Klaida knygoje apie garsius lietuvius
2016 metais leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“ tarp kitų žinomų ar mažiau žinomų išeivijos lietuvių minima Judith Vaitukaitis.
Štai kas rašoma apie ją šioje knygoje.
„Judith Vaitukaitis – namuose naudojamo nėštumo testo kūrėja. Profesija: biochemikė. Gimimo data ir vieta: 1940 m. Hartfordas, Konektikuto valstija, JAV. Mirties data ir vieta: 2011 m. Stanfordas.
Įspūdingiausi gyvenimo momentai: sukūrė būdą tikrinti hormono hCG kiekį žmogaus organizme – tai leido sukurti namuose naudojamus nėštumo testus ir padėjo gydyti tam tikras vėžio formas. Ryšys su Lietuva: Amerikos lietuvė. <...>
Judith jaunystėje įgijo chemijos ir biologijos daktaro laipsnius, o 1966 m. tapo ir medicinos mokslų daktare. Po keleto metų ji pradėjo dirbti tyrėja JAV nacionaliniame sveikatos institute (National Institutes of Health, NIH). „Atvykau gal šešioms savaitėms ar šešiems mėnesiams, bet likau šešeriems metams, – atsimena Judith. – Turbūt buvau ten pirmoji vyresnioji tyrėja moteris. Reprodukcinė endokrinologija buvo visiškai nauja tyrimų sritis, ir bet kas, ką mes darėme, galėjo netrukus virsti straipsniais (...) Nueidavau ten šeštą valandą ryto ir išeidavau vienuoliktą vakaro. <...>
Jos tyrimų sritis buvo žmogaus chorioninis gonadotropinas (hCG), hormonas, kurį žmogaus kūnas išskiria nėštumo metu ir sergant kai kuriomis vėžio formomis. Tuo metu apie šio hormono paskirtį, elgseną ar sudėtį buvo žinoma labai mažai. Būdas, kuriuo buvo matuojamas hCG kiekis organizme, buvo labai netikslus ir nepatikimas. Taip nebūdavo galima atskirti hCG nuo kito labai panašaus hormono – luteinizuojančio hormono (LH).
J. Vaitukaitis ir jos kolegos daug dirbo, bandydami pagerinti hCG matavimo tikslumą. Mokslininkai tai darė pirmiausia dėl vėžiu sergančių ligonių gerovės. „Tada neįsivaizdavome, koks bus šito poveikis ankstyvam nėštumo nustatymui ar nėštumo problemų diagnostikai“, – viename interviu teigė J. Vaitukaitis. J. Vaitukaitis dirbo eksperimentuodama su triušiais – ji ieškojo specifinio antikūno, kuris padėtų atskirti hCG nuo LH.
1972 m. jai pavyko tai padaryti. Naujasis hCG nustatymo metodas pirmiausia buvo pradėtas naudoti, kaip ir planuota, vėžio diagnostikai – kadangi hCG išskirdavo pacientų augliai, tyrimas galėjo parodyti, ar veikia chemoterapija arba kitoks gydymas“.
Sirgo Parkinsono liga
Knygoje minima, kad J. Vaitukaitis mirė 2011 metais. JAV įprasta, kad žmogui, juo labiau pasiekusiam ypatingų laimėjimų, palikus šį pasaulį, yra paskelbiamas nekrologas. Veikia ne viena svetainė, kur talpinami tokie nekrologai. Tai, kad niekur nepavyko aptikti J. Vaitukaitis nekrologo, savaime piršo išvadą, kad ji nėra mirusi.
Tai privertė susimąstyti: kodėl per visą jos gyvenimą apie šią moterį Lietuvoje nieko nežinojome? Smalsumas paskatino pasidomėti šia asmenybe plačiau ir pabendrauti su ja.
Užklausiau leidyklos „Alma Littera“. Jos komunikacijos vadovė Audronė Mockienė pasiūlė kreiptis į knygos bendraautorių Donatą Pocių. Šis paaiškino, kad knygoje įsivėlė klaida, liko perkopijuota eilutė iš kitos biografijos. „Taip jau nutiko, net sunku pasakyti, ar čia redaktorių, ar autorių kaltė“, – sakė D. Pocius.
Klaida įsivėlė greičiausiai dėl to, kad 2011 metais mirė Judithos sesuo Dolores (Vaitukaitis) Boland.
Tad tęsiau Judithos paieškas. Radau, kad ji gyvena Konektikuto valstijoje, Suffieldo miestelyje. Jos telefonu niekas neatsiliepė, į paliktas žinutes neatsakė, negavau atsakymų į elektroninius laiškus. Parašiau įprastą laišką, taip pat nesulaukiau atsakymo.
