– Daugelis vyrų retai kada pasako, pradeda pokalbį ar atsako, kaip jaučiasi. Kodėl taip vyksta, kodėl vyrai bijo pasakyti, kaip jie jaučiasi? Ar tai kažkoks silpnumo ženklas?
Ignas Genys: Yra keletas priežasčių. Viena yra labai paprasta – jie nežino, kaip jie jaučiasi. Žinoti, kaip jaučiuosi gali prireikti pastangų pasigilinti į save, išmokti įvardinti tai, kas vyksta viduje, įdėti į žodžius. Vyrams tai sunku, nes paprasčiausiai niekas to neišmokė arba patys dar neišmoko.
O kitas dalykas tas, kad galbūt gėda, nevyriška. Tas įvaizdis tikras, gyvena mūsų viduje, ta gėda įsišaknijo kaip elgesio modelis: vyras niekada nebus pažeidžiamas viešumoje. Kalbu stereotipiškai.
Vytas Kim: Yra stiprus kultūrinis dalykas, kad nėra įgūdžio ir nėra įprasta vyrams kalbėti apie jausmus. Galvoju apie savo tėvų kartą, tai tikrai retas dalykas girdėti iš savo tėvų amžiaus žmonių tokią frazę kaip „aš jaučiuosi kažkaip“. Neturint to įgūdžio net man galvojant apie save, nors tuo sąmoningumo keliu esu nuėjęs ir apie jausmus ir nuostatas turiu tinkamą supratimą, nepaisant to, sunku įvardinti jausmą ir sunku suprasti. Reikia pagalvoti, kartais net pagalbos kito žmogaus, kad suprasčiau ir galėčiau tai iškomunikuoti.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad dar vaikystėje vyrus moko „Neverkšlenk!“, „Nebūk boba!“, „Susiimk!“. Daugeliui vaikystėje teko girdėt tokius „padrąsinimus“. Kas blogai, kad vyras jaučia, gali pravirkti, išgyventi kažką?
IG: Taip formuojami stiprūs stereotipai, kurie labai giliai veikia. Stereotipai patys savaime nėra klaidingi, nes yra tendencija tarp vienų ir kitų grupių elgtis tam tikru būdu, bet kai pradedame kalbėti, kad stereotipai tinka visiems vyrams ir visoms moterims be išimties, tuomet prasideda problemos. Kai girdime, kad „susiimk“, „nebūk moteris“, „suvyriškėk“...
– Kas tuomet vyksta vyro galvoje?
IG: Jei aš esu berniukas, kažkas mane nuliūdino ir man kyla graudulys, ir ne kartą, o daugiau kartų, man užsifiksuoja stipri žinutė, kad ta emocija yra „raudonoje zonoje“, negalima. Jei ten eisiu, arba būsiu palaikytas moterimi, arba nepriimtas vyrų bendruomenės, arba gausiu bausti, jei šeimoje priimtos bausmės. Tuomet išsivysto tokia stigma, kad vyras negali atsigręžti į savo vidų ir iš tikrųjų pats kenčia.
– Kam reikia emocijų vyrams? Kas atsitiks, jei aš jas išjausiu, išsakysiu, išverksiu?
VK: Pirmas dalykas, kas ateina į galvą, tai sąmoningumas. Suprasdamas, kaip mane veikia vienas ar kitas dalykas, galiu sąmoningiau rinktis, ką su tuo daryti. Kai suprantu, kas man kelia pyktį ar liūdesį, beviltiškumą ar baimę, mane mažiau kontroliuoja, darau mažiau nesąmoningų veiksmų mėgindamas nuo to pabėgti į priklausomybes, įvairius distraktorius. Aš tuomet mažiau konfliktuoju su aplinka ir galiu sąmoningai rinktis. Galbūt šiuo metu kažko negaliu padaryti, bet bent jau kalbėti apie tai galiu.
