Daugelis tikriausiai pagalvotume, kad geriausi gintaro meistrai, juvelyrai kuria ir dirba kažkur vakarinėje Lietuvos dalyje, netoli jūros. Tačiau Žemaitijos sostinėje –Telšiuose – taip pat yra meistrų, kurie gyvena gintaru, kuria jo dirbinius, renka kolekcijas. Mielai savo namų duris mums atvėrė telšiškis tautodailininkas Antanas Gricius, kurio pomėgis, gyvenimas ir kūryba neapsieina be gintaro.
Nepavaldi laikui menininko siela
Kūryba yra tai, kas padeda giliau pažvelgti į pasaulį, pakilti virš kasdienybės šurmulio, kurti, jausti ir dalintis savo išgyvenimais su kitais, ko taip reikia pasaulį atvira širdimi priimančiam žmogui. Laiko riba, skausmas, laimė, gyvenimas – viskas sutelpa kūriniuose. Mėgstamas užsiėmimas, ieškojimas tinkamiausios formos, eksperimentai su spalva, akmens šlifavimas, šveitimas padeda pamiršti skausmą, o šviesi gintaro spalva atneša saulėtų akimirkų į gan sunkią ligos ir negalios pavergtą kasdienybę. Gebėjimas jausti, įžiūrėti tai, ko nematytume paprasta akimi – tai yra tautodailininko talentas. Kiekvienas dirbinys – savitas savo spalva, idėja, atsiradimo istorija, kilme.
„Labiausiai man patinka gėlės – tulpelės, paprastos mūsų pievų gėlytės“, – sako juvelyras A. Gricius. O gyvenimą kaimiškoje aplinkoje, vaikystės prisiminimus ir pamėgtą ežerą, kuriame gausu gyvybės, vandens augalų – mena jo kuriamos lelijos.
„Prie ežero gyvenome, daug lelijų mačiau. Kiekviena jų traukė savo forma, žiedlapių struktūra, grožiu“, – atviravo Antanas. Jo rankų darbo papuošalai atrodo paprasti, pasako tiek nedaug, bet giliai, prasmingai, išieškotai, nuoširdžiai. Gintaras žėri skirtingomis spalvomis. Nors kasdienybė menininką sukaustė gan nepatogiame negalios rūbe, tačiau likti laisvu, nepriklausomu, įkvėptu ir kuriančiu – leidžia nepavaldi laikui meniška siela. Ši siela yra linkusi stiprėti iš vidaus, dalintis savo sukaupta patirtimi su aplinkiniais žmonėmis. Jo vedami mokymai, seminarai sulaukia gausybės susidomėjusių žmonių, savo amato paslaptimis jis dalinasi ir su juvelyriškos studentais.
Žemaitijos sūnus
Tautodailininkas Antanas Gricius – tikras Žemaitijos sūnus. Jis gimė Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Šeimoje augo 6 vaikai. Tėvai nebuvo turtingi, tad išgyventi reikėjo daug visko. Nuo mažens jis ieškojo būdų, kaip užsidirbti, tad sunkus darbas anuomet buvo kiekvienos šeimos kasdienybė. Skaudūs likimo smūgiai ištiko Antaną tuomet, kai traukiantis vokiečiams, ir rusams įžengus į mūsų kraštus, sovietų aktyvistai naršę kaimus, ieškojo partizanų. Tuomet buvo sumušti Antano tėvai, o jis pats, dar būdamas vaikas, tapo kariškių „futbolo kamuoliu“.
