Buvo galima rasti ir tokių “perliukų”, kaip antai: “Reikėtų tokiems genitalijas pervaryti per mėsmalę” ar “Nurauti galvas ir mėšlo į skrandį pridrėbti”.
Nors kaip gydytojas ar tiesiog kaip padorus pilietis turėčiau sakyti, kad joks žiaurumas nepateisinamas, šiuo atveju prisipažinsiu – jeigu pagaučiau žmogų, kuris bandytų tvirkinti mano vaikus, kažin ar susivaldyčiau jam netrenkęs...
Sužaloja gyvenimą
Pyktis, panieka ir pasibjaurėjimas – normali sveiko žmogaus reakcija į prievartautoją. Ypač tą, kuris savo auka pasirenka vaiką. Kažin ar galima labiau sužaloti gyvenimą.
Prievartą patyrusio vaiko ateitis – bendravimo problemos, žemas savęs vertinimas, prostitucija, alkoholizmas, narkomanija, polinkis į savižudybę ar į agresiją prieš kitą žmogų.
Itin pavojingi tie atvejai, kai vaiką tvirkina kas nors iš artimųjų – šeimos narys ar giminaitis.
Tai taip deformuoja visą mažojo žmogučio pasaulėžiūrą, kad ištaisyti žalos beveik nebeįmanoma.
Beje, tvirkinimo ar seksualinės prievartos, patirtos vaikystėje, aukos visai neturi atrodyti lyg kokie monstrai, žalojantys save ir puldinėjantys aplinkinius.
Aišku, būna ir tokių, ypač žemiausiame socialiniame sluoksnyje. Tačiau šįkart norėčiau pakalbėti apie iš pirmo žvilgsnio visiškai normalius žmones – padariusius karjerą, sukūrusius šeimas, auginančius savo pačių vaikus.
Dar daugiau – dažnai net neprisimenančius patirtos skriaudos.
Ne veltui praėjusiame straipsnyje seksualinę prievartą palyginau su vėžiu. Apie piktybinį auglį, metastazes ligonis ilgai gali nieko nežinoti.
Tačiau liga nuolat alina organizmą. Štai ką neseniai papasakojo viena moteris, atėjusi pasikonsultuoti dėl savo paauglės dukters, kuri pagrasino išeisianti iš namų.
Skriaudą „pamiršo“
“Negaliu sakyti, kad mano santuokinis gyvenimas nesusiklostė. Ištekėjau, auginame du vaikus. Tačiau seksualiniai santykiai niekada neteikė pasitenkinimo. Atvirkščiai – nuolat jausdavausi kažkokia išniekinta ir purvina.
Nuolat slėgdavo ir šalti santykiai su motina.
Visada jaučiausi, lyg ji mane kažkaip būtų išdavusi... Sulaukusi trisdešimties, pradėjau vartoti antidepresantus. Kartą, kai mano dukrai buvo ketveri, atkreipiau dėmesį, kokiu žvilgsniu į ją žiūri mano tikras tėvas.
O kai jis panoro pasisodinti ją ant kelių, pasijutau lyg nuo grandinės nutrūkusi.
Prasiveržė tokia neapykanta, kad vos netrenkiau tėvui į galvą kuo papuola.
Atmintyje iškilo tokios detalės, kurias, rodos, buvau visiškai pamiršusi.
Ūmai prisiminiau, kaip jis liesdavo mane dar visai mažą, kaip maudydavo mane...
Vos neapsivėmiau. Mano tikras tėvas mane tvirkino! Nuo to laiko santykiai su tėvais visiškai nutrūko.
Manau, niekada nesugebėsiu jiems atleisti – tėvui už tai, kad šlykščiai manimi naudojosi, o mamai – kad “nieko nepastebėjo” ir neapgynė manęs.
Galbūt dėl to savo pačios dukrą auklėjau pernelyg griežtai. Bijau, kad perlenkiau lazdą į kitą pusę – jaučiu, kad visiškai praradau su ja ryšį.”
Gydymas – skausmingas
Ši istorija – klasikinis pavyzdys, kaip seksualinė prievarta vaikystėje atsiliepia suaugusio žmogaus gyvenime.