Tuomet kreipiausi į Suffieldo savivaldybę, ligoninę, miestelio laidojimo namus, slaugos namus. Deja, iš visur sulaukiau tik vieno atsakymo – atsiprašome, bet tai privati informacija, kurios negalime suteikti. Konektikuto valstijos lietuviai taip pat negalėjo padėti.
Po pusmečio trukusios paieškos nutariau liautis. Tačiau į „Google Alerts“ perspėjimų sistemą įvedžiau J. Vaitukaitis pavardę. Paprastai ši sistema operatyviai informuoja apie pasirodžiusius pranešimus pagal raktinį žodį, bet šį kartą iškrėtė pokštą ir žinią apie J. Vaitukaitis paminėjimą perdavė praėjus kur kas ilgesniam laikui po žinios apie ją pasirodymo.
Pranešimas nenudžiugino. Sužinojau, kad J. Vaitukaitis mirė 2018 metų spalio 18 d. Mokslininkei buvo 78 metai. Bostono universiteto Medicinos mokyklos leidinys savo pranešime nurodė, kad ji sirgo Parkinsono liga. Be jos veiklos aprašymo, taip pat minima, kad mokslininkė domėjosi sportu (krepšiniu, beisbolu ir amerikietišku futbolu), mėgo žaisti golfą.
Atradimas pakeitė moterų gyvenimą
Kodėl J. Vaitukaitis atradimas buvo toks svarbus? Šie testai panaikino moterims būtinybę kreiptis į gydytojus, dažniausiai vyrus, tam, kad jos galėtų sužinoti – laukiasi ar ne, ir leido tai padaryti labai greitai.
Iš tiesų dar senovės egiptiečiai buvo atradę būdą, kaip nustatyti, ar moteris nėščia. Jie kelias dienas pildavo galimai nėščios moters šlapimą ant kviečių ir miežių grūdų. Jie manė, kad jei sudygsta miežių grūdai, moteris susilauks berniuko, jei sudygsta avižos – gims mergaitė. Apie tai bylojantis papirusas saugomas Kopenhagos universiteto kolekcijoje. Dar vienas papirusas apie tai pasakoja Berlyne esančiame Egipto muziejuje.
1941 m. šį metodą patikrino amerikiečių ginekologas Earley Henryksonas. Nėščių moterų grupėje šis metodas 75 proc. atvejų teisingai diagnozavo nėštumą. Tačiau nenėščių moterų grupėje 85 proc. atvejų testas nepavyko.
Jau viduramžiais iškilo gydytojai, kurie diagnozavo ligas ir nėštumą, tirdami šlapimą. Šie gydytojai, pašaipiai vadinti „šlapimo pranašais“ (angl. piss prophet), apžiūrėdavo šlapimo spalvą, kad nustatytų nėštumą. Jie šlapimą sumaišydavo su vynu, norėdami sužinoti, ar nėra reakcijos. Taip pat „nustatydavo“ vaiko lytį. To meto tekstuose nurodoma, kad nėščiosios šlapimas yra „skaidrus, neprinokusios citrinos spalvos skystis, turintis baltą atspalvį“.
Pelės ir triušiai žūdavo
Šiuolaikinių nėštumo testų pradžia galima laikyti 1927 m., kai Vokietijos mokslininkai, žydai Selmaras Aschheimas ir Bernhardas Zondekas nustatė, kad nėščiosios moters šlapimą sušvirkštus į pelės ar žiurkės kūną, po kelių dienų gyvūnas pradės rujoti, tačiau atsakymas paaiškėdavo tik nugalabijus gyvūną ir ištyrus kiaušides.
Tai nebuvo paprastas procesas. Tyrimui tiko pelės nuo trijų iki penkių savaičių amžiaus, jos turėjo sverti nuo šešių iki dešimties gramų. Kiekvienam nėštumo testui atlikti reikėjo nuo trijų iki penkių pelių, nes kai kurios jų nugaišdavo nesulaukusios tyrimo pabaigos. Surinkus moters šlapimo mėginį, jis buvo tiriamas dėl rūgštingumo ir paverčiamas baziniu. Vėliau, siekiant išsaugoti mėginį, dažnai buvo pridedami vienas ar du antiseptiko lašai, o šlapimas filtruojamas, jei atrodė drumstas. Po to į kiekvieną pelę tris dienas tris kartus per dieną buvo švirkščiama po 3 ml šlapimo mėginio. Praėjus dviem dienoms po paskutinės injekcijos, visos pelės buvo skrodžiamos.
Taigi laboratorijoje rezultato tekdavo laukti penkias dienas. Testai buvo prieinami tik turtingoms, o jos rezultatų, išsiuntus šlapimą paštu į laboratoriją, laukdavo net po mėnesį.
