Daugelyje šalių nuo kovo antros pusės kelias savaites nevyko pamaldos su tikinčiaisiais, kai kur bažnyčios buvo paliktos atviros tik privačiai maldai, laikantis protingo atstumo, su apsauginėmis kaukėmis, kitur – apskritai uždarytos. Vatikane viešos pamaldos buvo sustabdytos jau kovo pradžioje. Tuščioje, be žmonių Šv. Petro bazilikoje šiais metais popiežius vadovavo visoms Didžiosios savaitės ir Velykų pamaldoms. Didįjį penktadienį Kryžiaus kelias buvo einamas ne prie Koliziejaus, kaip įprasta, o tamsioje, tuščioje, vėjuotoje Šv. Petro aikštėje. Nuo kovo pradžios nevyksta jokie oficialūs popiežiaus susitikimai. Trečiadienių bendrąsias audiencijas, kuriose, priklausomai nuo metų laiko, paprastai dalyvauja nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių žmonių, pakeitė tiesioginės popiežiaus katechezių transliacijos iš Vatikano rūmų bibliotekos. Kalbėdamas priešais kamerą bibliotekoje, o ne iš rūmų lango, popiežius sveikina tikinčiuosius ir sekmadienių vidudieniais. Pasikeitė ir rytinių Mišių Šv. Mortos namų koplyčioje tvarka – popiežius jas kasdien aukoja be žmonių, kiekvieną kartą pakviesdamas per televiziją ar Vatican News portalą nuotoliniu būdu jose dalyvaujančius tikinčiuosius melstis drauge su juo kokia nors konkrečia pandemijos metu aktualia intencija.
Nors koronaviruso pandemija gąsdina ir trikdo pirmiausia tuo, kad tai yra mums visiškai nauja ir net neįsivaizduota patirtis, vertėtų prisiminti, kad Bažnyčiai praeityje jau yra tekę išgyventi ne vieną tokią krizę ir ji yra sukaupusi nemažai patirties, turi tam tikrą operatyvinį įdirbį. Įvairios priemonės, kurių imtasi pastarosiomis savaitėmis, jau buvo ne kartą išbandytos istorijos eigoje. Šiandien gal kiek archajiškai skambantis terminas „lazaretas“ į mūsų žodyną atėjo iš Tibro saloje Romoje prieš penkis šimtmečius per marą įkurtos užsikrėtusių žmonių izoliavimo ir gydymo struktūros. Mūsų dienų nuotolinės Mišios labai panašios į Mišias marų laikais, aukotas miestų aikštėse ar platesnėse gatvėse, kad žmonės galėtų jas sekti pro langus neišeidami iš namų. Principas tas pats, skiriasi tik technologija. Šiemet skundžiamės, kad negalėjome dalyvauti Velykų pamaldose. Panašiai skundėsi ir Milano gyventojai 1576 m., kai dėl maro teko atšaukti Kalėdų iškilmes. Tuometinis vyskupas šv. Karolis Boromiejus, nors nenoriai, sutiko su magistrato sprendimu uždaryti bažnyčias. Per popiežiaus Pranciškaus vadovautas šių metų Didžiosios savaitės pamaldas matytas didelis krucifiksas – irgi maro epidemijų liudininkas. Prie šio kryžiaus, kabančio Romos Šv. Marcelio bažnyčioje, užklupus marui melsdavosi miesto gyventojai. Verta atsiminti, kad ir žodis „karantinas“ yra atėjęs iš išganymo istorijos – iš keturiasdešimt metų trukusios Dievo tautos kelionės per dykumą, kuri kasmet simboliškai kartojama per keturiasdešimt dienų trunkančią gavėnią.