– Išgirdau žodį „priklausomybės“. Ar tai viena iš išeičių, kurios vyrai griebiasi, norėdami pabėgti nuo to emocijų įsivardijimo, pasigilinimo į save?
IG: Tikrai taip. Priklausomybių yra labai įvairių, kurios ateina kaip tariama išeitis nuo tos baimės susidurti su vidiniais procesais. Tai gali būti darboholizmas, pornografija, cigaretės, narkotikai. Visi tie dalykai, kurie padeda užsimiršti ir tada įpuoli į vartojimą, ir pasidaro paprasta tame paviršiniame lygmenyje, nebėra poreikio gilintis.
Mes abu su Vytu atėjome iš Jaunimo linijos ir ten daug žmonių skambina su mintimis apie savižudybę, jų didžioji dauguma yra vyrų, kurių ir nusižudo didžioji dauguma. Tuomet pamatome, kokia komplikuota problema – negebėjimas ir neleidimas sau susijungti su vidiniais žmogiškais procesais, kurie kyla. Tai priveda prie minčių, kad nebesinori gyventi ir daugiau jokio kito kelio žmogus nemato, kaip tik nutraukti gyvenimą.
VK: Kalbant apie pabėgimą nuo emocijos, kai galvoju, yra daug tų pabėgimo formų. Tarp jų yra ir sportas, kelionės, serialai, knygos. Tai atrodo kaip ir teigiami dalykai, bet dažnai taip pat virsta pabėgimo dalykais. Pastebiu ir save, nes daug skaitau knygų, jos tampa kaip viena iš pabėgimo formų nuo mano kažkokios sunkios emocijos. Kai man sunku, noriu gerinti savo savijautą, tuomet bėgu į knygas.
– Dažniausiai vyrą lydi tokie stereotipiniai apibūdinimai kaip stiprus, nepalaužiamas, nepažeidžiamas, nuo jo bet kokios negandos kaip vanduo nuo žąsies. Kartu tai perša mintį, kad vyriškumas ir jautrumas nėra suderinami. Ar nesutrukdys vyrui išlaikyti tvirtą stuburą, kai jis išreikš emociją, leis sau ją išgyventi?
IG: Svarbus klausimas. Vyrai turi didelę baimę viduje. Pradėjome projektą „TIKRAS.“ prieš pusantrų metų. Po tuo „TIKRAS.“ pavadinimu slypi pagrindinė vertybė, kad tai – tikrumas, kad atsigręžiu savyje į tai, kas tikra, kad nusiimu to vyro kaukę, kuri primesta iš išorės ir pasilieku su tuo, kas yra nuėmus tą kaukę, stengimąsi įtikti visuomenei ar šeimai. Vyrai galvoja, ateisiu čia (į vyrų grupę – red.), išmokys, kaip stebėti emocijas ir pasidarysiu toks kaip sliekas, be stuburo, silpnas, lengvai nupučiamas.
Tas klausimas labai svarbus, kaip išlaikyti ir stuburą, ir širdį, nes stereotipiškai vyro apibrėžimas yra turėti atstatytą krūtinę, tvirtai žygiuoti, būti nepalaužiamu, o širdies teritorija kaip ir nepriklauso tam apibrėžimui. Siekiame atverti širdį ir palikti stuburą. Mūsų suvokimu, naujas stuburo apibūdinimas yra drąsa būti neapibrėžtume ir susitikti akis į akį su tais dalykais, kurie viduje skauda. Ten tikroji žmogaus drąsa ir pasireiškia, ar jis turi gebėjimą nepabėgti, kai pasidaro sunku. Ten kyla gėdos, pasimetimas, o tai yra žmogiška. Jei išmokstu išbūti ir eiti toliau nepalūžęs, tai yra nauja tiesa, apie kurią mes kalbame.
