Dėl to, kad Džeimsas Bondas yra žymiausias šnipas pasaulio kinematografijoje, ko gero, niekas nesiginčija. Garsiojo agento ir lovelaso nuotykiai jau virš pusę šimtmečio nenustoja mūsų stebinti ir traukti. Betgi jo prototipų (o jų yra daugiau, nei tik Sidnis Reilis), realiai gyvenusių žvalgų, gyvenimai ir nuotykiai dažnai kur kas įspūdingesni nei šio išgalvoto personažo. Tai kas gi iš tikro buvo tas realus prototipas – nepakartojamas šnipas, įkvėpęs Bondo kūrėją Janą Flemingą visai virtinei knygų, o kino industrijai atnešęs virš septynių milijardų dolerių?
Vaikinas iš Odesos
Dėl to nuolat ginčijamasi. Bondas nebūtų Bondas, jei nesugebėtų, netgi būdamas išgalvotu personažu, supainioti ir skaitytojus, ir kritikus, ir iš vis visus ligi vieno. Pats Flemingas yra užsiminęs apie bent kelis žvalgus, kurių gyvenimai bei nuotykiai įkvėpė ištisą bondianą. Pirmiausiai jis minėjo Sidnį Reilį, Odesos žydą, tapusį vienu žymiausiu žvalgu Jungtinės Karalystės istorijoje. Flemingas, britų karinio jūrų laivyno žvalgybos karininkas, apie Sidnį Reilį sužinojo iš R. B. Lockharto, dirbusio kartu su S. Reiliu Rusijoje ir vėliau parašiusio knygą „Britų agento memuarai“ (Memoirs of a British Agent). Nesantuokinis Odesos gydytojo Michailo Rozenbliumo sūnus, pagal vieną versiją Georgijus, pagal kitą – Solomonas, bet abiem atvejais – Rozenbliumas.
Augo savo tėvo pusbrolio šeimoje. Tiesa, pats Sidnis teigė, jog yra airių jūrininko ar dvasininko sūnus, na o jei kas prisispyręs įrodinėdavo, kad jis iš Rusijos imperijos, tą pripažindavo, bet pridurdavo, kad yra kilęs iš garsios rusų aristokratų giminės. 1892 m. už dalyvavimą revoliucinėje grupuotėje jį areštavo Rusijos slaptoji policija. Išėjęs iš kalėjimo inscenizavo savižudybę ir išplaukė į Pietų Ameriką. (Pagal kitą versiją jis iš Rusijos išvyko ne dėl politikos, o dėl nelaimingos meilės, sužinojęs, kad mergina, kurią myli, iš tikro yra jo sesuo).
1896 m. Reilis jau gyveno Londone. Čia jis, pasivadinęs Sigizmundu Rosenblumu, vertėsi šarlatanavimu, pardavinėdamas stebuklingus vaistus. Pasak Cooko, Reilis, būdamas farmacininku, nunuodijo turtingą ir seną anglikonų dvasininką ir jau po dviejų savaičių vedė jo našlę, tuo pačiu prieidamas prie didžiulio palikimo. Aišku, tai neįrodyta, kaip ir daug kitų jo biografijos faktų, papasakotų jo paties. Kadangi mokėjo daug kalbų, Reilis buvo pasamdytas Scotland Yardo Specialiojo skyriaus (Special Branch) dirbti emigrantų žvalgybos tinkle.
Londone Reilis susipažįsta su Etele Voinič, revoliucine veikėja ir rašytoja, garsiojo matematiko George Boole dukterimi, labiausiai išgarsėjusia savo romanu „Gylys“. Etelė įsimyli Sidnį, kartu net vyksta atostogauti į Italiją, kur jis papasakoja savo tikrąją (?) istoriją, savo, jaunojo revoliucionieriaus, žygius. Anot paties Reilio, būtent jis ir tapo E. Voinič knygos „Gylys“ pagrindinio herojaus – idealisto ir revoliucionieriaus – prototipu. Jaunuolis lankosi „Rusijos laisvės draugų bendrijoje“, kituose rusų emigrantų būreliuose, kur aktyviai puoselėjama socialinės revoliucijos Rusijoje idėja. Beje, beveik viskas, kas dėjosi tose organizacijose, buvo žinoma britų žvalgybai (tai ir buvo pirmoji Reilio užduotis).
