Kodėl kinai? Ar esama ko nors specifiškai grėsmingo būtent šioje tautoje? Tikrai ne. Grėsmė yra jų valstybė ir mąstymas, kurį ji diegia. Sistemiškai, ne kaip priedą ar prielaidą ekonominei galiai siekti. Kinija turi pretenziją pateikti pasauliui naują ekonominę-politinę sąrangą, kuri būtų ne kapitalizmas ir ne socializmas. O pasaulis juk tokios sistemos laukia. Ypač daug norinčių revizuoti kapitalizmą. Ar kinų modelis rodomas kaip pagerintas socializmas, ar kaip godžius verslininkus už pavadžio laikantis kapitalizmas, priklauso nuo to, kam ši idėja parduodama, tačiau abiem atvejais jis labai toli nuo Vakarų liberaliosios demokratijos.
Kinijoje, nepaisant žodžio „Respublika“ pavadinime, demokratijos nėra. Juo labiau liberalios demokratijos. Nėra laisvų rinkimų, žodžio, politinių, pilietinių laisvių ir net žmogaus teisių. Tačiau kapitalizmo elementų yra, ir tai duoda jiems pretekstą kalbėti apie naują ekonominį modelį. Pažvelkime, ar kiniškame modelyje kapitalizmas galėtų atgimti ir įgauti gyvybės nauja forma.
Kinijoje pripažįstama privati nuosavybė, veikia daug privačių įmonių, kainos laisvos ir nusistovi kaip rinkos sandorių pasekmė. Veikia konkurencija, tauta yra versli ir kūrybinga, veržli, darbšti ir, matyt, dėl to tiek gerovės sukūrė. Iš pirmo žvilgsnio galėtumėm sakyti, kad taip, Kinijoje veikia normali rinkos ekonomika arba kapitalizmas. Bet taip toli gražu nėra. Kapitalizmo kritikai mėgsta nutylėti bent pusę šios ekonominės sąrangos apibrėžimo. Esą kapitalizmas yra varžybos dėl pelno, kur – be valstybės pagalbos – visada laimės stiprieji, todėl ši santvarka nėra „socialiai atsakinga“. Valstybės vaidmuo kapitalistinėj santvarkoj yra ne ką mažiau svarbus nei rinkos. Idant rinka galėtų veikti efektyviai, taigi sudaryti sąlygas savininkams konkuruoti, turi būti stabilūs valstybės institutai, iš kurių svarbiausia – įstatymo viršenybė. Liberalioje demokratijoje visų piliečių lygybė prieš įstatymą yra pagrindas, be kurio neįsivaizduojamos nei politinės žmogaus teisės, nei ekonominės. Ką reiškia politinės teisės, daugiau mažiau visi supranta, bet ką reiškia ekonominės, mėgstama pamiršti ar net nesužinoti. Kad rinkos dalyviai būtų lygūs prieš įstatymą, jie neturi gauti valstybės paramos kitokia forma, negu gauna kiti. Jei viešais pinigais finansuojamas švietimas ir keliai, tai visi verslai gauna iš to naudą, bet jei valstybė remia atskiras įmones subsidijomis, kreditais, garantuotais sandoriais, pati masiškai perka paslaugas ir pan., tai nebėra lygybė prieš įstatymą ir nebėra rinkos ekonomika.
