Ką tik gavau skaitytojos Daivos laišką. Cituoju: „Rašote patriotinius straipsnius su kvietimais stoti į kovą su virusu, izoliuotis, kviečiate parodyti, kad esame gyvi. Viskas gerai, kol žmogus gyvas, gyva ir viltis gyvenimui, bet aš dirbu, kitaip sakant dirbau savo kirpykloje, mokėjau mokesčius ir viskas buvo gerai. Dabar kirpyklą uždariau, nes taip liepė valdžia ir mano pajamos liko nulinės. Na gerai, savaitę ar dvi kažkaip išgyvensiu, nors turiu du nepilnamečius vaikus, o vyras dirba tolimųjų reisų vairuotojų ir ką tik grįžęs iš reiso, izoliavosi namie. Suprantate, kad nei aš nei jis jokių pajamų negausime, bet valgyti norisi, mokesčius už šildymą, elektrą, vandenį mokėti reikia. O ir kirpyklėlė stovi tuščia, nuomos mokestį mokėti reikės, taip pat ir už šildymą paprašys, nes tokia yra sutartis. Suprantu, kad aš ne viena tokia, juk užsidarė ir manikiūro salonai, mažos kavinukės, parduotuvės.
Sako, kad bus atidėtas mokesčių mokėjimas ir man neatjungs telefono, elektros, nes nesumokėjau, bet juk vis tiek mokėti reikės. Vėliau. O juk gyventi žadame (jei išgyvensime) ir rytoj, bet niekas nepasako – kaip? Bijau, kad nemokamų atostogų išvaryti grožio paslaugų sferos darbuotojai imsis savo verslo šešėlyje: savo namuose kirps, šukuos ar manikiūrą darys... Juk moterys ir maro akivaizdoje nori būti gražios, todėl tikrai atsiras klientų. Juolab, kad mano kirpyklėlės kirpėjos (manau, kad ne tik mano) šeštadienį išeidamos susirinko visas savo priemones, na, kad nedingtų, o gal, kad turėtų priemonių, su kuriomis galėtų dirbti namuose. Labai reikia aiškumo – ar bus kažkokios valdžios investicijos smulkiesiems verslininkams, ar bus mokamas, kad ir minimalus atlyginimas izoliacijoje esantiems darbuotojams? Aš suprantu, kad pinigais nesninga nei valdžiai nei mums, bet negalime būti palikti nežinioje vieni su ta bėda, kitaip bus dar blogiau“. Išgyvenimo mintys. Ne liūdnos...
Nežinau, ką pasakyti Daivai. Sutinku su jos galimais scenarijais, bet manau, kad mūsų valdžia yra pajėgi išspęsti visa tai su mažiausiais nuostoliais ir dideliam ir mažam verslui – neseniai paskelbta informacija, jog priverstinių prastovų metu dalį darbuotojų atlyginimo Vyriausybė kompensuos iš specialaus fondo. Tikėkime, tai padės Daivai ir kitiems smulkiems verslininkams.
Taip, nežinia pjauna kaip peilis, bet juk gyvename ne negyvenamoje saloje, nors sutinku, kad šiandieninis gyvenimas jau panašėja į tokį. Bet juk yra šeima, kažkas vis tiek turi darbą, kad ir nuotoliniu būdu, nors, pagal mano skaitytojos laišką, daugumai gal ir to nėra. O gyventi reikia, ir privalu įsisąmoninti, kad tas priverstinis sėdėjimas namie, tai veiksminga mano kova su virusu , todėl aš, pasitelkusi savo drauges – jaunas šeimų moteris, bandau sudėlioti karantino dieną namuose taip, kad joje būtų vietos man pačiai, mano vaikams ir vyrui.
Kimbame į darbą ir bandome sudėlioti gražios karantino dienos vaizdą šeimoje.
