Mylintys knygas ir skaitantys vaikai, paaugliai ir jaunuoliai šiuolaikiniame pasaulyje tampa reti it dinozaurų iškasenos, o prie to tikrai neprisideda informacinės technologijos ir jų auganti įtaka mūsų gyvenime.
Įvairūs tyrimai pateikia sunerimti verčiančią tendenciją: iš visų laisvalaikio veiklų – televizijos žiūrėjimas, radijo klausimas, naudojimasis internetu – knygų skaitymui skiriama mažiausiai laiko, o nemaža dalis vaikų knygos apskritai nepaima į rankas.
Žinoma, jei žengsime į sausakimšą Vilniaus knygų mugės erdvę, vaizdas apsiverčia aukštyn kojom. Tuomet gali tik pasidžiaugti visu skaitymo teikiamų naudų rinkiniu – nuo kalbos ugdymo ir socialinių bei emocinių įgūdžių lavinimo iki savęs ir kitų supratimo, bendruomeniškumo, terapijos ir tiesiog malonumo.
M. Skerytė-Kazlauskienė – pirmiausiai žmogus, ne tik žodžiais, bet ir darbais rodantis, kokios svarbios knygos ir kaip pasiekti, kad kuo daugiau vaikų skaitytų. Dėl to ji net ėmėsi neįprastos akcijos – praėjusiam Advento laikotarpiui įgyvendino Knygiuko projektą (mesvaikystei.lt), kurio metu buvo rašomos, kuriamos ir dalinamos mažo formato knygelės, išlankstomos iš vieno lapo.
Su M. Skeryte-Kazlauskiene kalbėjomės ne tik apie knygų skaitymo naudą, bet ir ieškojome būdų, kaip įtraukti vaikus į skaitymą, aptarėme, kokių gudrybių gali imtis tėvai, ką gali knyga prieš televizorių, kompiuterį ar planšetę, kokie yra knygos skaitymo iš elektroninių prietaisų privalumai ir trūkumai, kas „atpurto“ paauglius nuo skaitymo ir ar pavojingi „popsiniais“ vadinami knygų serialai.
– Kodėl mes kalbame apie knygų skaitymą? Kuo jūsų nuomone jis vertingas?
– Nors mes gyvenime sutinkame daug žmonių, tačiau kiek iš jų su mumis pasidalina savo vidiniu pasauliu taip, kad galime giliai juos pajausti ir suprasti? Ne tiek daug. Knygos užburia tuo, kad jose gali atrasti ne tik nuotykius, bet ir sužinoti skirtingų žmonių skirtingus išgyvenimus. Gabūs rašytojai tikrai moka atskleisti ir išplėtoti vidinį pasaulį, kaip niekur kitur to nepatirsi.
Kaip vertybė yra ir knygose aprašomi nuotykiai – tokių nuotykių, pavyzdžiui, kaip Hario Poterio, juk realybėje nepatirsi. Skaitydama knygą galiu sėdėti namie ir išgyventi labai įvairius nuotykius kaip savus. Vaikai dar geriau viską įsivaizduoja, susitapatina su veikėjais, patiria viską kartu, o kai baigia knygą, sako: „Oho, kiek visko buvo!“.
Dar prisideda ir tai, kad yra vaikų, kurie yra kitokie nei jų pažįstami, yra tokių, kurie neturi draugų. Tokie vieniši ar besijaučiantys kitokiais vaikai knygose gali rasti veikėjų, kurie yra panašūs į juos. Šiais laikais klasėje susidraugauti dažnai nebūna laiko, gali būti nedrąsu, o knygoje gali atrasti veikėjų, panašių į save. Tada atsiranda supratimas, kad esi ne vienas toks pasaulyje, palengvėja, kartais gali atrasti sprendimų savo gyvenimui palengvinti. Tokiu būdu knygose galima atrasti ir terapinių dalykų.
Dar viena knygų vertybė yra didžiulė jų įvairovė. Kiekvienas žmogus knygose gali surasti kažką sau. Ir kai žmonės man sako, kad nemėgsta skaityti, tai aš pagalvoju, kad jie tiesiog dar nesurado to, kas juos įtrauktų, užburtų, atitiktų jų gyvenimą.
– Ar yra kažkoks mokslinis skaitymo naudos paaiškinimas?
– Žvelgiant iš mokslinės pusės, yra įrodymų, kad mūsų smegenys yra sudarytos taip, kad mūsų atminties pagrindas yra istorijos. Jei pasakau kokį atskirą faktą – pavyzdžiui, kad Žemė sukasi aplink saulę 30 km/sek. greičiu – veikiausiai tą faktą greitai pamirši. O jei kas nors papasakoja įtraukiančią istoriją, ją gerai supina, tai ir po 10 metų gali prisiminti. Istorija paveikia, užkabina jausmus. Kai girdim istorijas, smegenyse lengviau susidaro neuronų takai, susidaro gerokai daugiau sinapsių. Bandymas įsiminti atskirą faktą nesudaro tiek ryšių, sinapsių ir jei tas neuronų kelias apsilpo, tai fakto ir nebeprisimeni, o istoriją gali atgaminti iš pasitaikančių užuominų.
