Apie komisarą Cattanį ir La Piovra
Bet pradėkime šiek tiek iš toliau. Nuo perestroikos ir Algirdo Kaušpėdo dainos „Mafija“. Neradau informacijos, kada tiksliai ji pirmąsyk nuskambėjo, – manau, devintojo dešimtmečio pabaigoje. Dainoje kalbama apie visų matyto italų serialo La Piovra – „Aštuonkojis“ režisierių Damiano Damianį. Šis serialas Italijos ekranuose pasirodė 1984 metais, o Sovietų Sąjungoje – truputį vėliau, ir išsyk tapo tapo kultine televizoriaus žiūrėjimo valanda, panašiai kaip ir legendinis serialas apie gestape šnipinėjusį Štirlicą.
Seriale vaidino gana žinomi aktoriai, nors ir ne paties aukščiausio lygio kinematografo žvaigždės: Michele Placido, Barbara De Rossi, François Périer, Florinda Bolkan. Drąsus, išvaizdus, dramatiškas, visai ne amerikietiško kirpimo supermenas policijos komisaras Corrado Cattanis užkariavo tiek moterų, tiek vyrų širdis – turiu galvoje žiūrovus. Šeštoji pirmosios dalies serija Italijoje sumušė rekordus – ją žiūrėjo 16 milijonų.
„Aštuonkojį“ režisavęs Damiano Damianis buvo žinomas kino kūrėjas, bet niekada neprilygęs tokiems italų kino korifėjams kaip Federico Fellini, Bernardo Bertolucci, Roberto Benigni. Geriausiu Damianio filmu pripažintas „Policijos komisaro prisipažinimas respublikos prokurorui“ Maskvos kino festivalyje laimėjo kažkokį prizą, o vienas paskutiniųjų – „Alex Ariete“ su slalomo čempionu Alberto Tomba kritikų buvo įvertintas kaip trash cinema etalonas.
Nekalbant apie „istorinį“ filmuką Il Treno di Lenin – „Lenino traukinys“, kurio nemačiau, bet gal ir gerai.
Puikiai sukaltas Damianio serialas apie nenugalimą Sicilijos mafiją patiko ne visiems. Kam nepatiko labiausiai? Valdžiai. Tapęs premjeru Silvio Berlusconi nukryžiavo La Piovra: „160 pasaulio valstybių rodytas filmas tapo itin negatyvaus mūsų šalies vertinimo elementu“. Tuo metu Berlusconis dar nežinojo, kad ateis laikas ir bus sukurtas „Silvio“, ir jo režisieriui Paolo Sorrentino netgi nebus iškelta baudžiamoji byla už šmeižtą.
Įvaizdžio problematika, paukščio teršiančio savo lizdą vaidmuo visuomenėje sudomino Algirdą Kaušpėdą. Pasižiūrėjęs Damianio serialą, jis sukūrė ironišką dainą „Mafija“. Štai jos tekstas:
Taip sėkmingai susiklostė mano biografija
Manęs negaudo ir nešaudo mafija
Ačiū dievui, negimiau Italijoj
Kur tiek lavonų, kraujo, baltų kalijų
Ir vėl baugina mus italų kinematografija
Žiaurus kapitalizmas plius pornografija
Negalioja teismas, konstitucija
Vien tik prievarta ir prostitucija
Ak, Damiano Damiani,
Kas tau leido šitaip juodint savo šalį, seni?
Kaip sėkmingai susiklostė mano biografija
Manęs negaudo ir nešaudo mafija
Žinau, kad niekas mano telefono neseka
Slaptų bylų, net keista, neveda
Aš negalėčiau gyvent jokioj Sicilijoj
Man reikalingas geras miegas ir idilija
Nereikia šalčio, nereikia baimės ir kankinimų
Kovos nereikia. Nereikia jokių, jokių-jokių išmėginimų
Ak, Damiano Damiani,
Kaip išlikai dar gyvas, seni?
Kaip sėkmingai susiklostė mano biografija
Manęs negaudo ir nešaudo mafija
Ir kodėl italai vargsta ten Italijoj?
Ieškotų kur saugiau – išvykti gali jie
Laisvi italai keikia mafijos gyvenimą
Jiems baimė – bobiški verkšlenimai
Jiems nepatinka kraujas, pornografija
Dėlto jie kuria žiaurią italų kinematografiją
O, Damiano Damiani,
Kaip tu myli savo šalį, seni?