1. Kodėl dėmesį skiriu pirmiausia sau? Mano pašnekovės sutinka, kad nuo moters, mamos ir žmonos priklauso visos šeimos atmosfera, tad imuosi savo plaukų, nes jie išvaizdos ir geros savijautos veidrodis, todėl susirandu senokai naudotus plaukų suktukus, sutempiu ant jų gerai išplautus plaukus ir kol jie džiūva, imuosi gražiai pateikti pusryčių stalą – juk laiko turiu.
2. Traukiam iš spintelės senokai nenaudotą kavos serviziuką, keptuvėje čirškinu vaikų mėgstamus lietinius blynus (na, gal košė kitaip ar kitas vaikų mėgstamas patiekalas), o vyrui – jo mėgstami ar karšti sumuštiniai, kiaušinienė ar dar kažkas kitas... Žodžiu, šios dienos pusryčiai turi būti kitokie nei įprastai. Pusryčiai jau beveik paruošti, laikas budinti šeimyną, bet prieš tai reikia susitvarkyti plaukus. Na, atrodau, kaip ką tik iš kirpyklos. Įdomu, kas pirmas pastebės?
3. Šeimyna jau prie stalo, vaikai, o gal vyras pastebi (nieko tokio, jei ir neapstebi) tavo šukuoseną. Jei nepastebi, gali parodyti paklausimu „kaip atrodau?“ Na, jei šukuosenos ir nepastebės, bet kitokius pusryčius– tikrai. Ir dar, ko gero, paklaus: „kokia proga?“ Gali paaiškinti, jog tai iš džiaugsmo, kad šiandien visi esate kartu namie, na, tai tiesiog, kaip sekmadienio pusryčiai.
4. Šeimos nuotaika pasitaisė? Jei šeimai gerai, tau irgi, todėl šios dienos pramogos tik prasideda ir visa šeima dėliojame dienos planą, įtraukdami pietų, vakarienės, o gal ir rytojaus pusryčių meniu. Dėliodami dienos planą, galėtume nusistatyti ne tik, ką veiksite, bet ir įtraukti kompiuterio ar mobiliųjų žaidimų valandas, kurių visi: ir tu, ir tėtis, ir vaikai iškilmingai pasižadate laikytis. Ir sąžiningai laikotės. Į dienos planą nepamirškite įtraukti darbus kiekvienam šeimos nariui. Vaikams – žaislų ir kambario tvarkymą, tėčiui – kitus vyriškus darbus, galbūt seniai žadėtos lentynos pakabinimą, pakabos remontą ar pan. Būtinai įtraukite ir šeimos valandas, kurių metu galbūt visi garsiai skaitysite pasakas, žaisite stalo žaidimus ar pasakosite linksmas istorijas. Prisiminkite, didžiausia šeimos priešas irzlumas, piktumas, garsus piktas žodis gali sugadinti visas pastangas. Svarbu, kad šeima pajustų, jog Jūs, suaugusieji, viską kontroliuojate, žinote, net jei taip ir nėra. Nors taip gali būti, jei nepasiduosite panikai ar verkšlenimui, o kas dabar bus?
5. Lauke oras gražus, šviečia saulutė? Tada griebiam dviračius ar paspirtukus ir visi į lauką. Neturite? Nieko tokio, einame pėstute į parką, kiemą ar žaidimų aikštelę. Pabuvote lauke ir pajutote, kad jūsų nuotaika pakilo dar vienu balu. Lyja? Irgi nieko blogo – atveriame plačiai langus, įleidžiame oro ir kvėpuojame pilna krūtine.
6. Na, o dabar pats laikas ir pietums. Juos bandykite gaminti visa šeima: didesnieji su tėčiu tegu skuta bulves ar kitas daržoves, dengia stalą... Svarbu visa tai padaryti žaidimo forma, labai svarbu, kad tai nebūtų prievarta ar įsakymas. Gana, įsakymų, prievartos ar pakelto tono, tegu tai būna taip, kaip norėtumėte, kad būtų Jums. Ir prisiminkime, kad vienas iš streso šaltinių ne tik Jums, bet ir Jūsų artimiesiems – neigimas tonas, neigiamos žinios, neigiama aplinka.
