Jeigu atsisuktume į Holivudą, toks kinas statistiškai pasirodo rudenį, apdovanojimų sezono metu. Išliekamąją ir meninę vertę jis turi, tačiau tai viso labo, tas vadinamasis, „Oscar bait“ kinas.
Pagrindinis tokių projektų leitmotyvas – varnų medžioklė. Jautrus siužetas, emocinis katarsis. Katalistai užgauti emocinę stygą ir namo išvažiuoti su auksine statulėle rankose. Nors tema kiek kitokia, būtent tai darė 2019 metų Oskaro laureatas „Žalioji knyga“. Keletą metų atgal – „Forestas Gampas“. Toks kinas pataikauja. Apsimeta. Kiek jis nuoširdus ir tikras – atsakyti gali tik patys autoriai.
Noriu tikėti, jog Nakache ir Toledano kitokie. Jų filmai jautrūs, gilūs, be abejonės, o scenarijus žongliruoja dramą, komediją. Tyčia virkdyti auditorijos jie neketina. O jeigu akyse ima kauptis ašaros, greičiausiai iš džiaugsmo. Žiūrint jų filmą, užlieja šiluma, supratimas. Kartu garsiai aidi juokas.
„Neliečiamuosiuose“ režisieriai mėgino įžiebti meilę gyvenimui. Su „Ypatingaisiais“ jie griauna sienas. Priversti jaustis nepatogiai jie nemėgina. Jų kino lozungas – atverti akis. Padėti suprasti, jog žmonės su negalia yra lygiai tokie patys, kaip mes. Už nesuprantamų riksmų, ligos deformuotų veidų ir kūnų slypi tokios pačios gyventi norinčios akys. Jų krūtinėse plaka tokios pačios mylėti trokštančios širdys. Tačiau jie, (sakyti niekam, nedrįstu), kažkam nereikalingi. Jie našta. Prikiškime juos vaistų. Užrakinkime. Nematykime.
Tačiau atsiranda įstaigos, kurios šiuos žmones priima. Jos mato žmogų. Sakyti ypatingą, atrodo, būtų nekorektiška. Juk jie, nors ir atrodo kitokie, yra lygiai tokie patys kaip ir mes. Galbūt net geresni. Mes skęstame visuomenėje. Puošiamės, perkame mums visiškai nereikalingus daiktus, tik tam, jog pasirodytume geresni, pranašesni. Jog tai sukurtų netikrą džiaugsmą (apie tai plačiau kalba „Kovos klubas“). Žmonių su negalia troškimai paprasti. Žemiški. Žmogiški. Šito iš jų galime pasimokyti. O galbūt dėl to, jie ir yra ypatingi. Ir šitaip kalbu iš patirties. Filmą iš patirties pastatė ir abu režisieriai.
Vincento Caselio įkūnytas Bruno paremtas Stephane'u Benhamou, su kuriuo Toledano ir Nakache pirmą kart susipažino prieš 25 metus. Šis asmuo rūpinosi neįgaliu Toledano šeimos nariu. Lygiai taip pat, abu režisieriai dvejus metus praleido dalyvaudami abiejų filme vaizduojamų įstaigų gyvenime. Dauguma to laikotarpio įvykių apsigyveno kino juostoje. Netgi 5% filmo uždirbtų pajamų, autoriai pažadėjo skirti minimoms organizacijoms.
Filme Toledano ir Nakache renkasi atvaizduoti įstaigų, dirbančių su neįgaliaisiais infrastruktūrą. Siužetas sukasi apie 2017 metais vykdytą auditą, kurio metu valstybė norėjo uždaryti vienintelę su sunkiais autizmo atvejais Prancūzijoje užsiimančią įstaigą.
Juostoje režisieriai ieško žmogiškumo. Beldžiasi ne vien į personažų, šiuo atveju antagonistų, bet ir į auditorijos širdis. Kita vertus, dėl šios priežasties „Ypatingieji“ atrodo kiek silpnesnis projektas, nei, tarkim, „Neliečiamiamieji“. Širdį jis turi, tačiau ši plaka truputėlį silpniau.
Ką turiu omenyje sakydamas, jog tai silpnesnis filmas? Tai, jog „Neliečiamieji“ širdies stygas virpina stipriau (bent mano atveju). Galbūt dėl to, jog „Neliečiamieji“, atmetus pagrindinių personažų statusą, savyje vis dar nešą tą pačią žinutę. „Ypatingieji“ – į tam tikrą temą koncentruotas filmas. Be jos, viskas sugriūtų. Bet galbūt lyginti neverta? Abi juostos turi stiprų pamatą. Abi juostos ant žemės stovi tvirtai. Į abi juostas Nakache ir Toledano sudėjo visą širdį. Atsimerkime.