1931 metais šiedu mokslininkai buvo kandidatai gauti Nobelio medicinos premiją, tačiau po kelerių metų abu turėjo palikti Vokietiją, iškilus naciams.
Per kelis dešimtmečius AZ testui, pavadintam jo kūrėjų garbei, ima naudoti triušius.
1931 m. Pensilvanijos universitete buvo sukurtas Fridmano testas (jį sukūrė Maurice Haroldas Friedmanas ir Maxwellas Edwardas Laphamas) nėštumui nustatyti. Šio, dar kitaip vadinto „triušių“, metodo esmė – moters šlapimą įšvirkšdavo triušio patelei į gimdą. Po kelių dienų gyvūną tirdavo: jeigu triušės kiaušidės sureaguodavo į šlapimą, tai rodydavo moters nėštumą. Testas tapo sėkminga naujove ir plačiai naudotas iki 1950 metų. Deja, visos triušių patelės tirtos chirurgiškai ir po operacijų nugaišdavo. Tuomet niekam nerūpėjo gyvūnų gerovė, nes reikėjo tik greitų ir tikslių rezultatų.
Frazė „triušis mirė“ tada reiškė teigiamą nėštumo testą. Tuo metu paplito mitas, kad injekciją gavęs triušis mirdavo tik tuomet, jei moteris būdavo nėščia. Iš tiesų jie visi mirdavo, nes būdavo skrodžiami, kad patikrinti kiaušides: jei jos padidėdavo ir rodydavo folikulų brendimą, reiškė, kad moteris yra nėščia.
Nėštumui nustatyti naudotos ir varlės
Britų mokslininko Lanceloto Hogbeno vardu pavadintas testas, išrastas 1930 metais, irgi buvo panašus. Moters šlapimą reikėjo įšvirkšti po moteriškos lyties varlės oda, jis būdavo švirkščiamas į nugarą. Jei moteris buvo nėščia, per 5-12 valandų varlė padėdavo kiaušinėlius.
L. Hogbenas buvo zoologas. Studijuodamas hormonus, jis atliko eksperimentą: ekstraktą iš vienos varlės hipofizės suleido kitai varlei. Rezultatas nustebino: varlė padėjo kiaušinius.
Hipofizė arba posmegininė liauka (lot. hypophysis) – tai maždaug žirnio dydžio endokrininė liauka, esanti smegenų pamate (bet nėra smegenų dalis). Posmegeninė liauka išskiria devynių rūšių hormonus, kurie reguliuoja homeostazę. Hipofizė – svarbiausia organizmo hormoninės reguliacijos grandis.
Iki to laiko mokslininkai jau žinojo, kad nėščios moters šlapime yra hormonų, pagamintų hipofizėje. Testui naudota Afrikinė naguotoji varlė (Xenopus laevis). Jos buvo eksportuojamos iš Pietų Afrikos į JAV ir Jungtinę Karalystę. Šio testo pranašumas buvo toks, kad varlių po testo nereikėdavo nugalabyti, jas buvo galima naudoti daug kartų. Dėl nėštumo tyrimų šioms varlėms buvo iškilusi išnykimo grėsmė. Galiausiai Pietų Afrikos vyriausybė paskelbė, kad šios varlės yra valstybės nuosavybė ir apribojo prekybą jomis. Jos pradėtos auginti laboratorijose, vėliau imtos naudoti kitiems tyrimams. O 1975 metais būtent šios rūšies varlė apsigyveno „Salut-4“ kosminėje stotyje.
Rezultatai buvo patikimi. L. Hogbenas pranešė, kad atlikus 150 testų, visi parodė teisingus rezultatus. Jie paaiškėdavo per 12 valandų. Tačiau šie testai nebuvo laisvai prieinami, juos turėdavo paskirti gydytojas. Gydytojai siųsdavo šlapimo mėginius į varlių laboratorijas, kur technikai švirkštė į varles šlapimą. Ryte buvo patikrinama, ar varlė išleido kiaušinėlius. Jei varlė ovuliavo, reiškia, kad moteris yra nėščia. Varlę ovuliuoti paskatindavo tas pats žmogaus chorioninis gonadotropinas.
Testai buvo nepatogūs, moterys turėdavo kreiptis į gydytoją ir tik jo nusiųstas mėginys būdavo tiriamas. Taigi apie jokį privatumą nebuvo ir kalbos.
Lietuviški pėdsakai Pietų Afrikoje
Vėliau paaiškėjo, kad šį testą iš tiesų atrado du Pietų Afrikos tyrėjai, tačiau testas ir toliau vadintas Hogbeno vardu.