Jis buvo taip sumaitotas, kad tik per stebuklą liko gyvas. Šios traumos pasekmė – sunki liga, o septintaisiais gyvenimo metais – pirmasis paralyžius, nes mušant buvo pažeisti stuburo slanksteliai. Gyvenime tekdavo nemaža laiko praleisti ligoninėje, sanatorijoje ar lovoje. Anuomet dar jis vaikščiojo, pasiramsčiuodamas lazdele. Momentais liga atsitraukdavo, o žiūrėk – vėl atkritimas, nuolat kartojosi priepuoliai. Nepaisant ligos ir negalios, Antanas svarstė, ką galėtų gyvenime veikti. Nepaprastai jį traukė kūryba, dailieji amatai. Atvykęs į Telšius, dar 1965 metais, atsivežė čia ir savo medžio dirbinius. Telšiuose jau buvo įsteigtas Plungės medžio drožinių gamybos įmonės „Minija“ filialas, o jame besidarbuojantis medžio drožėjas Vytautas Savickis, apžiūrėjęs anuomet pradedančiojo drožėjo dirbinius pasakė – „išeis meistras“. Pradėjęs savo kūrybinį kelią nuo medžio drožybos, dar dirbdamas „Minijoje“ susidūrė su gintaru. Šis akmuo, jo apdirbimas pamažu tapo A. Griciaus gyvenimo būdu, o juvelyriška, gintaro apdirbimas užėmė didžiausią laiko dalį.
Atspalvių tiek, kiek gyvenime spalvų
Jautri menininko siela geba įžvelgti begalę gintaro atspalvių. Vieną akmenėlį nušlifavus – pamatai į tave žvelgiantį Kristų, kiti mena pievų gėles. O štai čia – žolė, kurią kasdien praeiname, nepastebėję jos grožio, formos.
„Net pats negalėčiau pasakyti, kiek per savo gyvenimą gintaro spalvų ir atspalvių atradau. Sakyčiau kiekvienas gintaro gabalėlis turi tiek atspindžių – kiek mūsų gyvenime yra skirtingų spalvų – liūdesį išreiškia tamsa, o džiaugsmą, šilumą, gėrį – šilti gelsvi atspalviai, jų žėrėjimas, skaidrus spindesys. Štai palikta gintaro žievė – raudona, apšlifavus, atsiranda skaidriai geltona, o kartais balta. Laikui bėgant gintaras apsitraukia tam tikromis apnašomis, keičia savo spalvą, bręsta. Būna tamsiai rudų, ryškiai raudonų, oranžinių, vos vos gelsvų ar šviečiančio geltonio, balkšvų gintaro spalvos sąskambių.
Na, o bene rečiausias – melsvas. Jis pats gražiausias, nors gana retas. Kuomet į natūralius sakus patenka priemaišų, tik tuomet gintaras nusidažo mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Jis gali būti skaidrus arba matinis, pašlifavus – tiesiog žaižaruojantis. Kai kurie gintaro gabalėliai turi savyje užkonservuotų inkliuzų – tai vabzdžių, augalų liekanos, tuomet papuošalas labai unikalus“, – pasakojo apie savo pomėgį, gyvenimo būdą ir darbą meistras.
Turėčiau nemirtingas būti
Daugelis žmonių mano, kad gintaras turįs gydomųjų galių, ieško įvairiausių receptų, kaip šį mineralą panaudoti sveikatai pagerinti. O ką mano, apie gintaro gydomąsias galias jo meistras?
„Dar prieš pradedant dirbti su gintaru, įsivaizdavau, kad šis mineralas labai sveikas, turi natūralių antiseptinių galių. Juk deginto gintaro dūmus, vaikams į ausį leidžia nuo uždegimų, iš pušų išgaunamą terpentiną tepdavo vaikams po padais, kad kirmėles išvaryti. O ir visos tuberkuliozinės ligoninės nuo senų laikų statomos pušynuose – matyt pušis, toks augalas, kuris valo, dezinfekuoja orą, turi antiseptinių savybių. Manoma, jog moteris, nešiojanti gintaro karolius, gali gydyti striumos susirgimus.
Palaikus gintarą delne nuslūgsta įtampa, stresas, jis tarytum sušyla, pagerina miegą, praeina nemiga, nerimas. Pradėjau kurti nuo 19 metų, pradžioje siekiau įvaldyti medį, drožiau medinukus, padariau kelis pavyzdžius, gavau tautodailininko pažymėjimą, vėliau mane tarytum užbūrė gintarai. Daug papuošalų restauravau, daug gintaro nušlifavau, pats kūriau, rengiau parodas. Įsivaizduokite, man dabar septyniasdešimt septyneri.
