Tačiau už tokį užimtumą ir produktyvumą reikia brangiai sumokėti. Daugelis darbuotojų dabar dirba trijų ar daugiau žmonių darbus. Jie atlieka ne tik savo, bet ir savo vaikų prižiūrėtojų ir auklių užduotis. Tačiau panašu, kad daugelis darbdavių tai pamiršta. Nuolat girdžiu, kaip įmonės džiaugsmingai užtikrina savo darbuotojus ir save pačius, kad visi dirba šimtu arba beveik šimtu procentų. Kodėl tiek nedaug vadovų pastebi šią problemą?
Taip yra dėl to, kad daugelis vis dar garbina „idealų darbuotoją“. Idealų darbuotoją dažnai laikome tokiu žmogumi, kuris pradeda dirbti jaunystėje ir pilną darbo dieną, atiduodamas visas jėgas, be pertraukos dirba 40 metų. Ši idėja atspindi maitintojo ir namų prižiūrėtojos modelį, atsiradusį per Pramonės perversmą ir gana gerai veikusį iki aštuntojo dešimtmečio, kai moterys pradėjo kur kas aktyviau skintis kelią į oficialią darbo rinką. Tačiau „idealaus darbuotojo“ norma dažnai daugiau pareikalaudavo iš moterų – buvo tikimasi, kad jos ne tik atliks savo oficialius darbus, bet ir rūpinsis savo šeimomis ir namais.
Tačiau dėl „idealaus darbuotojo“ normos užkraunamos naštos kenčia ne tik moterys. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, dėl COVID‑19 sukeltos įtampos tarp pareigų šeimoje ir darbe išeiti iš darbo nori 14 proc. moterų. Tačiau dar labiau stebina, kad to nori ir 11 proc. vyrų.
Mano organizacijoje veikia pagalbos linija darbuotojams, kurie patiria diskriminaciją dėl to, kad skiria laiko šeimai ir namams. Mes dažnai išgirstame skundų iš vyrų, kurių darbovietėse taikoma pasenusi atostogų politika, kuri „pagrindiniam“ namų ruošos ir priežiūros darbus prisiimančiam partneriui duoda po kelis laisvus mėnesius, o „antriniam“ partneriui laisvo laiko duoda kur kas mažiau. Tačiau pandemija padeda skirtumus išlyginti – kai kurie vyrai dabar atlieka kur kas daugiau namų ruošos darbų negu anksčiau.
Žinoma, nenoriu paneigti, kad moterys dirba daugiau – noriu pasakyti, kad dažnai nei vyrai, nei moterys nėra tobuli senųjų laikų darbuotojai. Šiais laikais didžiausias skirtumas matomas tų darbuotojų, kurie vaikų turi, ir tų, kurie neturi. „Pastebėjau, kad tarp mano kolegų advokatų atsirado didžiulis atotrūkis. Tie, kas neturi vaikų, nudirba gana daug. O tie, kas vaikų turi, blaškosi tarsi skęsdami lakiajame smėlyje“, – teigia advokatas iš San Fransisko Gordonas Knappas.
Iš tiesų dabar pastebime, kad dingsta idealas darbuotojo, kurio pareigos šeimai taktiškai atliekamos niekam nematant. Prieš COVID‑19 pandemiją daugelis tėvų pažiūrėti mokyklos vaidinimo arba futbolo rungtynių išslinkdavo tylomis, darbininkės maitindavo kūdikius prie gamyklų pastatytuose automobiliuose, o suaugę vaikai nepastebimai išbėgdavo iš darbo nuvežti pasenusių tėvų pas gydytoją. Tačiau dabar šeima nebėra toks didelis tabu, kaip anksčiau, nes jos paslėpti neįmanoma.
Tiesą sakant, tabu pasikeitė: iš senamadiškų vyrų, kurie susigėsta, kai netikėtai pasirodo jų vaikai, kaip nutiko vienam BBC televizijos pranešėjui, dabar šaipomasi (nors galbūt iš pranešėjo šaipytis nesąžininga – juk jis tik stengėsi išpildyti kitų žmonių jam keliamus lūkesčius). COVID‑19 išryškino konfliktą tarp senosios kartos idealių darbuotojų ir jaunų vyrų, kurie mano, kad geras tėvas privalo prisidėti prie kasdienės savo vaikų priežiūros. Vienos didelės įmonės teisininkas man pasakė: „Dėl pandemijos lyderiai tapo daug žmogiškesni – dabar jie pasakoja, kad taip pat turi susitvarkyti su savo vaikais, šunimis ir 72‑ejų sulaukusiomis mamomis, ir bando parodyti, kad visi patiriame tokių pačių problemų.“
Dabar – puikus metas atsisakyti pasenusios idealaus darbuotojo sampratos. Po pandemijos darbovietės idealus reikėtų pakeisti taip, kad jie atspindėtų žmonių gyvenimus šiandien, o ne prieš pusšimtį metų. Jei jums svarbus darbuotojų įsitraukimas, šiuo keliu eiti būtina (o jei nesvarbus, turėtumėte susimąstyti – neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad į darbą neįsitraukę darbuotojai darbdaviams gali kainuoti 34 proc. jų metinių pajamų).