Tie du mokslininkai buvo Harry Zwarensteinas ir jo studentas Hillelis Shapiro (jo tėvai – Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką, žmona taip pat kilusi iš Lietuvos). 1945 metais šie mokslininkai išspausdino laišką Britų medicinos žurnale, kuriame tikino, kad būtent jie atrado nėštumo testą, o L. Hogbenas savo tyrimuose nėštumo testo net neminėjo. Vėliau tai patvirtinta ir kitame dokumente – Nobelio premijos laureato Johno B. Gurdono straipsnyje.
Beje, argentinietis Carlosas Galli Maininis nėštumo testams 1947 metais ėmė naudoti Argentinos rupūžes. Jis nėščios moters šlapimą sušvirkšdavo rupūžės patinui, o jis per 3 val. pradėdavo gaminti spermą. C. G. Maininis nežudė rupūžių, jas po kelių savaičių vėl naudojo kitiems tyrimams. Jis teigė, kad tyrimo tikslumas siekia 96 proc.
Šiuolaikinių testų startas – Kanadoje
Šiuolaikiniais nėštumo testais 1971 metais pradėta prekiauti Kanadoje. Jie demonstravo 97 proc. tikslumą teigiamo testo atveju ir 80 proc. – neigiamo atsakymo atveju. Šis testo rinkinys atrodė kaip vaikams skirtas chemijos priemonių rinkinys, kuriame buvo mėgintuvėliai, lašintuvai, džiovintos avių kraujo ląstelių kapsulės ir hCG antikūnų serumas.
Testai JAV pasirodė 1978 metais. Keturios bendrovės juos išleido į rinką vieną po kitos, jos visos rėmėsi J. Vaitukaitis ir kolegų atradimu.
Pirmojo šiuolaikinio nėštumo patento autorė yra ne mokslininkė, o dizainerė Margareth Crane, kuri savo sukurtą rinkinio dizainą patentavo 1971 metų gegužės 18 dieną. Šis rinkinys pasirodė su jos pasiūlytu prekiniu ženklu „Predictor“. Prieš tai dizainerė turėjo įveikti didžiulį bendrovės „Organon Pharmaceuticals“, kurioje ji dirbo, vadovų pasipriešinimą. Bendrovės klientai buvo gydytojai. Jie jokiu būdu nenorėjo, kad nėštumo testai taptų lengvai prieinami moterims, apsieinant be vizito pas gydytojus, kuriems bendrovė tiekė reagentus nėštumo testams atlikti.
Testas sunkiai skynėsi kelią
Margaretha, tuo metu 26 metų mergina, vieną dieną bendrovės laboratorijoje pamatė daug kolbų, kuriuose teliuskavo skystis, apšviestas lempomis. Mokslininkai paaiškino, kad juose laikomas moterų šlapimas ir atliekami nėštumo testai. Šlapimo mėginius bendrovė gaudavo iš gydytojų, vėliau rezultatus siųsdavo gydytojams, o šie informuodavo moteris. M. Crane iš karto įžvelgė galimybę: o kodėl iš šios grandinės nepašalinus gydytojų ir nesuteikus galimybės moterims pačioms atlikti testą?
Jos idėja kėlė siaubą bendrovės vadovams, visi sakė „ne“, nes suprato, kad gydytojams tai labai nepatiks.
Nėštumo testo gamybai pasiryžta tik po to, kai tam pritarė „Organon Pharmaceuticals“ vadovybė Nyderlanduose. M. Crane turėjo pasirašyti, kad savo išradimą parduoda kompanijai už 1 dolerį. Viename interviu ji sakė, kad negavo ir šio dolerio.
J. Vaitukaitis iš savo ir kolegų išradimo taip pat neturėjo jokios finansinės naudos. Šiuos tyrimus finansavo valstybė, todėl jo rezultatai buvo vieši ir prieinami visiems, o JAV Nacionalinis sveikatos institutas negalėjo patentuoti tyrimo rezultatų.
Taip, nepaminėjau vienuolių. Kaip jos galėjo prisidėti prie nėštumo testo kūrimo? Jos tai darė pačios to nežinodamos. J. Vaitukaitis ir kolegos, norėdami gauti pakankamai šlapimo hormonų tyrimams, nesusijusiems su nėštumo tyrimais, susitarė su šalia esančiu vienuolių pensionatu. Vienuolės kelias savaites šlapimą kaupdavo plastikiniuose induose, kuriuose tilpo apie 76 litrai skysčio, o tada mokslininkai vykdavo parsigabenti tuos butelius. Vėliau J. Vaitukaitis pasakojo, kad tai buvo beprotiškai sunku ir kad ji daugiau niekada tam nesiryžtų.
Pernai pasaulyje parduota nėštumo testų už daugiau kaip 1 milijardą eurų.
David Lynch 1997 metais sukurta nėštumo testo reklama televizijai.
