Laidoje – VU profesorius, sociologas, ekonomistas, Seimo rinkimuose su socialdemokratais dalyvaujantis Romas Lazutka, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatas, dimisijos generolas leitenantas, Seimo rinkimuose kandidatuosiantis su TS-LKD Arvydas Pocius ir VU profesorius, politologas, Seimo rinkimuose kandidatuosiantis su Liberalų sąjūdžiu Raimundas Lopata.
R. Lazutka: Nėra lengva atsakyti trumpai. Ko gero, žmonės, kurie žiūri televizorių ar skaito „Delfi", yra pastebėję, kad apie dvidešimtį metų aš jau dalyvauju politikoje, bet daugiau – kaip komentatorius, kritikas, trumpai buvau ir patarėjas. Neoficialiai patarėju esu buvęs ir daugiau kartų, įvairios partijos, ypač – rinkimų metu, prašydavo pažiūrėti rinkimų programos tam tikrą dalį, kur aš gal daugiau žinau...
Tiesiog mano pilietiškumas ar politiškumas buvo matyti. Ne kartą ir į rinkimus buvau kviečiamas, bet vis susilaikydavau. Iš dalies – todėl, kad nelabai mačiau partijos, kurioje norėčiau būti. O dabar matau, kiek tai keičiasi, būtent – socialdemokratų partija. Ir kitos turbūt keičiasi. Bet tai, ką deklaruoja ši partija, man atrodo arčiausiai to, ką aš šneku. Ne vien ideologine nuostata. Profesiškai esu ne šiaip ekonomistas, bet būtent socialinės srities, ar dabar galėtume sakyti, gerovės valstybės, ekonomistas. O jie daugiau tai pabrėžia. Kitos partijos – taip pat, bet ši – ypatingai. Prikalbino ir sutikau.
– Pone Pociau, kokie jūsų argumentai? Dar lapkritį paskelbėte, kad renkatės politiko kelią. Kas lėmė tokį sprendimą?
A. Pocius: Daug galvojau apie tai. Kadangi visada buvau šalia politikos... Nuo 1990 m. kovo 11-osios, galima sakyti, valstybei atsikūrus, teko dalyvauti daugiau saugumo ir gynybos struktūrų kūrime. Būdamas valstybės kūrimo etape, būtent šioje srityje, kartais matydavau politinės, civilinės kontrolės galbūt ir neteisingą požiūrį į kuriamą gynybos sistemą. Aišku, tuometinių politikų patirtis buvo įvairi.
Tarnaujant teko nemažai mokytis, gyventi ir tarnauti užsienyje, teko susipažinti su NATO valstybių gynybos sistemomis. Todėl baigęs karinę tarnybą pagalvojau, kad galėčiau save realizuoti diplomatijoje, nes kaip tik baigiau magistrantūros studijas profesoriaus Lopatos vadovaujamame VU TSPMI.
Politika, tarptautiniai santykiai, politologija, karyba strateginiame lygmenyje – manau, tai yra tokios sritys, kuriose galėčiau save kažkiek realizuoti, būtent perteikdamas patirtį, pasidalindamas ta karčia patirtimi. Manau, kad TS-LKD partijos, šalia kurios visą laiką ir buvau, dar nuo Sąjūdžio laikų – politinės pažiūros yra tokios, kurios atitinka ir mano vertybes – todėl nusprendžiau jungtis prie šios politinės partijos.
– Pone Lopata, kokie yra jūsų argumentai, ir kodėl – liberalų partija? Aišku, kaip ir profesorius Lazutka kalbėjo, daugybę metų esate vienas labiausiai matomų politikos komentatorių. Kodėl nusprendėte pats eiti į politiką?
R. Lopata: Pagalvojau, kad reikia prisiimti didesnę atsakomybę. Tai – viena. Antra, pasirinkimas eiti su Liberalų sąjūdžiu buvo gana nelengvas, bet tik dėl detalės, o ne principinio reikalo. Minėtas institutas išugdė mus liberalizmo dvasioje. Tai turbūt ir lėmė apsisprendimą. Juolab, kad esu vienas iš dabar jau buvusio „Liberalių reformų fondo" šio amžiaus pradžioje steigėjų. Kitaip tariant, mano santykiai su liberalizmu buvo nuo seno. O Viktorijai Čmilytei tapus Liberalų sąjūdžio pirmininke tikrai pamačiau potencialą – ir jos, ir partijos – telkti liberalius žmones Lietuvoje, o jų tikrai yra nemažai, ir su šiomis idėjomis eiti į frontą.