Vis dėlto minėta situacija nėra beviltiška. Gerai, kad moteris pasiryžo apie tai kalbėti.
Gerai, kad suvokia, kur problemos šaknys. Tai leidžia tikėtis, kad pavyks padėti ir jai, ir jos dukrai.
Aišku, šis procesas nėra lengvas.
Jeigu seksualinę vaikų prievartą lyginsime su onkologine liga, tai ir gydymą drąsiai galėtume lyginti su chemoterapija.
Juk psichoterapijos prasmė – išsiaiškinti visas detales, atgaminti visus jausmus, dar ir dar kartą viską prisiminti ir iškentėti.
Gali pasirodyti, kad tas “kapstymasis” po žaizdą yra dar skausmingesnis nei pati prievarta. Tačiau, ištvėrus visa tai, ateina palengvėjimas.
Žmogus gauna galimybę pagaliau užversti šį siaubingą savo praeities puslapį ir gyventi toliau.
Nenori matyti
Viešumas yra pats geriausias ginklas prieš seksualinę vaikų prievartą. Juk būtent tuo gėdos, pasibjaurėjimo bei “negali šito būti” jausmu ir naudojasi tvirkintojai. “Negaliu patikėti, kad tokie dalykai vyksta!” – pasibaisėjęs atsiliepė vienas komentatorius į praėjusį mano straipsnį. Gaila, bet tai iš tiesų vyksta.
Kartais su profesiniu pavydu žvelgiu į kolegas, kuriems pavyko nuplėšti tą mistiškos baimės, gėdos ir pasibjaurėjimo šydą, kažkada dengusį onkologines ligas. Netgi žinomi žmonės nebebijo viešai prisipažinti susirgę ir pasidalinti savo skaudžia patirtimi.
Tikiu, kad sulauksime laikų, kai drąsiai ir atvirai prabilsim ir apie šitą bėdą.
Laikų, kai gėdytis ir slėptis reikės ne aukai, o prievartautojui. Laikų, kai visos tarnybos, pradedant vaikų teisių apsauga ir baigiant policija, operatyviai reaguos į menkiausią signalą apie prievartą prieš vaiką. Ir ne tik šeimoj, bet ir, pavyzdžiui, globos namuose ar internatuose, kur tam sudarytos visos sąlygos.
Motinos slepia
O kol kas pagrindinę atsakomybės naštą ant savo pečių turi užsikrauti motinos.
Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, būtent jos dažniausiai ir pasislepia po tuo patogiu gėdos, baimės ir negalėjimo patikėti šydu.
Nors pas mus tyrimų kol kas nėra atlikta, užsienio šalių statistika rodo, kad motinos, išgirdusios iš savo atžalų, kad tėvelis ar kitas kuris šeimos narys elgiasi netinkamai, toli gražu ne visada tuo patiki.
Be abejo, čia suveikia ir savisaugos instinktas.
Juk jeigu leisi sau patikėti, kad vaikas neišsigalvoja, liks tik vienas kelias – stoti į kovą prieš tą, kuris dažniausiai yra šeimos maitintojas.
O kur dar visuomenės žvilgsnis, kupinas pasibjaurėjimo ir paniekos.
Todėl daug lengviau apkaltinti vaiką išsigalvojus nebūtus dalykus, siekus už kažką atkeršyti ar “turint kažkokių nesveikų polinkių”.
Tačiau tų pačių užsieniečių atlikti tyrimai negailestingai tvirtina, kad absoliuti dauguma tokių vaikų skundų turi realų pagrindą. Ir ne tik skundų.
Reikėtų atkreipti dėmesį į bet kokį ryškesnį vaiko elgesio pasikeitimą – užsisklendimą savyje, nepagrįstą baimės jausmą, nemigą, pernelyg didelį domėjimąsi lytinio gyvenimo detalėmis ir pan.
Kalbėkimės su vaiku apie viską, būkime su juo, nuoširdžiai domėkimės, kas dedasi jo mažoje širdelėje.
Tvirkinimas ar seksualinė prievarta vaiko sieloje visada sukelia tikrą perversmą, kurį nepastebėti būna labai sunku. Nepamirškim to.