Sidnis susidraugauja su Etelės vyru W. Voiničiumi, kartu dalyvauja senovinių manuskriptų paieškoje (o gal ir padirbinėjime?). W. Voiničius kilęs iš lenkų-lietuvių bajorų giminės, gimęs Telšiuose. Dar gyvendamas Lietuvoje W. Voiničius Kaune susipažino ir kartu revoliucinėje veikloje dalyvavo su ten gimusiu ir gyvenusiu Reilio pusbroliu Levu Bramsonu (politiku, švietėju, žurnalistu, „Žydų tautos lygių teisių sąjungos“ pirmininku, Rusijos valstybės dūmos deputatu nuo Kauno gubernijos, išrinktu žydų miestiečių ir lietuvių valstiečių bloko sąraše). Ten Voiničius buvo sulaikytas dėl dalyvavimo lenkų socialdemokratinės partijos „Proletariatas“ veikloje, 18 mėnesių kalėjo Varšuvos citadelėje, tada išsiųstas į Sibirą, iš ten pabėgo ir po pusmečio atsidūrė Londone.
Afera su nafta
1899 m. Sidnis Reilis kartu su žmona išvyko į Rusiją, naudodami specialiai tam suklastotus britiškus pasus. Reilis keliavo po Kaukazą, perduodamas Britų vyriausybei duomenis apie Rusijos naftos versloves tame regione.
1904 m. naftos magnatas William K. D'Arcy gavo Persijos koncesiją naftos gavybai Pietų Persijoje ir derėjosi dėl panašios koncesijos naftos gavybai Mesopotamijoje su Osmanų imperija. Britų Admiralitetas ėmėsi veiksmų, kad D’Arcy savo naftą parduotų Jungtinės Karalystės vyriausybei, o ne Rothschildo bankui Prancūzijoje. Pasak vienos plačiausiai paplitusių legendų, Sidnis Reilis nuvyko į Prancūziją (kur D’Arcy viešėjo Rothschild’ų šeimoje) ir, persirengęs kunigu, prasmuko į Rothschild’ų jachtą. Ten slapčia įtikino D’Arcy nutraukti susitarimus su Rothschildo banku ir išvykti į Angliją tartis su Jungtinės Karalystės vyriausybe. Šią istoriją mini ir Robin Bruce Lockhart savo knygoje „Šnipų tūzas“ (Ace of Spies). Andrew Cook’as gi savo knygoje „Šnipų tūzas: tikroji Sidnio Reilio istorija“ (Ace of Spies: The True Story of Sidney Reilly) pateikia kiek kitokią versiją. Anot jo, Reilis įtikino ne D'Arcy, o Rothschildą, jam pakišdamas neva tikrą dokumentą, pagal kurį buvo aišku, jog jokios naftos ten nėra. Rothschildas užkibo ant šios meškerės ir sutarties atsisakė. Jau po kelių metų tose verslovėse britai pradėjo išgauti didžiulius naftos kiekius...
Tikri ir netikri brėžiniai
Prieš pat Rusijos-Japonijos karą Reilis pasirodė rusų valdomame Port Artūre, Mandžiūrijoje, kur dirbo tiek britams, tiek japonams. Žinodami, kad artėja karas, Reilis su savo partneriu Moze Ginsburgu iš anksto įsigijo didelius kiekius maisto, žaliavų, anglies ir vaistų, kuriuos karo metu brangiai išpardavė. Motyvuodamas artėjančiu karu, išsiunčia jam nebereikalingą žmoną atgal į Angliją. Reilis ir jo padėjėjas kinų inžinierius pavogė uosto minų žemėlapį, kurį pardavė japonams. Šie galėjo saugiai praplaukti pro užminuotas vietas ir netikėtai užpulti Port Artūro uostą. Karą rusai pralaimėjo.