Pirmasis žingsnis – oficialiai pripažinti nuotolinį darbą. Tiek aš, tiek kiti advokatai jau seniai žinojome, kad didžiausia kliūtis plačiai taikyti nuotolinį darbą – tai vaizduotės trūkumas. Tačiau dabar tos kliūties nebėra. Prasidėjus pandemijai daugelis darbų, kurių iki šiol buvo „neįmanoma atlikti nuotoliniu būdu“ be ilgo pereinamojo laikotarpio ir be didelių išlaidų pradėti atlikti nuotoliniu būdu.
Per pastarąjį mėnesį nutiko trys dalykai, dėl kurių anksčiau neįmanomos atrodžiusios užduotys staiga tapo įgyvendinamos. Įmonės investavo laiko ir pinigų, reikalingų sklandžiai dirbti iš namų. Vyresni ir ne itin gerai technologijas suprantantys darbuotojai skyrė laiko viską išsiaiškinti. O vadovai išmoko vadovauti fiziškai nežvilgčiodami darbuotojams per petį. Tai, kas atrodė neįmanoma, tapo ne tik įmanoma, bet ir įprasta.
Tačiau privalome suprasti, kad nuolat dirbti nuotoliniu būdu – ne tas pats, kaip krizės metu dirbti iš namų, kaip daugelis darome dabar. Norint dirbti nuotoliniu būdu būtina užtikrinti, kad darbo valandomis kas nors pasirūpins vaikais, ir turėti vietą, kuri suteikia galimybę dirbti nesiblaškant. Už valandinį atlyginimą dirbantiems darbuotojams tokiose vietovėse kaip Kalifornija taip pat reikia garantuoti įstatymų saugomas teises į pertraukas pailsėti ir pavalgyti. Daugelis darbdavių taip pat turėtų nustatyti viršvalandžių limitą.
Tęsiant tokią praktiką įmonėms reikėtų gerai išanalizuoti nuotolinio darbo atliekamą vaidmenį. Daugelis tyrimų atskleidžia, kad dirbant nuotoliniu būdu darbuotojai produktyvesni – tai nestebina žinant, kiek laiko paprastai praleidžiame prie vandens aparato šnekučiuodamiesi apie sportą. Be to, dirbdami nuotoliniu būdu darbuotojai paprastai labiau įsitraukia į darbą ir rečiau išeina. Dirbdami nuotoliniu būdu darbuotojai taip pat dirba ilgiau – nenuostabu, turint omenyje, kad vidutiniškai amerikiečiai važinėdami į darbą kasdien sugaišta po 54 minutes.
Nereikia manyti, kad siūloma daryti arba viską, arba nieko. Daugelyje darbo vietų ir įmonių sunkiausia bus rasti tinkamą pusiausvyrą tarp nuotolinio darbo ir darbo biure. Daugeliui žinių srities darbuotojų reikia nestruktūrizuoto bendravimo akimirkų, kurias sektų kelios tylaus darbo valandos įgyvendinti kilusioms idėjoms – o tai dažnai geriau atlikti ne biure. Geriausia nuotolinio darbo ir darbo biure pusiausvyra skirtingoms įmonėms, darbo vietoms ir asmenims nebus vienoda.
Kaip kartą pasakė vienas protingas žmogus, gera krize būtina pasinaudoti. Pasinaudokime ir šia. Kartu pasistenkime, kad po šios didelės ir siaubingos pandemijos vienas dalykas pasikeistų į gera: kad nuo šiol geru darbuotoju laikytume žmogų, kuris ambicingas, susitelkęs į darbą ir ištikimas – tačiau darbo pareigas taip pat derina su atsakomybe šeimai. Kai 30 milijonų vaikų neina į mokyklą, darbdaviai negali į juos paprasčiausiai nekreipti dėmesio.