Dėl tokios istorinės atminties Bažnyčiai pandemijos apimtose šalyse nebuvo sunku prisiderinti prie vyriausybių įvestų žmonių mobilumo apribojimų ir kitų suvaržymų, o savo karitatyvinių institucijų darbą greitai perorientuoti į naujus krizės atneštus poreikius. Tik kai kur prireikė specialių įtikinėjimų, kad viešo religinio gyvenimo apribojimai būtini, ir tik vienas kitas balsas reiškė nepasitenkinimą ar net kaltino bažnytinę hierarchiją, kad nežiūri sielų gerovės ir per daug nuolaidžiauja civilinėms institucijoms. Konservatyviomis pažiūromis ir popiežiaus Pranciškaus kritika garsėjantis Kazachstano vyskupas Athanasius Schneideris tvirtino, kad draudimas dalyvauti žmonėms Mišiose sugrąžino Bažnyčią į situaciją iki 313 m. ir kad joks kunigas neturi moralinės pareigos sutikti su draudimu teikti sakramentus. Kovo pabaigoje tinklaraštyje Corrispondenza Romana paskelbtame gana ilgame interviu jis taip pat teigė, kad pandemija yra ne kas kita kaip Dievo bausmė už per daug sumodernėjusios Bažnyčios paklydimus ir ypač už pernai Romoje vykusio Amazonijos vyskupų sinodo kontekste, pasak jo, vykusias pagoniškas apeigas ir šventų vietų profanaciją. „Dabartinė situacija suteikia pakankamai rimtų motyvų manyti, kad prasideda apokaliptiniai laikai, nuo kurių neatskiriamos ir Dievo bausmės“, – sakė vyskupas. Kone kaip repliką į tokius samprotavimus galima priminti popiežiaus pamokslininko Raniero Cantalamessa OFM Cap. žodžius per Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldas Šv. Petro bazilikoje. Cantalamessa sakė, kad Dievas leidžia tekėti laisvei savo vaga. Tai galioja ir žmogui, ir gamtai. Vidinę kūrinijos laisvę kai kas vadina atsitiktinumu, krikščionys tiki tuo, ką sako Biblija, – kad šią laisvę kūrinijai suteikė Dievo išmintis.
Kad ir ką kas sakytų, sprendimas uždaryti bažnyčias ir dargi per pačias svarbiausias visų metų šventes vyskupams negalėjo būti lengvas. Kai Italijoje po kelias savaites trukusio griežto karantino nuspręsta kiek sušvelninti kai kuriuos suvaržymus, panaikinti draudimą išeiti iš namų, atidaryta daugiau parduotuvių, bet buvo paliktas draudimas dalyvauti žmonėms Mišiose, vyskupai neslėpė nepasitenkinimo, nors šiaip Italijos vyskupų konferencija neblogai sutaria su šalies valdžia. Ir popiežius Pranciškus prisipažino, kad nors supranta, jog sustabdyti viešas pamaldas buvo būtina, jis mato ir tokio virtualus dalyvavimo liturgijoje keliamas grėsmes – paties tikėjimo „virtualizavimą“. Pamaldų transliacijos, kitokios nuotolinio dalyvavimo bendruomeninėje maldoje formos yra naudingas laikinas tikro dalyvavimo liturgijoje pakaitalas, tačiau pakaitalą reikia naudoti kiek įmanoma trumpiau, kitaip jis dar labiau atitolins žmones nuo bažnyčių. Virtualus dalyvavimas liturgijoje negali būti lygiavertis tikram dalyvavimui, kaip ir virtualus bendravimas niekada neprilygs gyvam bendravimui.
Jei internetas ir televizija virtualiai suartina žmones ir netgi sukuria buvimo bendruomenėje regimybę, neįmanoma nuotoliniu būdu nei atlikti išpažinties, nei priimti Komunijos. Ir šiuo atveju prisimintos praeities negandų laikais Bažnyčios susikurtos ypatingos priemonės. Jau pirmomis pandemijos dienomis Šv. Sosto Kulto ir sakramentų kongregacija kunigams ir tikintiesiems paaiškino, kokiomis sąlygomis ir kokiais būdais galima gauti kolektyvinę absoliuciją. Ekstremaliais atvejais, kai gresia pavojus žmonių gyvybei ir nėra galimybės išklausyti penitentų individualios išpažinties, kunigai gali suteikti kolektyvinį sakramentinį išrišimą. Priimantieji išrišimą turi pareigą vėliau, kai tik bus galimybė, atlikti individualią išpažintį. Buvo prisiminta dvasinė Komunija. Ją priimti popiežius Pranciškus pakviečia kiekvieną rytą baigdamas be žmonių aukojamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje. Karštas troškimas priimti Komuniją duoda dvasinius vaisius, nors ir negali pakeisti tikro jos priėmimo. Visos nepaprastos priemonės yra skirtos tik nepaprastoms situacijoms ir gali tik laikinai pakeisti įprastinę praktiką. Tačiau žmonės turi matyti, kad jais rūpinamasi, sakė Pranciškus, kad Bažnyčia nori būti ne tik institucija, bet visų kartu keliaujančių Dievo žmonių bendruomenė.
