatinga tol, kol nebuvo bandoma priversti žmogų neturintį nuomonės, pasakyti nuomonę. Užsukau vieną kartą į jos kabinetą – buvo užimta. Kitą kartą jos nebuvo kabinete. Trečią kartą – ji budėjo koridoriuje ir pamatė mane iš tolo. Pamačiau ją nuskubančią į koridoriaus galą prie laiptų. Čia ji pranyko. Suaugusi, brandi moteris, nekreipdama dėmesio į savo orumą bėgo lyg kaprizinga paauglė, erzindama įkyrų jaunikį, ar drovi praėjusio šimtmečio nuotaka, puolanti šen ir ten, piršliams atvažiavus.
Matyt, ji gynė legendą, kad niekas be jos pagalbos negali įveikti planavimo užduoties. Legenda turėjo suteikti valdžios, galios manipuliuoti kitais žmonėmis. Galbūt aš klystu, vertindama nesuprantamą ir keistą elgseną, labai sunku išpainioti tai, ką suraizgo serganti ir verčianti besąlygiškai paklusti keistiems impulsams, pasąmonė...
Kai kartą atverčiau vedų literatūros kažkokią knygą, radau pasakymą, jog labai blogai, kai prie kažko per daug prisirišama. Nustebau ir pasipiktinau, kaip šventa knyga gali skatinti paviršutiniškumą. Gyvenimo patirtis parodė, jog viskam – sau, darbui, kaimynui, meilei, vaikams dera skirti tiek dėmesio, kiek yra protinga. Prisirišimas prie stereotipų – siaurina akiratį, prie vaikų – šie užuot džiaugęsi, nutrūksta nuo tvirčiausių vadžių ir sprunka kuo toliau, prie kaimynų – sukuri jiems akvariumą, prie darbo – prarandi gyvenimo spalvas. Kai medis užstoja mišką – pasaulis keistai ima atsispindėti sąmonėje, ir imi nekęsti tų, kurie vis dar mato ir medį, ir mišką. Baisiausia, kad nebemoki sau pasakyti, – o ką aš darau, gal atėjo tinkamiausias metas stabtelėti ir pagalvoti?
Pajutau dvasinį nubudimą. To dvasinio nubudimo šviesa veržiasi išorėn ir, patikėkit, to srauto nėra lengva suvaldyti. Reikia jį, žūtbūt nukreipti pasaulio tobulinimo link. Supratau, kad mano sąmonę ėmė judinti mintis, jog pasaulyje trūksta atjautos ir gerumo – mane, matyt, įtikino kažkoks interneto portalas, o gal televizijos laida?... Buvo saulėtas rytas, savo žiedus aukštyn kėlė ką tik pražydusios tulpės. Kažkoks šiltas dangaus spindulys žvilgtelėjo į mano širdį ir aš tvirtai nusprendžiau – kasdien po gerą darbą! Nežinau kodėl, pavasarį imi atidžiau žvelgti į pasaulį. Jis toks nušvitęs, atgijęs skatina keistis, pasinerti į kokią nors ypatingą veiklą.
Ilgai nelaukusi, ėmiau dairytis po kiemą. Ant suoliuko sėdėjo moteriškė
– Net šunelio neturi, – pamaniau. Jai tikriausiai liūdna. Reikia prieiti, pakalbinti, kartu pasidžiaugti pavasariu.
Taip ir padariau. Atsisėdau šalia ir pasiteiravau, koks šiandien oras. Moteris nustebo. Tvirčiau suspaudė savo rankinuką. Pasakiau, kad čia puiki vieta pasėdėti, pabendrauti. Pasakojau, kokios gražios tulpės ano namo palangėje, bandžiau tirpdyti nepasitikėjimo ledus.
– Jei reklamuojate kokias nors prekes – tai įspėju – perku tik parduotuvėse. Apklausose nedalyvauju, – tarė pašnekovė.
Paaiškinau, kad noriu pasišnekėti, kaip kaimynė su kaimyne. Ji žiūrėjo į mane vis dar nepatikliai, bet, matyt, nusprendė, kad aš esu nepavojinga keistuolė. Po penkiolikos minučių, moteriškė pagyvėjo, užpylė mane klausimais – teiravosi, ar aš ištekėjusi, kuo dirbu, ką veikia mano vyras, kokie baldai mano bute. Sužinojusi apie baldus, ėmė įtikinėti, jog juos būtina keisti, nes jie esą pagaminti, naudojant kenksmingas medžiagas. Moteris domėjosi, kaip elgiasi namie mano vyras. Aš bandžiau keisti temą ir sulaukiau užuojautos.