– Pone Lopata, šiandien kalbėjau su V. Čmilyte, ji pasidžiaugė, kad jūs ir į partiją įstojote, ir labai aktyviai dalyvaujate, reiškiatės, turite visokių idėjų, iniciatyvų. Bet jei kalbėtume apie politiką kaip veiklą – bet kuri veikla turėtų turėti tam tikrus tikslus. Esate sau suformulavęs, ko norėtumėte pasiekti?
R. Lopata: Be jokios abejonės – daugiau laisvų Lietuvos piliečių Lietuvos Respublikoje. Tai yra pagrindinis tikslas. Nesi čia Mesijas, bet gali prisidėti prie bendraminčių. Manau, kad čia yra mano apsisprendimo, tikslo prasmė. Beje, patikslinčiau, ką pasakė Viktorija – pradėjau stojimo procedūrą, kitaip tariant, įteikiau pareiškimą, Viktorija buvo viena iš tų, kurie rekomendavo, o dabar vyksta procesas – Vilniaus skyrius turi apsispręsti dėl mano pareiškimo.
– Taip, aš suklydau – būtent taip ji ir pasakė, kad parašėte prašymą, o ne tapote nariu. Pone Lazutka, daugybė žmonių, įvairių sričių profesionalų, kurie ėjo į politiką, turbūt kokiais šešiais atvejais iš dešimties lieka nusivylę. Nenoriu minėti pavardžių, bet ir VU rektorius buvęs Seimo nariu, ir tikrai neliko labai patenkintas savo apsisprendimu. Kaip jūs – nemanote, kad galite nusivilti?
R. Lazutka: Ko gero dėl to aš ten ilgokai ir nėjau. Bet pasiryžus eiti, irgi žiūriu realistiškai. Suprantu, kad vienas visko nepakeisi, kad reikės derintis – galbūt žmonėms iš akademijos tai yra sunkiausia, kai turi savo tam tikrą nuomonę ir netgi supratimą, esi ekspertas, – ir turi derintis prie žmonių, kurie ne visada tą patį žino ir taip pat galvoja. Tad tiesiog tikiuosi, kad nenusivilsiu. Nes mano požiūris ir supratimas yra gana realistiškas.
– Daugelis nusivilia pirmiausia dėl to, kad partijos, su kuriomis jie patenka į parlamentą, netampa valdančiosiomis partijomis ir jie negali savęs realizuoti realiuose pokyčiuose. Jei taip susidėliotų, kad socdemai ir netaptų valdančiąja partija, manote, kad jūsų autoritetas tam tikrose srityse, pirmiausia – socialinėje – leistų daryti tam tikrus pokyčius net ir bet kurioje pozicijoje?
R. Lazutka: Iš dalies – taip. Matyt, kol kas reikėtų sakyti, kad socialdemokratai bus valdžioje.
– Kol kas ta galimybė atrodo labai reali.
R. Lazutka: Taip, bet vis tiek reikia suprasti, kad tai yra partija. Vienas Seimo narys tikrai tiesiogiai gali nedaug – tai yra tik vienas balsas. Bet, aišku, yra kitokia įtaka – gali daugiau žmonėms paaiškinti, skirti dėmesio. Tarkime, žiniasklaidoje taip bandydavau daryti, bet žurnalistai iškart pasako: 20 sekundžių, ir gana. O bendraujant su žmonėmis – manau, ir tokiu būdu galima veikti. Bet, kad ateisi ir tiesiog pakeisi padėtį Lietuvoje vienas pats – nei Seimo narys, nei Prezidentas to negali, būkime realistais.