VK: Stuburo ir širdies tema man atrodo viena esminių šiuo metu kalbant apie vyrus. Turėti jautrumą savo ir kito emocijoms, stabilumą ir tvirtumą. Suderinus šiuo dalykus – apie tai man yra vyriškumas. Daryti tai, kas man svarbu nepaisant, kad man baisu viduje, arba būti santykyje, bendrauti su žmogumi nepaisant to, kad esu pažeidžiamas ar jaučiuosi kažkaip nepilnavertiškas.
– Ar mėginimas suderinti tvirtą stuburą ir širdį kelia baimę vyrams?
IG: Neišvengiamai, ir žiūrint apie kokias baimes kalbame. Jei nenutolstant nuo temos, kad stereotipai veikia vyro gerovę, tai baimė būti nepriimtam, atstumtam, vienišam ir skatina elgesį, siekį būti tokiu, kokį tikisi pamatyti kiti. Tuomet noriu atitikti, kad nenuvilčiau. Viduje yra natūralus poreikis meilės, pripažinimo, dėl to kyla paieška sprendimo, nes bijau, kad to negausiu. Tuomet stengiuosi, kad kiti pamatytų tai, ko jie tikisi, ir tuo pačiu, kad nepamatytų, koks esu iš tikrųjų, nes esu įsitikinęs, kad toks, koks esu iš tikrųjų, yra negerai. Iš to kyla gilios „toksiškos“ gėdos. Tikime, kad iš to išsivaduoti galima per saugų ryšį. Tai gali būti psichologas, terapeutas, labai artimas draugas, draugų grupė, kur galiu nusiimti kaukę ir pabūti toks, koks esu. Tai gydo, būna lengviau sugrįžti į save, būti toks, koks esu.
– Kalbant apie emocijas, ar tai yra šiuolaikinių vyrų spraga, kurią jie stengiasi užpildyti?
VK: Tai įgūdis, kurį daug laiko reikia ugdyti. Niekas mokykloje mūsų to nemokė, jei tėvai leido vaikams jausti ir priėmė su meile tas kylančias emocijas, tai labai retas atvejis, dovana, tokiam vaikui labai pasisekė. Visa laimė, kad dabar visuomenėje atsiranda vis daugiau supratimo, kalbama, kad emocijos svarbu, nuo jų nereikia bėgti, o kaip tik susidurti su jomis ir priimti jas.
IG: Nesu linkęs kaltinti, kad tai spraga, bet tokia yra tikrovė, niekas mūsų neįvedė į tai. Matau augančią mano sužadėtinės 11-metę dukrą. Kai gimė dukra, ji turėjo daug išbandymų gyvenime, pradėjo atsigręžti į save, mokėsi, kaip pažinti, kas vyksta viduje ir tuo neišvengiamai dalijosi su augančia mergaite. Mes gyvename ir matome, kad dukros emocinis intelektas yra daug stipresnis nei mūsų. Ji pasako tiksliai ir aiškiai, kas vyksta jos viduje, ko ji nori. Tai pribloškia ir džiugiai stebina. Tai pavyzdys, kad įmanoma išugdyti, svarbu, kad tėvai patys mokytųsi ir ugdytų savyje, tuo gyventų ir tai persiduos vaikams.
– Emocinio intelekto ugdymas atsilieps ir santykiuose su antrąja puse, tėvais?
IG: Santykis sustiprėti gali tik atsivėrus vienas kitam, tik per pažeidžiamumą. Tai – vienintelis kelias. Suprantu, kad norisi patarimo. Čia svarbu susitikrinti su savimi, Suvokti, kad ne visose situacijose aš noriu būti atviras, ir tai yra pasirinkimas, būti šioje situacijoje atviram ar ne. Bet kai to pasirinkimo neturiu ir esu „autopilotu“ visą laiką neatviras ir tuo pačiu nesuvokiu, kas mano viduje dedasi, kodėl supykau, mečiau lėkštę į sieną ar nuėjau į kambarį ir trenkiau durimis. Kas prieš tai įvyko, nesuseku, nesuvokiu ir kitame žingsnyje tai sunku iškomunikuoti. Patarimas – mokytis kuo anksčiau atpažinti, kas viduje vyksta, kol neužauga iki sprogstamojo lygmens ir tuo pačiu mokytis, kaip tai konstruktyviai ištransliuoti kitam. Visa tai ir yra emocinis intelektas, pažinimas.