Kažkodėl mano pašnekovė nutarė, jog aš kenčiu dėl vyro neištikimybės.
Keletą kartų bandžiau keisti temą, bet ji vis grįždavo prie klausimų, tirpdančių mano privatumą. Paaiškėjo, kad mano darbe ir mano namo laiptinėje ji turi pažįstamų. Man kilo įtarimas, jog moteris gali sumanyti pasiteirauti apie mane ir darbe, ir namo laiptinėje. Pokalbis darėsi nemalonus. Pasijutau lyg tardytojo kabinete. Nutariau, jog tokių pokalbių dažnai neištversiu. Teks gerus norus įgyvendinti kitaip – siųsiu atvirutes per šventes. Pasižiūrėjau į laikrodį – gerumo misija jau tęsėsi gerą valandą. Todėl nusprendžiau, jog metas ją užbaigti. Pasakiau, jai, jog ketinu vykti į kelionę ir skubu susiruošti. Ji pasiteiravo, kur aš ketinu vykti. Sugalvojau vietovės pavadinimą, atsisveikinau. Pakilusi nuo suolelio, nusišypsojau pašnekovei. Pasakiau keletą mandagumo frazių ir nuskubėjau slėptis už savo namų šarvo durų.
Po kelių minučių man paskambino taksi vairuotojas ir piktai priminė, jog laukia manęs jau 15 minučių. Pakeltu tonu paklausė, kada aš susiruošiu važiuoti į stotį. Supratau, kad tai mano naujosios pažįstamos paslauga. Ji sugebėjo sužinoti mano adresą, telefoną ir dar nežinia kokius duomenis. Atsikračiusi taksistu, ėmiau vartyti elektroninius laiškus. Mano bičiulė man atsiuntė penkių lapų straipsnį – „Kaip įveikti Miunhauzeno sindromą?’’.
Ryte, vaikščiodama su savo kudlotu šunėku Džepsiu po parką, pastebėjau vienišą šunį gulintį prie vasaros kavinės durų. Vos prisiartindavo koks nors lankytojas šuo suraukdavo nosį, iššiepdavo nasrus vaizdžiai parodydamas baltas aštrias iltis. Lankytojai reagavo įvairiai – vieni mėtė akmenis, kiti spardė. Šuo urzgė, bet nieko nepuolė. Kadangi jis ant kaklo segėjo parazitus atbaidantį dirželį , o tai rodė, kad jo būta naminio, nusprendžiau parsivesti namo ir bandyti ieškoti šeimininko. Šuo buvo šiek tiek panašus į haskį. Tai ir praminiau Haskiu. Va tada ir įklimpau į bėdą. Mano Džepsis kukliai pažymėjo salono sieną, o Haskis daug solidžiau paženklino virtuvę. Radęs virtuvėje maisto dubenėlį, ėdė šnarpšdamas, dejuodamas, urgzdamas. Labiausiai dramatiškos akimirkos prasidėjo tada, kai du patinai, du medžiotojai ir kovotojai susipešė dėl žaislo – kamuoliuko. Puolė vienas kitą lyg iš katapultos pamėtėti. Bandžiau prisiminti situacijai tinkamas šunų komandas: atgal, paleisk, gulk, sėsk... Šunims tos komandos buvo nė motais. Džepsio akys pasruvo krauju, antrojo – iš gelsvų tapo ryškiai mėlynomis. Abu troško nužudyti konkurentą.
Su baime užpyliau kibirą vandens ant kovojančių žvėrių. Laimė, kad abu nešoko ant manęs. Vanduo paveikė. Paleido vienas kitą, nes reikėjo nusipurtyti vandenį. Čiupau Džepsį , įmečiau į miegamąjį. Rūpestingai uždariau duris. Abu nenaudėliai puolė prie durų: vienas iš vienos pusės kitas iš kitos, stengdamiesi išskalambyti visą neapykantą, pavydą ir norą atsikratyti konkurentu. Kokį pusvalandį mėgavausi ramybe ir vienatve. Pasitaisiau vonią su levandų aliejumi, pasinėriau į aromatingą šilumą. Malonumą sutrikdė telefono skambutis. Mano naujoji draugė panoro palinkėti labos nakties. Padėkojau, išjungiau telefoną, iššluosčiau grindis, kurias pripėdavau, iššokusi iš vonios. Nuėjau miegoti pasiryžusi keisti darbą, butą, telefoną, vyrą, baldus ir išorę. Visa tai man pavyko, bet prasidėjo gerumo fobija.