Per savo gyvenimą surengiau apie 18–19 personalinių parodų, bendrų parodų skaičių pamečiau, jų net neskaičiuoju. Tekinu gintarą eilę metų, kai dirbu balkone visa panosė nuo jo dulkių pabąla. Jei gintaras turėtų stebuklingų gydomųjų galių – koks sveikas dabar vaikščiočiau! Per tiek metų dirbant su gintaru turėčiau ko ne nemirtingas jau būti, nes visas gydomąsias galias jau būčiau sugėręs. Deja, ne viskas taip yra. Praėjusią` 2018-ųjų metų vasarą suruošiau parodą, planavau ir 2019-aisiais ją surengti. Bet vasara buvo nepaprastai karšta, prisikvėpavau dirbdamas balkone gintaro dulkių – jos nė kiek nepagydė, o dar ir astmos priepuolį sukėlė. Nebegalėjau dirbti – krėtė šaltis, pakilo temperatūra, pradėjau dusti. Liko neištekinti rutuliai. Kuomet sveikata pagerės – užbaigsiu. Todėl nenoriu tikėti, kad šis mineralas labai sveikas būtų, jį šlifuojantiems meistrams. Atvirai pasakius – gintaras gana kieta medžiaga, jo dulkių įkvėpus į plaučius – gana skausminga, nes į orą lekia labai mažos, aštrios gintaro dalelės. Dirbau ir su mediena, tad galiu pasakyti, kad medžio dulkes galima atsikosėjus išspjauti, o gintaro – nė velnio. Jos lyg mažos adatėlės įsminga į plaučius“, – atviravo apie gintaro gydomąsias galias meistras.
Svajonėse – kolekcija ir knyga
Kuriančiai Antano Griciaus sielai gyvenimas, lyg gintaro akmenėlių vitražas. Gintaras Antanui gali būti raminantis, vedantis į tylą, gydantis, o kartu ir kietas, atšiaurus, dusinantis. Antanas puikus pašnekovas, turintis savo nuomonę, jis noriai bendrauja su visais. Jis niekada nepraranda optimizmo ir vilties. 2008-aisiais A. Gricius kartu su poete Rima Andriekute-Razmiene išleido poezijos – juvelyrinių dirbinių knygą „Kvietkas kvietkuoms“.
Joje poetės eiles papildo ir savitai iliustruoja juvelyro dirbiniai su gėlių elementais. Jo kurtas seges, augalinius motyvus prakalbina eilės. Knyga šildo kiekvieną, kuris domisi menu, kūryba, literatūra. Kolekcionavimas antikvarinių daiktų – senienų – dar viena meistro aistra. Šiuo metu kūrėjas ne tik gintarą šlifuoja, kuria seges ar nuostabius papuošalus, jis renka gintaro dirbinių kolekciją.
Kai kuriuos gintaro dirbinius įsigyja aukcionuose, būna, kad žmonės padovanoja, o apgedusius – pats restauruoja. Jo tikslas – knyga ar katalogas, kuriame sugultų senųjų meistrų dirbiniai. Labiausiai meistrą domina 1950-aisias, 1960-aisiais metais sukurti gintaro dirbiniai. Jei sveikata ir finansai leis, A. Gricius norėtų išleisti albumą – „Kuo puošėsi mūsų senoliai“. Tad linkime meistrui sveikatos, kūrybinio polėkio ir svajonių išsipildymo. Galbūt susitikus dar kartą, jau savo rankose laikysime naują, A. Griciaus iniciatyva išleistą leidinį su senųjų meistrų įamžintais gintaro dirbiniais, meniškais jų aprašymais.
A. Griciui suteiktas meno kūrėjo statusas, tad tiems, kurie neabejingi gintaro dirbiniams, gali skirti dalį GPM meistrui: meno kurejo statuso ir paramos gavėjo Nr. 77000511