VK: Dalijamasis emocijomis – vienas svarbiausių dalykų kuriant tarpusavio ryšį, pasitikėjimą. Mano supratimu, tai yra toks galingas įrankis santykiui kurtis, dalintis, kaip mane veikia kitas žmogus. Čia akcentuojame sunkias emocijas, bet su tomis lengvomis emocijomis lygiai tas pats – transliuoti, kad mane džiugina tai, ką padarei, man gera, kad kažką pasakei. Man baisu, ar kyla įtampa, kai kažką pasakai – tokie pasidalinimai kuria ryšį.
– Ar yra kažkokia amžiaus riba, kada reikėtų pradėti apie tai galvoti, kalbėti, keistis?
IG: Vienas terapeutas yra pasakęs, kad kiekviena krizė yra dovana. Žmonės prie to prieina įvairiais būdais, nėra kažkokios ribos ar rekomendacijos. Vaikystėje gali būti, kad esame kažko negavę, jaučiame trūkumą, dėl to dabar kenčiame. Kai pajaučiame, kad viduje yra tas skausmas, tuomet ir yra proga susitikti ir perlipti, išmokti, kaip toliau eiti per gyvenimą.
– Vyrai po truputį pradeda gilintis į savo vidų, atsiranda įvairios vyrų grupės, seminarai. Moterys šioje srityje lenkia vyrus tikriausiai kelis kartus. Kodėl taip atsitiko, kodėl vyrai čia atsilieka?
VK: Spėju, kad tai dėl kultūrinių dalykų. Moterys socialesnės būtybės, labiau linkusios dalintis jausmais nei vyrai. Vyrai labiau linkę spręsti problemas. Natūraliai tų moterų grupių šioje temoje daugiau. Atsiranda ir vyrų. Tie vyrai, kurie pajaučia, kad yra erdvė, kur jie galėtų patyrinėti savo vidų, jausmus, kas šiame etape būtų jiems aktualu ir verta, absoliuti dauguma džiaugiasi atėję ir atranda sau svarbius dalykus.
IG: Matau istorinį foną feminizmo prasme. Feminizmas užėmė svarbią vietą moteriškumo tyrinėjimuose. 6 dešimtmečius moterų pusėje vyko intensyvūs procesai, jos ieškojo ir tai suprantama, nes jos buvo priespaudoje, vyrai į jas nežiūrėjo kaip į žmones. Tai sukėlė smarkią reakciją. Tuo pačiu matome, kai tas judėjimas padėjo ne tik atsiimti kažkokią poziciją, bet ir suvokti, kas yra būti moterimi visuomenėje, šeimoje. Vyrai tuo metu... niekas nevyko toje scenoje iki dabar. Sakyčiau, paskutinį dešimtmetį ir paskutiniais metais ypač pasaulyje ėmė kilti įvairūs klausimai ir vyrai ėmė kalbėti apie tai, kad kažkas čia yra, ko nepažįstu, nesuprantu ir mane tai neramina.
VK: Vyrui dar yra gėdos pasakyti, kad eisiu į grupę, kur su vyrais kalbėsiu apie savo vidinius dalykus. Man pačiam iš pradžių taip buvo ir aš ne su visais apie tai kalbėjau. Dabar su pasididžiavimu galiu sakyti, kad turiu savo draugų ratą, su kuriais kalbamės apie viską, organizuojame vyrų stovyklas, susitikimus, kalbame apie svarbius dalykus.
– Koks yra šiuolaikinis vyras ir kas, jūsų nuomone, yra vyriška?