Po Rusijos-Japonijos karo Reilis įsikuria Peterburge. Nors rusai ir įtaria jį dirbus japonams, bet įrodymų neturi. 1905–1914 metais dirbo Jungtinės Karalystės karinio jūrų laivyno atašė pavaduotoju Rusijoje. Tarp kitko, čia jis susituokia su gražuole Nadežda Massino, jūrų ministro sekretore (jos dėka prieina prie ministro, per kurį gauna gerų užsakymų karinės technikos tiekimui). Jis ne tik išskiria Nadeždą su vyru, bet ir atmuša ją nuo labai pavojingo varžovo – imperatoriaus Nikolajaus II-ojo tuometinio favorito G. Rasputino... Beje, su pirmąja žmona neišsiskiria ir, aišku, Nadeždai apie ją ničnieko nesako, lygiai kaip neužsimina ir apie Aną Collins, su kuria susituokė dar Port Artūre...
1909 m. Britų žvalgyba pasiuntė Reilį į Vokietiją išgauti vokiečių laivyno ginkluotės brėžinius. Reilis atvyko į Eseną kaip laivų statyklos darbuotojas Karl Hahn. Šiuo tikslu jis buvo išmokęs virinimo ir įsidarbino Eseno laivų statykloje. Netrukus Reilis prisijungė prie ugniagesių brigados ir įtikino brigados vadovą, kad efektyviam gaisro gesinimui (greitai surasti gesintuvus ir žarnas) būtina turėti pastato planus. Planai buvo atgabenti į brigadininko kontorą ir ugniagesiai galėjo iš jų mokytis. Reilis tuos planus panaudojo, surasdamas ginkluotės brėžinių saugojimo vietą.
Anksti ryte Reilis įsilaužė į kontorą, kuriame buvo saugojami ginkluotės planai, tačiau čia jį užtiko brigadininkas. Reilis pasmaugė jį ir pasiėmė planus. Tuomet traukiniu išvyko į slėptuvę Dortmunde, kur padalino planus į keturias dalis ir atskirai išsiuntė į Didžiąją Britaniją.
Tiesa, ši istorija apie pagrobtus brėžinius patvirtinta tik paties žvalgo...
Milijonierius, karininkas, žvalgas
Peterburge Reilis atidaro pirmąjį Rusijoje civilinės aviacijos klubą „Sparnai“, ir su pačiais broliais Raitais sudaro sutartį išskirtiniam jų gaminamų aeroplanų tiekimui į šią šalį (beje, dėl išimtinės lėktuvų prekybos Rusijos rinkoje susitaria ir su Raitų konkurentais)...
Nuo 1914 m. Reilis gyveno Niujorke, kur vertėsi ginklų prekyba, juos tiekdamas tiek vokiečiams, tiek Rusijai. Per visą karą užsidirbo apie 3 milijonus dolerių, kas pagal šiandieninę perkamąją galią būtų apie 80 milijonų. 1917 m., kuomet grėsė konkurentų inicijuotas rimtas teisinis susidorojimas (buvo netgi kaltinamas konkurentų sandėlių sprogdinimais, bendradarbiaujant su Vokietijos žvalgyba), jis vėl pasisiūlė britų žvalgybai, kuri iš pradžių jį nukreipė į Kanados Karališkąsias oro pajėgas. 1918 m. Reilis grįžo į Jungtinę Karalystę, kur, tapęs etatiniu karinės žvalgybos (SIS) darbuotoju, ir iš karto buvo pasiųstas į Sovietų Rusiją.
Britų žvalgyba, prieš priimdama Reilį į savo gretas, nusiuntė užklausą apie jį savo rezidentūrai Niujorke. Iš ten atėjo Reilio apibūdinimas: buvęs Japonijos šnipas, labai praktiškas, neturintis jokio patriotizmo ir jokių principų. Po tokios charakteristikos jis iš karto buvo priimtas, suteikiant leitenanto laipsnį. Tiesa, Londono agentams dar įsakoma sekti naujoką, bet jie nieko blogo apie jį pasakyti negali. Iš jų pranešimo – „Gyvena gerame viešbutyje, visada laiku sumoka visas sąskaitas“. Toliau savo raporte agentai skundžiai, kad daugiau nieko negali pasakyti, nes Reilis važinėjasi taksi, o jie, vargšai agentai, savo operatyvinei veiklai gauna tiek mažai pinigų, kad užtenka vos vežikui pasamdyti, o vežimu automobilio juk nepavysi...
I dalies pabaiga. Bus daugiau.