Kažin kur žiūrėjo visokie „Glavlitai“, sovietinė cenzūra, kodėl praleido „Anties“ rėkte išrėktą italų laisvę kurti tai, ką jie nori kurti? Keikti tai, ką jie nori keikti? Kodėl neuždraudė geliančio Kaušpėdo sarkazmo apie „saugią“ šalį, kurioje niekas nešaudo, o biografijos susiklosto „sėkmingai“? Nežinau kaip ten buvo, šitai galbūt galėtų papasakoti pats architektas.
Užtat Italijoje yra naujas paukštis, efektingai teršiantis savo lizdą koronaviruso pandemijos dienomis.
Apie Roberto Saviano ir jo „Gomorą“
Skandalą sukėlė jis – bestselerio apie Kampanijos mafiją – camorra autorius: Roberto Saviano.
Tiems, kurie neskaitė „Gomoros“ ir nieko negirdėjo apie šios knygos autorių trumpai apibūdinsiu.
2006 metais išleistas Saviano publicistinis romanas Gomorra sulaukė milžiniško pasisekimo, buvo išverstas į 52 kalbas (2009 metais lietuviškai išleido „Baltos lankos“), parduota 10 milijonų egzempliorių. Tais pačiais metais Italijos vidaus reikalų ministerija įvertinusi Casalesi klano ketinimus atkeršyti 27 metų rašytojui už panoraminį mafijos biznio reikalų aprašymą skyrė trečiojo lygio apsaugą: automobilį ir 2 ginkluotus pareigūnus.
2008-ųjų pavasarį antimafijos žvalgyba pranešė apie žiaurų boso Francesco Schiavone planą susprogdinti rašytoją greitkelyje Roma – Neapolis panašiu stiliumi kaip Palerme „Cosa Nostra“ nužudė prokurorą Giovannį Falcone, jo žmoną ir du apsaugos ekipažus. Bet jau po metų Neapolio Squadra Mobile specialaus policijos padalinio šefas Vittorio Pisanis viešai pradėjo abejoti dėl Saviano apsaugos būtinumo. Juolab, kad rašytojas esą nuvyko į Kanų festivalį pramogauti. Palikti jį be apsaugos ketino ir buvęs vidaus reikalų ministras, populistas Matteo Salvinis.
Galiausiai „Gomoros“ autorius nusprendė išvykti iš Italijos: „Eina šiknon sėkmė ir populiarumas. Aš noriu gyventi. Noriu turėti namus. Noriu įsimylėti, išgerti alaus kaip visi, nueiti į knygyną ir kažką išsirinkti pavartęs mažiausiai keturias knygas. Noriu pasivaikščioti, degintis saulėje, žingsniuoti lietuje“.
2012 metais Roberto Saviano suteiktas Milano garbės piliečio titulas.
Šiuo metu jis gyvena Niujorke.
Apie negerą Italiją – prancūzams
Kodėl būtent Lombardija – turtingiausias, pajėgiausias ir labiausiai visais atžvilgiais pavyzdinis Italijos regionas labiausiai nukentėjo koronaviruso pandemijos krizėje? Kodėl būtent čia – 72 000 apsikrėtimų, 13 269 mirusiųjų (balandžio 26 duomenys – P.J.)?
Versijų būta įvairių, bet Roberto Saviano pateikta vizija Italiją supykdė ir supriešino labiausiai.
Reikėtų paaiškinti kaip, kokiu būdu ji buvo pateikta, nes tai irgi svarbu. Bjauriai! Įsivaizduokite, jeigu Lietuvoje kažkas negero vyksta, ir aš arba kuris kitas autorius imame ir rašome pagrindiniam Estijos naujienų portalui straipsnį, kuriame demaskuojame ir raportuojame estams: viskas pas mus beprotiškai blogai, viskas supuvę ir beviltiška. Įsivaizduokime, jeigu toks straipsnis – demaršas būtų apie tai, kas pas mus mūsų nuomone yra geriausia: pavyzdžiui, Vilniaus regiono ekonominė finansinė plėtra.
Nežinau, ar toks pavyzdys įtikina. Nes Saviano turbūt smeigė skaudžiau ir giliau: jis parašė straipsnį La Faiblesse c‘est de ce croire invincible (pranc. – Silpnumas yra tikėjimas, kad esi nenugalimas) Paryžiaus dienraščiui „Le Monde“. Prancūzai ir italai daugelyje sričių yra nesutaikomi konkurentai: pliažai, kurortai, vynas, virtuvė, mada, automobiliai, teatras, kinas, literatūra – arši konkurencinė kova vyksta visur. Užteks paminėti tai, jog prancūzų svajonė buvo popiežių ir visą papatą perkelti amžiams į Avinjoną. Nepavyko... Užtat pavyko Toskanos Didžiojoje kunigaikštystėje gimusį kultūrinį sąjūdį Rinascimento (it. – atgimimas) pavadinti ir įtvirtinti prancūzišką Rennaisance. Tarsi tai būtų made in France produktas.