IG: Šiuolaikinis vyras, mano manymu, yra šiuolaikinis žmogus. Jo užduotis yra nustoti sprausti save į tokius rėmus, kurie tolina jį nuo žmogiškumo. Viskas, apie ką mes kalbėjome, yra žmogiška. Tie vidiniai procesai, stuburas ir tas krūtinės atstatymas, ėjimas su tvirtu pasiryžimu, aiškiu žvilgsniu į savo ateitį. Tuo pačiu visi kiti dalykai, priskiriami moterims, yra žmogiški. Svarbu atrasti balansą tarp jų ir nebūti kraštutinume. Apie tai kalba natūralios priešybės. Jei turiu visišką miglą vienoje pusėje, tai neturiu šansų patekti į balanso zoną. Turi mokytis integruoti abi puses, tai, kas viduje vyriška-moteriška, aktyvu-pasyvu, švelnu-šiurkštu ir taip toliau.
VK: Man grįžta stuburo ir širdies metafora. Kiek man pačiam svarbu stiprinti stuburą ir širdį, kad galėčiau turėti aiškią kryptį gyvenime, kad daryčiau kažką ne dėl to, kad kažkas sako, kad reikia daryti, ne iš baimės, o dėl to, kad man svarbu ir aš sąmoningai tai renkuosi. Tuo pačiu atpažįstu, kas vyksta su manimi ir galiu atvirai tai iškomunikuoti kitiems.
IG: Sugalvojau dar vieną įdomią mintį. Sakiau apie tą poliarizaciją. Man atrodo, kad naujas būdas vyrui eiti per pasaulį yra būti atstačius krūtinę, būti drąsiam ir kryptingam ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir pažeidžiamume, kuris kyla, kai ateinu į vidų, kai pasižiūriu, kas ten viduje slypi po visais išoriniais dalykais. Čia ir yra tas būdas, kaip integruoti taip vadinamą moterišką pradą su vyrišku, atrasti balansą. Turiu drąsą, kurią galiu pernešti į subtilesnį lygmenį ir atstatau krūtinę tuomet, kai ateina subtilūs dalykai, tokie kaip gėda, baimė, pasimetimas, liūdesys, kitos stiprios emocijos. Tuomet, kai sugebu išlaikyti kryptingumą ir drąsą, nepabėgti – galiu mokytis, kaip išbūti abiejuose poliuose ir pasirinkti, kurį ir kada noriu naudoti gyvenime.
– Įgyvendinate projektą „TIKRAS.“, kur vedate vyrų saviugdos grupes. Kaip kilo idėja ir kaip sekasi ją realizuoti?
IG: Man norisi atsigręžti į mūsų „Gentį“. Su Vytu ir dar keturiais vyrais susitikome ir pasakėme vienas kitam, pabandome susitikti kas mėnesį ir pasikalbėti apie tai, kas mums rūpi. Pasidaryti erdvę, kur pabūti su draugais.
– Bet čia tikriausiai ne apie alų, krepšinį, automobilius?
IG: Apie viską, išskyrus tai (juokiasi). Apie labiau egzistencinius dalykus. Iš pradžių skeptiškai į tai žiūrėjau, tvarkiau visokius reikalus, verslą, nežinojau, ar spėsiu. Po dviejų susitikimų visi pamatėme tame prioritetą, kaip tai svarbu, kalendoriuose ryškia spalva pasižymėjome datas. Po metų ta erdvė tapo brangi, nes pamačiau, kiek iš jos gaunu pasitikėjimo, stiprybės, savęs pažinimo įvairiais aspektais. Žinau, kad ten galiu ateiti bet koks ir būsiu priimtas. Tai duoda daug saugumo ir sveiko augimo. Supratau, kad tam yra poreikis. Prieš tai vedžiau vyrų seminarus ir tuomet supratau, kokia forma tai turėtų vykti, kad procesas nueitų į gelmę.