7. Jau įpusėjo dienelė, laikas žadėtam užsiėmimui prie kompiuterių ar mobiliųjų telefonų. Svarbu nepamiršti, kad pasižadėjote sau ir vaikams, jog tai truks tik valandą, na, gal pusantros, Ir nė minutės daugiau nei jums, nei vaikams. Baigėsi laikas ir vėl imamės bendros veiklos ar darbo kartu visa šeima. O čia veiklos laukas platus: stalo žaidimai visai šeimai, skambutis seneliams ar pažįstamiems, draugams, gal vaizdo filmo kūrimas... O galbūt Jūsų kaimynystėje yra senų, neįgalių ar tiesiog vienišų žmonių? Pagalvokite, gal jiems reikia vaistų, maisto ar tiesiog dėmesio? Parodykite jį, nes virusas kaip atėjo, taip ir nueis, o kaimynai visada liks kaimynais. Vėliau galima ir pogulio. Su visa šeima.
8. O dabar laikas ruošti vakarienę. Gal nereikia užsisakyti picų ar suši, gal pabandykime kartu su vaikais pagaminti kažką naujo, įdomaus ir skanaus. Receptų pilnas internetas, gal jais pasinaudoję suskursite kažką savo, naujo, skanaus.
9. Vakarienę pavalgėme, laikas žinioms. Ne kompiuteryje, o TV. Vaikai tuo tarpu tegu pabūna vieni, pažaidžia. Gal tegu pažiūri į debesis, tegu pažiūri, kur link jie plaukia, ar tegu stebi begalinį dangaus lobyną – žvaigždes. Tegu pabando suskaičiuoti nors iki šimto. O vakarinės ramybės valandomis imkite į rankas spalvinimo knygeles, o gal kartu su vaikais pieškite šią dieną, skaitykite, peržiūrėkite senas ir naujas nuotraukas, kurkite vaizdo įrašus draugams ar seneliams, lankstykite, karpykite, klijuokite.
10. Baigėsi pirmoji Jūsų šeimos karantino diena. Ji nebuvo tokia, kokią įsivaizdavote, ar kokią Jums nupiešiau ? Viskas gerai, nes šiandien buvo tik pirmoji diena, o po jos bus dar ne viena ir ne dvi, o net 13, 14 ar daugiau, todėl jei bent vienu mūsų patarimų pasinaudosite kasdien, netaps šis laikas kančia ar siaubo filmu – viskas Jūsų rankose. Virusas irgi.
11. Na, o jei karantine esi vienas, be šeimos, be artimųjų, tai vis tiek viskas galioja – palepink save kitokiais pusryčiais, pietumis ar vakariene, pasirūpink savo išvaizda, savimi, skaityk, rašyk laiškus, tvarkyk spinteles, spintas ar komodas, imkis veiklos, nes kitokios tokios laisvos dienos gali ir nebūti: atšauks rytoj karantiną ir vėl bus įprasta rutina.
Ir pabaigai
Laikas yra mūsų draugas ir mūsų priešas. Svarbu, kaip mes gebame jį prisijaukinti. Vedų išmintis skelbia: „Brangink šią dieną. Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija“. Ar būsime tais, kurie brangina kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę praleistą su mums brangiais žmonėmis, ar verkšlendami tuščiai barstysime mums skirtas laiko smiltis, tikrai priklauso nuo manęs, tavęs, nuo mūsų visų. Nepamirškime, kad ir po tamsiausios nakties visada išaušta rytas – gal ne ypatingai saulėtas, bet vis tiek šviesus ir branginkime tokį gyvenimą, kokį turime, nes kito neturėsime.