Parmezanas prieš rokforą, prosekas prieš šampaną, „Alfa Romeo“ prieš „Citroyen“. Ir taip toliau.
Štai kodėl žinomas italas blogai rašantis apie Italiją prancūzams yra vertas daktaro Joseph-Ignace Guillotino įtaiso. Arba bent jau visuotinės neapykantos.
Apie super regioną – Lombardiją
Roberto Saviano – Milano garbės pilietis be gailesčio daužo Lombardiją ir jos sostinę Milaną. „Šis regionas yra Silvio Berlusconio teritorija, Roberto Formigonio – nuteisto kalėti 5 metus ir 10 mėnesių už sunkius korupcijos atvejus feudas“, – aiškina mafijos reikalų specialistas.
Bergamo slėnio apylinkėse – ten, kur virusas siautėjo žiauriausiai – veikė daugybė smulkių pramonės įmonių, – būtent jos ir buvo produktyvumo, darbštumo etalonas, visos Italijos pramonės lokomotyvas. „Tam tikru momentu, kai žiniasklaida pradėjo pasakoti apie dramatišką medikų dilemą – kurį ligonį intubuoti, o kurį palikti mirčiai svarstymų tema turėjo būti ši: stabdyti gamybą rizikuojant ekonomika, ar leisti toliau dirbti aukojant žmonių gyvybes. Savaime aišku, šiuo klausimu jokia visuomenės diskusija neįvyko“, – pastebi R.Saviano.
Lombardijos regiono administracija keletą savaičių stumdė šį klausimą, niekaip neapsipręsdama ką daryti su įmonių darbuotojais – izoliuoti juos namuose ar palikti dirbti prie strategiškai svarbių montažo konvejerių. Per tą laiką infekcija įsisiautėjo, pasaulis sužinojo apie siaubingą mirštamumo statistiką.
Antimafijos rašytojas pabandė palyginti kaip tvarkėsi su pandemija kaimyninis Veneto regionas, kuris taip pat garsėja įspūdinga pramonės įmonių koncentracija. Tiek Venete, tiek Lombardijoje buvo atlikta tiek pat testų, tačiau aukų skaičius skiriasi dešimt kartų: 1000 Venete, daugiau kaip 10 000 Lombardijoje. Skyrėsi ir kovos su virusu strategija: Milanas nurodė hospitalizuoti visus užsikrėtusius su ligos simptomais, Venecija – atvirkščiai: nurodė izoliuoti sergančius namuose, ligoninėje gydyti tik sunkius ligonius.
Tai, ką pandemijos akivaizdoje veikė Lombardijos regiono administracija galima vadinti chrestomatiniu atveju – kaip nedaryti, ko nesiimti, kaip nekomunikuoti. Pasaulis pamatė, anot Saviano, ekonomiškai itin stiprios teritorijos nesugebėjimą koordinuoti verslo, valstybės įstaigų, atskirų piliečių veiksmus. Kodėl? Saviano atsakymas: Lombardijoje viešpatauja vienintelis imperatyvas – darbas ir pinigai.
Rašytojas analizuoja Milano ir Bergamo valdžios vyrų biografijas. Milano meras Giuseppe Sala – dešiniųjų politikas persimetęs pas kairiuosius. Bergamo meras Giorgio Goris – praeityje vienas Silvio Berlusconio televizijos koncerno vadovų. Jie ne tik neatlaikė galingo Lombardijos pramonininkų asociacijos „Confindustria“ spaudimo nestabdyti gamybos, bet ir savo pavyzdžiu skatino gyventojus elgtis taip tarsi visiškai negrėstų mirtinas pandemijos pavojus.
Galiausiai – Italijos ekonomikos flagmano sveikatos apsaugos sistemos bejėgiškumas kritinėje situacijoje. Daug buvo rašyta apie tai, kad specializuoti Lombardijos gydymo centrai, medicinos specialistai, profesūra, techninis lygis yra vieni geriausių Europoje. Tik gaila, kad joje viešpatauja mišri privačių – valstybinių sveikatos įmonių sistema. Ją, anot Saviano, kaip nori taip ir tampo galingos privačios korporacijos, kurių nepajėgė arba nenorėjo suvaldyti regiono politikai.