– Pone Pociau, iš esmės turbūt tas pats klausimas – ypač kariuomenėje, būnant kariuomenės vadu, tavo nurodymai materializuojami akimirksniu, politika yra visai kas kita. Tai – kompromisų menas, jau nekalbu apie intrigas, džiaugsmą dėl kito nesėkmių ir t.t. Daugeliui žmonių tai būna nusivylimas. Kaip pats manote, turite tam reikiamas savybes – ilgai laukti rezultato, tartis su daugybe žmonių?
A. Pocius: Visą gyvenimą buvau optimistas ir jei ko nors imdavausi, visada tikėdavau sėkme. Dabar – taip pat, eidamas į politiką ir būtent su šia politine partija – visų pirma tikiu šia komanda, žmonėmis, kurie mane pakvietė būti jų komandos nariu. Neatmetu galimybės, kad gali būti ir nesėkmė. Žmonės yra rinkėjai. Jei jie nuspręs, kad nesu reikalingas su savo patirtimi, išsilavinimu, žmogiškosiomis savybėmis – aš ir nebūsiu išrinktas į Seimą. Toliau tiesiog būsiu dimisijos generolas, atsargoje, gaudamas savo užtarnautą karinę pensiją, poilsį.
Bet vėlgi – noriu būti naudingas, atiduoti savo žinias ir galbūt įnešti kažkokio naujo vėjo. Jei susiklostys aplinkybės taip, kad būsiu išrinktas į Seimą šį rudenį, galbūt pirmas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas galės įnešti kažkokio naujo vėjo, šviežumo, kuris pasakys: žmonės, jūs nė vienas netarnavote Lietuvos kariuomenėje – ar galite ginčytis kai kuriais klausimais arba įrodinėti, kad, tarkime, reikia pirkti lietuviškus batus, o ne vokiškus, ir pan. Manau, kad tokiais paprastais pavyzdžiais galima padiskutuoti.
– Tikrai esate pirmas karys, kuris gali būti išrinktas Seimo nariu? Per 30 metų Seime nėra buvę nė vieno profesionalaus kario?
A. Pocius: Policininkų, agronomų, žemės ūkio specialistų, medikų, ekonomistų – visokių sričių specialistų Seime turime, o profesionalaus karininko – kol kas ne. Sovietinių – buvo. Bet kadangi esame NATO nariai ir esame perėję į naują etapą, manau, yra reikalingi žmonės su vakarietišku išsilavinimu, vakarietišku mąstymu.
– Pone Lopata, prieš kelias savaites agentūros „Open Agency" užsakymu buvo atlikta sociologinė apklausa, kurią atliko „Norstat". Vienas iš klausimų buvo „Ar Lietuvoje turi ateiti nauja politikų karta, nauji veidai?". 68 proc. atsakė „taip, turėtų ateiti", 10 proc. – „ne", ir 22 proc. – neapsisprendę. Tai, jūsų nuomone, yra geri ar blogi rezultatai?
R. Lopata: Kai kalbame apie tokius dalykus, kad turi ateiti nauja karta – kada ji turi ateiti? Rytoj, poryt, iškart visi? Taip nebūna. Politinio ešelono atsišviežinimas, be abejonės, yra reikalingas. Bet reikia suvokti, kokioje tikrovėje gyvename. Sutikčiau dėl idėjų, aišku, kad Lietuvoje tikrai didelis tokių idėjų trūkumas. Bet visko būna, ir seni veidai staiga atsitokėja ir gali pasiūlyti tai, ką mes vadiname šalies strategine vizija. Ir ne tik pasiūlyti, bet ir bandyti ją realizuoti.
– Pone Lopata, ar jūsų apsisprendimui didelės įtakos turėjo Liberalų sąjūdžio, pavadinkime taip – buvusių vadovų byla, – ir su tuo ateinanti tam tikra reputacija?
R. Lopata: Taip, tai yra veiksnys. Bet, suprantate, liberalai visada garsėja tuo, kad mėgsta savikritiką ir kritiką. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Bet dar sykį priminsiu – ypač su naujos pirmininkės išrinkimu situacija tapo optimistinė. Neabejoju, kad kažkas galbūt ir džiaugiasi ta nesėkme, tokia istorija, neabejoju, kad ji dar bus priminta. Kiek ji veiks rinkimus – sunku pasakyti. Turbūt tai nėra lemiamas veiksnys, kuris dabar apspręstų Liberalų sąjūdžio ateitį.