Vakarų demokratijose to kišimosi apraiškų taip pat yra apstu ir tai sukuria prielaidas korupcijai bei kitoms nelygybės apraiškoms, tačiau jos visos bent jau teisiškai traktuojamos kaip išimtys. Kinijos modelyje valstybės kaip pagrindinio sprendėjo, geriausiai žinančio, ką ir iš ko gaminti bei kaip paskirstyti, dalyvavimas rinkoje yra esminis elementas. Tai modelio ašis, turinti aiškų vertybinį pagrindimą: eilinis rinkos dalyvis esą neturi reikiamos kompetencijos spręsti, ką geriausia gaminti konkrečiu momentu, kokia technologija remtis ir kur nukreipti uždirbtas lėšas. Valstybė sukaupia kompetenciją, gauna technologijas, duoda finansavimą ir liepia žmonėms elgtis būtent taip, pasiekdama optimalų rezultatą. Žmonės iš to naudą patiria per greitą pajamų augimą, mažesnes kainas, vartojimo produktų gausą ir patogias viešąsias paslaugas. Rinkos sąlygomis, kadangi žinios pasklidę tarp skirtingų dalyvių, o geriausi sprendimai išryškėja tik konkurencinėje kovoje, nauda atsiranda gerokai lėčiau. Kiekvienu laiko momentu tūkstančiai verslininkų priima savo sprendimus – ką auginti, ką gaminti, kokią technologiją pasirinkti, iš kur gauti finansavimą, į kokias rinkas produkciją parduoti. Jų bandymai ir klaidos, mokymosi procesas užima daug laiko, daug kainuoja, daliai visai nepasiseka, kiti kapanojasi ties nuliu. Optimalius sprendimus rinkoje priima tik dalis veikėjų, todėl gerovė kuriama lėtai, politikams nuolat trūksta pinigų biudžete viešosioms reikmėms, o žmonės nuolat nori daugiau: didesnio atlyginimo, pensijos, pašalpų, daugiau kelių, poliklinikų ir fontanų.
Juk visi to nori, ar ne? Tai kodėl Vakarų demokratijos nepaskirsto privatiems verslams naujų technologijų, o verčia juos pačius jas kurti, nesuteikia palankių kreditų, o verčia skolintis iš bankų, kurie linkę skolinti tik patyrusiems ir mažos rizikos verslams? Kodėl nepasako, kokios šakos perspektyvios, kokios rinkos saugios, pelningos, ką auginti – rapsus ar kukurūzus? Matyt, bloga valdžia, kad viso to nesuteikia, nepajėgi kažkokia. Norėtumėm pajėgesnės. Ir pasiūla atsiranda – partijos, siūlančios garantuotą algą, darbą, valstybinį banką, užsakymus mokykloms, kiek ir kokių specialistų reikia paruošti. Tik kažkodėl mes juos vadinam populistais...
Žmonėms tikrai nepatinka represijos ir žmogaus teisių pažeidimai. Bet tik tada, kai pamato iš arčiau, kad tai vyksta ir kaip. Bet gali gyventi ir nematyti – kaip šiuo metu nemato daugybė kinų, rusų ir kitų autoritarinių šalių gyventojų. Susirūpinimas dėl nuolatinio sekimo ir cenzūros turi tipinį atsaką – „nereikia daryti nieko blogo, ir jums nieko neatsitiks“. Lyg ir taip. Mūsų demokratinėje šalyje reguliuojančios institucijos sako tą patį, bet reguliuojamieji – tiek piliečiai, tiek įmonės – žino, kad tai netiesa. Veiksmų gerumas ir blogumas gali būti labai plačiai interpretuojamas ir laisvei visada svarbu, kad kontroliuojančios institucijos apie tave informacijos turėtų mažiau, ne daugiau. Tai ką kalbėti apie tokius santykius nedemokratinėje šalyje?
Kinijos modelis yra svetimas rinkos ekonomikos esmei ne mažiau nei demokratinėms vertybėms. Valstybės dalyvavimas, priimant sprendimus už rinkos žaidėjus, iš esmės pakeičia žaidimo taisykles. Juk socializmo esmė nėra tik vieša gamybos priemonių nuosavybė. Nuosavybė yra tik nominali, jei savininkas ja laisvai nedisponuoja. Jei valdžia sprendžia ką ir kaip gaminti, ji ir yra ekonomikos centrinė ašis, nesvarbu, kad veikia privačios įmonės. Kinijoje jos veikia tik valstybei neįdomiame lokaliame lygyje ir atlieka vykdytojų funkcijas. Kapitalistinėje sistemoje valstybė kuria teisinę-institucinę infrastruktūrą, bet pati kaip veikėjas joje neveikia. Kinijoje ji veikia atvirai.