Apie tai, kaip italai pyko ant lizdo teršėjo
Labiausiai ant Milano garbės piliečio, išliejusio šaltos kritikos iš prancūziško kibiro pyko milaniečiai. Kai kurie. Milano dienraštis „Il Giornale“, kurio akcininkė yra Berlusconių šeima parašė straipsnį ir pavartojo negražų itališką žodį sputtanare. Pažodžiui verčiant, reikštų apkekšinti, sušikti. Žodžiu, Roberto Saviano vėl sušiko Italiją, bet šįsyk pasinaudojo elitine Paryžiaus kairiųjų intelektualų tribūna – dienraščio „Le Monde“ puslapiais. Ir jis tai padarė itin sunkiu Italijai momentu. Ką čia bepridursi.
Kadangi antimafijos specialistas pagyrė vokietį Helmutą Kohlį už jo politinį idealizmą gavo ir už tai. Buvo išvadintas Macrono ir Merkel subinlaižiu. „Il Giornale“ neapoliečiui Roberto skaudžiai įdūrė: „Jeigu Renesanso rašytojai būtų buvę tokie (menkai patriotiški) kaip Saviano, šiandien Lombardijoje vis dar šeimininkautų austrai. Bet Saviano austrus, žinoma, myli labiau už italus“.
Už tai, kad parašė frazę: „Politikos vidutinybės iš valstybės padarė įmonę, o piliečius – skaičius biudžeto eilutėje“ buvo išvadintas komunistuojančiu kapitalizmo priešu. Ir taip toliau.
Po keleto dienų laišką apie Saviano dienraščiui „La Repubblica“ parašė jauna medicinos sesuo. Jos vardas liko nežinomas, žinoma tik tiek, kad jauna. Bet pasipiktinimas straipsniu „Le Monde“ išreikštas stipriai. Jauna medicinos sesuo stebisi: „Kodėl jo straipsnyje tiek piktos polemikos, tiek kaltinimų tiems, kurie galbūt suklydo, tiek pykčio, tiek liūdesio?“
Kaip tai kodėl? Todėl, kad Saviano yra klasikinis lizdo teršėjas, kuris aiškiai ir garsiai pasako tai, ko kiti nedrįsta. Gal todėl, kad ginkluotą apsaugą turi, – nežinau.
Aš asmeniškai nesižaviu literatūrine „Gomoros“ kokybe, bet kadangi daug rašiau apie Milano korupcijos skandalų laviną, kuri vadinosi Mani pulite – švarios rankos, galiu priminti tai, ko nepasakė Roberto: „švarios rankos“ prasidėjo toje Milano privačioje slaugos rezidencijoje, kurioje pandemijos metu gydytojams buvo uždrausta naudoti apsaugines kaukes. Kad neišsigąstų pacientai, jų artimieji ir kad biznis nesubyrėtų.
Į šio slaugos centro direktoriaus kabinetą prieš 29 metus įsiveržė Guardia di Finanza pareigūnai. Stalčiuje jie rado tik ką paliktą kyšį – kelis milijonus lirų, o likusius milijonus unitaze spėjo nuleisti direktorius. Precedentų neturėjęs kovos su korupcija cunamis nušlavė dvi galingiausias Italijos partijas – socialistus ir krikščionis demokratus. 3200 verslo ir politikos elito atstovų atsidūrė teismo suole. 1281 pripažinti kaltais ir nuteisti.
Apie tai, ką norėjo pasakyti Roberto
Manau, svarbiausia populiaraus rašytojo, savojo lizdo teršėjo mintis yra ši:
„Politika, kuri kažką veikia tik tada kai pajunta pinigų kvapą yra mirties, o ne turto ir klestėjimo politika. Ir visa tai aiškiai mums sako: „Europa nebeegzistuoja, šiandien vėl sugrįžome į 1945 – uosius“.
Epiloge –
Jeigu Algirdas Kaušpėdas neprieštarauja, o tikiuosi, jis neprieštarauja, jo seną, gerą dainą apie mafiją šiandien galima būtų papildyti taip:
Ak, Roberto Saviano,
Kaip išlikai dar gyvas, seni?
O, Roberto Saviano,
Kaip tu myli savo šalį, seni?
Ak, Roberto Saviano,
Kas tau leido šitaip juodint savo šalį, seni?
P. J.
Roma