– Pone Lazutka, kokių pokyčių politikoje, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia?
R. Lazutka: Ko gero, pirmiausia – kad žmonės Lietuvos valdžią laikytų sava. Kartais, pasiklausius gyventojų, taip neatrodo – netgi tas klausimas, manau, yra padiktuotas stereotipų, kad čia yra kažkokios kartos, blogos ir geros. Taigi, reikia, kad žmonės suprastų, jog tai yra jų valdžia, nebegyventų toje okupacijoje, kai yra susipriešinimas: čia – mes, o čia jie – blogi, valdžia. Manau, [būtų gerai] kad žmonės, ypatingai tie, kurie yra labiau besidomintys, irgi eitų [ į politiką].
Pats savo pavyzdžiu dabar bandau parodyti, kad reikia eiti ir keisti politiką iš vidaus. Negalime tikėtis, kad atsiras kažkokia nauja jėga. Nes jau turime istoriją, kai atsiranda tokios vienų rinkimų partijos – jos gauna daugiau balsų, paskui žmonės jomis nusivilia. Todėl man atrodo, kad turėtų būti tų pačių partijų atsinaujinimas. Bet jis labai priklauso nuo padėties visuomenėje, nuo požiūrio į politinį gyvenimą, į partinį gyvenimą, valstybės valdymą.
Aišku, patys politikai turi rodyti lyderystę, neturi eiti vien tik pagal prastą paklausą – jei žmonės kažko nori, o tu nori būti populiarus, jiems pataikauji. Tad čia reikalingas tam tikras balansas. Bet ypatingai, suprantama, priklauso nuo žmonių. Ir politikai turėtų bandyti žadinti tą supratimą žmonėse, kad nuo jūsų pačių priklauso.
– Pone Pociau, koks turėtų būti jūsų politinės veiklos rezultatas, kad jaustumėtės – na, va, nuėjau į politiką, ir vertėjo nueiti, šį tą nuveikiau? Galvojote apie tai?
A. Pocius: Galvojau. Manau, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) galėtų būti stipresnis būtent vakarietiškomis idėjomis, vakarietišku išsilavinimu, vakarietiška patirtimi. Labai daug išmokome ir sužinojome iš generolo Kronkaičio. Labai svarbus būtent jo ir visos komandos atvykimas į Lietuvą – daugybė Amerikos, Kanados lietuvių buvo atvykę į Lietuvą padėti mums transformuoti Lietuvos kariuomenę, padaryti ją vakarietišką, kad atitiktume NATO standartus.
Manau, politikoje irgi turėtų atsirasti tokių žmonių, kurie eitų į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą su kitokiu supratimu – ne su sovietinės kariuomenės. „Oi, aš buvau sovietinėje kariuomenėje dvejus ar trejus metus, ir mačiau, kokia ta kariuomenė yra" – tai yra praeitis, ir ne į praeitį reikia žiūrėti, reikia žiūrėti į ateitį. Manau, kad savo atėjimu įnešiu kažkokio kitokio mąstymo, supratimo, patirties. Galų gale, man teko tarnauti pas James Mattis NATO strateginėje vadavietėje, tad manau, kad būtent reikia tokios patirties, naujo matymo, kokia Lietuvos valstybė turi būti kaip NATO valstybė, kaip mes turime galvoti apie savo valstybės gynybą, saugumą, kaip NATO, kaip ES valstybė. Manau, kad jei NSGK atsiras tokia ekspertizė, tokios diskusijos, turbūt bus gerai.
– Nenoriu velti į dabartines aktualijas, bet NSGK dabar yra tas komitetas, kurio veiklą žiūrėti dažnai yra sarmata, jau nekalbu apie kai kurių narių nacistinius pašlovinimo veiksmus, bet apskritai – dažnu atveju tai yra santykių aiškinimasis tame komitete, ir daugiau nieko.
A. Pocius: Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių tikrai daug svarsčiau prieš žengdamas šį žingsnį į politiką. Galvojau, kad galbūt bent vieną žmogų ten galėčiau pakeisti, įnešdamas kitokio supratimo apie saugumą ir gynybą.