Agresyvus elgesys yra kiekvieno žmogaus dalis, jo išraiška ypač dažna ankstyvame amžiuje, kai žmogus dar tik pradeda mokytis alternatyvių komunikacijos bei problemų sprendimo būdų. Neseniai, 2019 metais, atlikti normatyvinio elgesio tyrimai („Normative Trends in Physically Aggressive Behavior: Age-Aggression Curves from 6 to 24 Months“) parodė, kad agresyvų elgesį demonstruoja visi mažyliai, kurių amžius tyrime siekė nuo šešių iki dvidešimt keturių mėnesių. Todėl klaidinga manyti, kad agresyvi mažylio reakcija būtinai reiškia prastą auklėjimo rezultatą. Ankstyvosios agresijos apraiškos turi individualiai skirtingą biologinį pagrindą, todėl kiekvienoje šeimoje vaikai gali demonstruoti skirtingą agresijos dažnumą. Dažniausiai pasireiškę agresyvūs elgesio modeliai – suduodami smūgiai ( apie 70 proc.). Taip pat buvo pastebėta, kad ypač smūgiuoti buvo likę vyresni tyrimo dalyviai, tačiau jų tarpę rečiau pasitaikydavo draskymosi ar plaukų tampymo, kadangi augantys mažyliai buvo rečiau laikomi rankose.
Vaikams augant, tėvų reakcija į agresyvų elgesį tampa labai svarbi. Siūloma į netinkamą elgesį neatsakyti agresyviomis bausmėmis: šaukimu, ar net fizinės jėgos panaudojimu. Tokios bausmės yra netinkamos dėl rimtų priežasčių, pavyzdžiui: stebėdami tėvus vaikai mokosi konfliktų sprendimo būdų, šiuo atveju vaikas mokosi, kad jėgos panaudojimas yra tinkama priemonė, norimiems tikslams pasiekti. Dažnai pasikartojantį elgesio modelį vaikai gali perimti ir taikyti tolimesniame savo gyvenime: mokykloje, draugų bei šeimos rate. Kitau atveju, vaiką baudžiant agresyviomis verbalinėmis ar fizinėmis bausmėmis, nukenčia jų pasitikėjimas savimi, savigarba bei savivertė. Vaikas gali tapti atsiskyręs, vienišas, negebantis kurti socialinių santykių, paprastai nukenčia tokio vaiko akademiniai gebėjimai.
Agresyvų vaikų elgesį siūloma pakeisti, rodant tinkamo elgesio pavyzdį. Jeigu tikimasi, kad vaikas nesmurtaus bei neįžeidinės kitų žmonių, tokių taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai. Vaikas neturėtų girdėti barnių, matyti ar patirti smurto, kadangi šeimoje vykstantys procesai yra esminis vaiko mokymosi šaltinis. Augdamas mažylis mokosi, keičia ir pritaiko naujus, tinkamus elgesio modelius. Tačiau, kad taip nutiktų, yra svarbu sudaryti sąlygas, padedančias vaikui suprasti pasirenkamo elgesio padarinius. Neigiamas elgesys dažnai pelno daugiau suaugusiųjų dėmesio, todėl labai svarbu pastebėti ir skatinti tinkamą vaiko elgesį . Kai kurie mokslininkai net rekomenduoja visiškai nereaguoti į smulkius vaikų nusižengimus (P. Brown ir R. Elliott). Taip būtų vengiama apdovanoti vaiką dėmesiu už netinkamą poelgį. O taikant nuobaudas, siūloma jas skirti ne per dideles, svarbiau yra užtikrinti, kad jos turėtų aiškias pasekmes, būtų nuoseklios ir užtikrinamos. Pavyzdžiui, vietoje bausmės savaitę uždraudžiant žiūrėti televizorių, šį draudimą galima pritaikyti tik dviejų dienų vakarams, kurių metu tikrai galėsite užtikrinti nuobaudos vykdymą. Neverta skirti tokių bausmių, kurių negalite garantuoti.
Kaip jau minėta, ankstyvame amžiuje demonstruojama agresija dažnai yra visiškai normalus reiškinys. Tačiau dėmesį reikia atkreipti, jei agresyvus elgesys kartojasi itin dažnai. Svarbu išsiaiškinti ar agresija nekyla dėl fiziologinių priežasčių, pavyzdžiui patiriamo skausmo, kurį mažyliui gali būti sunku nupasakoti. Taip pat ar vaikas nepatiria kalbos vystymosi sunkumų, ar nėra klausos bei regos sutrikimų, galinčių kelti frustraciją.
Kalbant apie agresyvius vaikus, reikia suprasti, kad kaip ir visi suaugusieji, vaikai taip pat yra skirtingi: skiriasi jų charakteriai, poreikiai bei temperamentas. Todėl vienas vaikas gali būti reiklesnis, nekantresnis ir nepasitenkinimą išreikšti agresyvesniais elgesio modeliais, tačiau tai nereiškia, kad vaikas turi elgesio sutrikimų. Šiuo atžvilgiu vaiko psichologai kelia klausimą, kaip atskirti probleminį nuo įprasto elgesio. Dr. D. Andersonas (Dave Anderson; Child Mind Institute; New York City) siūlo atkreipti dėmesį į netinkamo vaiko elgesio dažnumą, intensyvumą ir trukmę. Taip pat kokias problemas šis elgesys sukelia, ar jis būdingas ne tik namuose, bet ir vaikų darželyje, mokykloje. Dažnai vaikai su ypatingomis elgesio problemomis lieka nuošalyje, jo ar jos draugai nebenori žaisti kartu. Tai gali būti rimti signalai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį bei pasikonsultuoti su specialistu dėl taktikos, siekiant išsiaiškinti agresyvaus vaiko elgesio kilmės šaltinį. Elgesio sutrikimams taip pat būdinga: dažnas, lengvai iššaukiamas nervingumas, pyktis, vyresni vaikai atsisako paklusti tėvų, mokytojų taisyklėms, jiems paprastai sunku kontroliuoti savo elgesį, prisiimti atsakomybę. Tačiau kaip jau minėta, tinkamai diagnozuoti elgesio sutrikimus nėra paprasta, todėl nederėtų to daryti patiems. Susidūrus su elgesio sunkumais, reikia nepamiršti, jog jokia situacija nėra beviltiška. Svarbu išdrįsti kalbėti apie problemą, konsultuotis su pedagogais, vaiko raidos specialistais.