Bet Vakarų demokratinės valstybės irgi veikia ekonomikoje, – sakysite. Taip, veikia. Ne tik veikia, bet ir remia savo veikimą ta pačia pasaka – apie neišmanėlius eilinius žmones ir išmanėlius specialistus (partijos ar panašius veikėjus), kurie geriau žino, kaip tiems žmonėms gyventi ir ką dirbti. Tačiau centralizacijos apetitus varžo konstitucijos, teisinės sistemos ir nusistovėjusi politinė kultūra, kuri skelbia, kad žmogus netraktuojamas kaip neišmanėlis, kad prieš įstatymą visi žmonės yra lygūs. Ir kad rezultato optimalumas nėra priežastis paneigti įstatymo įtvirtintas procedūras. Kaip antai nebus paglostytas ligoninės vadovas, nusipirkęs geriausią aparatūrą pigiai, bet pažeisdamas viešųjų pirkimų tvarką. Kaip ir pramonininkas, pavogęs technologiją ar mokslininkas, nuplagijavęs išradimą. Nes tai būtų džiunglių įstatymai. Tie, kuriais taip mėgstama kaltinti kapitalizmą.
Kai griovėme Sovietų Sąjungą, žmonėms nebuvo argumento prieš, kad praranda materialią gerovę. Priešingai. Visi matė ekonominę betvarkę, neefektyvumą, vagystes, grobstymą, fiktyvią statistiką, darbo imitavimą ir tuščias lentynas. Tik daug vėliau gimė socialistinės gerovės naratyvas, daugiau vedamas nomenklatūrininkų nostalgijos ir parodomosios paviršinės lygybės. O kaip būtų, jei sovietmečio rudenį būtume gyvenę kaip Kinijoje? Komunistų partija su autoritariniu vadu priešakyje valdo, politiniai oponentai kalėjimuose, bet gamyba efektyvi, viešasis transportas švarus ir patogus, parduotuvių lentynos pilnos pigių prekių? Chruščiovo nurodymas auginti Lietuvoje kukurūzus tapo anekdotu ne dėl to, kad vadas nurodinėjo, ką auginti, o dėl to, kad tuometinės kukurūzų veislės Lietuvoje neužaugdavo. Ta prasme, kad žmonės juokėsi dėl blogo sprendimo, bet tik vienetai smerkė patį sprendimo buvimą. Jei Chruščiovas būtų pataikęs kultūrą, galėjo tapti netgi teigiamu herojumi.
SSRS byla Kinijos fone atrodo visai paprasta – sistema nepagamina, todėl ji mums nepatinka. Augalas vaisių neduoda, raukime jį lauk. Bet puikiai žinome, kaip nepaprasta ir tokį buvo išrauti. Kai totalitarinė sistema pagamina, šių argumentų apskritai neturime, nes vaisiai yra. Žinome tik, kad šaknys supuvusios ir vaisių kada nors nebeliks, bet to šiandien nesimato.
Kodėl nebeliks? Nes žmonės, tapę įtakingi nomenklatūrinėje sistemoje, netampa dėl to protingesni. Be to, jie korumpuojasi. Taigi anksčiau ar vėliau jiems į galvą ateina blogi sprendimai, kurių neeliminuoja konkurencija, nes jos ten nėra. Tačiau kol tai pasimato vaisiuose, trunka laiko. Juolab kad statistiką nedemokratinės valstybės taip pat linksta pagražinti. Todėl vertinti ekonominę sistemą vien iš jos – remtis tik empiriniais gerovės skaičiais ar ženklais – yra klaida. Kinijos modelis yra toks pat socializmas, tik gerokai labiau pasitobulinęs ekonomikoje ir vadyboje.
Žmogaus laisvės yra vienintelis kriterijus, į kurį galime pasiremti argumentuodami prieš totalitarizmą. Ekonominių laisvių nebuvimas taip nematyti kaip žmogaus teisių pažeidimai, bet jis yra kliuvinys ilgalaikei sėkmei. Kinija tai neabejotinai patirs. Mums gi svarbu neužsikrėsti manymu, kad, duodami valstybei paverslauti, tiesiog pagerinsime savo rodiklius, užauginsime čempionų, išgarsinsime Lietuvą. Kad įkūrę valstybinį banką, išplėtę valstybines infrastruktūros įmones, pasubsidijavę vieną ar kitą veiklą, pasieksime greitų vaisių ir nepakenksime šaknims. Rusijos grėsmė Lietuvoje labiausiai įgalinama sovietmečio nostalgikų, Kinijos – greitos gerovės siekėjų individo laisvės kaina. Kinija nebūtų mums grėsminga, jei jos tiek daug nebūtų mūsų viduje.