VK: Su Ignu turėjome projektų, kartu vedėme vyrų stovyklą, o dabar su vienu draugu buriame naują vyrų grupę. Kas jaučiate, kad būtų įdomu susitikti su savimi ir kitais vyrais, kalbėti apie tai, kas svarbu, yra „Facebook“ sukurtas įvykis „Gentis. Vyrų ratas“. Ji startuos balandžio mėnesį.
– Kas vyksta tose vyrų grupėse?
VK: Susitikimai vyksta kiekvieną savaitę. Tai pastovios 9-12 vyrų grupės, kur kalbame apie tai, kas dabar man svarbu. Ar tai norisi pasidžiaugti, ar pasidalinti savo gyvenimo kryptimis, sulaukti reakcijų, patarimų, gal turiu iššūkį gyvenime ir neturiu kur kitur apie tai pakalbėti, čia galiu gauti palaikymą. Tai erdvė, kur man esminiai žodžiai yra nuoširdumas ir tikrumas, kur galiu būti savimi ir sulaukti autentiškų, nuoširdžių kitų vyrų reakcijų.
– Kokie vyrai ateina į tokias grupes ir ką jie randa?
IG: Tikiu, kad jie randa, nes nepabėga ir mato vertę. Vyrai ateina įvairiausi – jauniausias buvo septyniolikmetis, o vyriausias – 65 metų. Ko ieško? Dažnai jie ateina po kažkokio sunkumo. Eini per gyvenimą įprasta vaga, atsitinka kažkas, nubloškia į šoną, supranti, kad visi įrankiai, kurių išmokai dorodamasis su vidiniais iššūkiais, neveikia. Tuomet pasimeti, nežinai, ką daryti. Vienas iš kelių yra pabėgti, nukreipti dėmesį. Kitas – atsigręžti į save ir pažiūrėti, kas čia iš tikrųjų dedasi.
Žmonės ateina tuomet vejami vidinio skausmo. Kiti žmonės ateina bendrystės. Tai svarbiausia, ką vyrai gauna iš tokių grupių. Palaikymas, grįžtamasis ryšys, paskatinimas. Trečias dalykas – daug kam trūksta tėvo. Šiame mūsų vakarų pasaulyje nepakanka tėvo. Tai reiškia, kad tėvas daug dirba, grįžta vakare ir su vaikais nebūna. Berniukus šeimoje augina mama, mokykloje – ugdo mokytojos. Su vyrais nelabai jie ir pabendrauja. To palaikymo, paskatinimo jiems trūksta. Kartais ateina vyras į grupę ir supranta, kad ta spraga pradeda užsipildyti, ima lengvėti, jie atsitiesia ir eina per gyvenimą taip, kaip nori.
VK: Prisiminiau, kodėl aš pradėjau ieškoti vyrų grupių. Pirmoji priežastis – ėmiau domėtis, kas tas vyriškumas, nes jaučiausi nepakankamai stiprus, pasitikintis savimi ir galvojau, kas galėtų man padėti susipažinti su kitais vyrais, kurie galėtų būti man autoritetai, įkvėpti.
– Paprastai paprašau po patarimą ar keletą vyrams. Ką patartumėte vyrams, kurie ieško, kažko laukia, galbūt tikisi, kurių gyvenime vyksta kažkas skaudaus ar svarbaus?
IG: Nustoti laukti ir tikėtis. Kitas patarimas – kažką daryti. Ką daryti? Nebėgti nuo problemos, o atidžiai į ją pažiūrėti, kas po ja slepiasi. Jei jos nėra, linkiu tvirtai žinant tai, kas viduje vyksta, neišduodant savęs eiti per gyvenimą su drąsa ir pasitikėjimu.
VK: Bent kartais skirti 10 minučių sau, atsisėsti ir nieko nedarant pagalvoti ir suprasti, kas vyksta su manimi, kas svarbu, kokia emocija, ko noriu ar bijau.