Pastarosiomis savaitėmis daug kalbėta ir kalbama apie ekonomines bei socialines pandemijos pasekmes. Niekas neabejoja, kad reikia daugiau solidarumo ir artimo meilės visose žmonių sambūvio sferose – nuo šeimos, kaimynų, vietinių bendruomenių gyvenimo iki tarpvalstybinių santykių. Tai ypač stipriai pabrėžta popiežiaus velykinėje kalboje Urbi et orbi. Pranciškus prašė nepalikti labiausiai pažeidžiamų žmonių be būtiniausių priemonių, maisto ir sveikatos apsaugos, neleisti, kad nacionalinis egoizmas kenktų tarptautiniam solidarumui, neužmiršti pandemijos į antrą planą nustumtų pasaulyje vykstančių karų ir tebesitęsiančių humanitarinių krizių.
Pandemijos krizės atneštoms problemoms spręsti buvo perorientuotas ir gana didelis Katalikų Bažnyčios karitatyvinių ir socialinių organizacijų aparatas, kuris neturtingose pasaulio šalyse kartais nuveikia daugiau už valstybines sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos struktūras. Popiežiaus nurodymu Vatikane buvo įkurta komisija, krizės sąlygomis koordinuojanti įvairias veiklos sritis visos Bažnyčios mastu. Komisijos darbas – ne tik geriau suderinti karitatyvinių organizacijų veiklą šiandien, kai reikia skubiai gelbėti gyvybes ir šelpti vargstančiuosius, bet ir rengtis ateičiai, sunkiems laikams po pandemijos, nes yra visiškai aišku, kad viso pasaulio, ypač neturtingų šalių, laukia sunkios ekonominės ir socialinės pandemijos pasekmės. Dėl to į šią veiklą įtraukti ir trijų popiežiškųjų (mokslo, socialinių mokslų ir gyvybės) akademijų ekspertai, taip pat kiti Vatikano partneriai – organizacijos, fondai ir universitetai, kurie nuo seno prisideda prie katalikų socialinės doktrinos sklaidos.
Ar pandemija, atnešusi tiek daug vienprasmiškai blogų dalykų, gali savyje turėti ir ką nors, kas tolimesnėje perspektyvoje galėtų išeiti į gera? Kai kurie dalykai yra tikrai pozityvūs – daug kur buvo nutraukti karai, sumažėjo nusikaltimų, išnyko smogas, į užterštus miestus sugrįžo sveikas oras. Taip pat atsirado daugiau empatijos ir solidarumo žmonių santykiuose, daugiau geranoriškumo ir savitarpio pagalbos, daugiau dėmesio savo šeimų nariams. Staiga pasikeitęs milijonų žmonių gyvenimas tapo proga pamąstyti apie tai, kas tikrai jame svarbu, mažiau skubėti, pasidžiaugti namiškių artumu. Sunku pasakyti, kiek pagrįsta viltis sulaukti didesnių ilgalaikių pasikeitimų, nes nelaimės ištikti žmonės visada savaime pritildo balsą ir glaudžiasi vieni prie kitų. Kad ir kaip būtų, tie krizės duobėje matomi nedideli pozityvūs pokyčiai rodo, kad darnesnis ir solidaresnis pasaulis nėra neįmanomas. Jei žmonės moka būti geresni, tai ir gyvenimas gali būti geresnis.