Anksčiau juk visas vaikų lavinimas būdavo per pasakas, jas sekdavo vakarais prie židinio dėl didesnio efekto. Pasakose sakydavo: „tu neik prie vandens, nes laumė pačiups“, – taip žymiai efektyviau vaikus apsaugoti, nes taip jie tikrai įsimena, kad pavojinga, gali įkristi į upę ir niekas jų neišgelbės. Istorijos, pasakos yra labai svarbios mūsų smegenims, atminčiai, suvokimui apie pasaulį, tik dažnai kažkodėl apie tai pamirštame.
– Iš pradžių vaikai patys skaityti nemoka. Kiek svarbu, kad jiems tos istorijos ir pasakos būtų skaitomos tėvų, senelių, brolių ar seserų? Kitiems galbūt atrodo, kad tai tuščias laiko švaistymas, geriau pažiūrėti televizorių?
– Labai svarbu. Mums dažnai atrodo, kad kūdikis yra labai mažas ir nieko nesupranta. Tačiau ėmus skaityti vaikui knygą, rodant paveikslėlius, pasakojant, bendravimas iš buitinio lygmens pereina į patrauklesnį, įdomesnį. Kai suaugę skaito vaikams, naudoja įvairią balso intonaciją ir tai užburia bet kokio amžiaus vaikus. Todėl knygų skaitymas yra puiki veikla, kuria galima užsiimti su vaikais nuo pat kūdikystės, tarkim, kai jie pradeda sėdėti. Vaikus įtraukia ne tik balsas, bet ir buvimas kartu su kitu žmogumi, tai yra bendravimo dalis. O kūdikių smegenys smarkiausiai ir auga tuomet, kai su jais daug bendraujama. Knygos skaitymas kartu yra jauki intymi akimirka.
Viename Londono darželyje mačiau kaip buvo vykdomas projektas, kai savanoriai, užsukę į vaikų darželį, pasirenka knygų ir eina nurodytu adresu pas vaikus, kad jiems paskaitytų šias knygas. Daugiausiai šie vaikai buvo iš emigrantų šeimų, kuriems sunkiau prisitaikyti prie kitokios kultūros.
Svarbu ir skaitymas didesniems vaikams, net ir mokėdami skaityti vaikai su malonumu klausosi jiems skaitomų istorijų. Net ir 3-5 klasių mokiniai mielai klauso. Juk kai kitas skaito, nereikia dirbti, gali tik klausytis, paleisti savo vaizduotę. Taip skaitymas garsiai yra tarsi dovana vaikui.
– Tai suaugusieji čia turėtų ir patys įsitraukti?
– Taip, nes juk vaikai daro tai, ką daro suaugusieji, kurie vaikais rūpinasi. Todėl dar vienas suaugusiųjų darbas – surasti knygų, nueiti kartu į knygyną ar biblioteką, padėti vaikams išsirinkti. Žinoma, svarbu ir matyti, kad tėvai ar brolis, sesuo skaito. Tik kartais pasitaiko taip, kad jei aplinkiniai skaito labai daug, juos pasidaro sunku pasiekti, susikalbėti su jais, tai skaitymas gali pasirodyti nepatrauklus, vaikui gali imti atrodyti, kad knyga įtraukia ir nepaleidžia.
Tačiau vien knygų pirkimas, patiems neskaitant ir nesidomint jomis, pusė darbo. Kai suaugę nelabai orientuojasi vaikiškose, paauglių knygose, sunku jiems ką nors patarti, parekomenduoti. Todėl kartais verta ir suaugusiems paskaityti vaikiškas knygas. Jos iš tiesų yra labai įdomios, jose daug gyvenimo išminties. Ir tuomet lengva rekomenduoti, kai esi perskaitęs, žinai, apie ką knyga, ko joje yra.
Aš pati skaitau ir vaikiškas, ir jaunimui skirtas knygas ir tuomet man visai pavyksta jas rekomenduoti. Tuomet ir vaikai džiaugiasi, nes kai parekomenduoju, vaikai sako, kad visos būna įdomios. Esu keliems pasiūliusi, kurie sako, kad nieko neskaito, ir perskaitė, tiko, taip kažkiek užsikabino už skaitymo. Kadangi ir knygos yra labai įvairios, ir vaikai knygose ieško skirtingų dalykų, tai svarbu padėti vaikams susigaudyti. O paskui gerai yra pasidomėti, ką įdomaus išskaitė tose knygose.
– Kiek yra būtina aptarti tai, ką vaikai, paaugliai perskaito?
– Pokalbis su vaiku ar paaugliu yra labai vertas dalykas. Taip pat ir pokalbis apie knygas. Tokio pokalbio metu gali paaiškėti, kas vaikams patinka, kas ne, tuomet lengviau atrasti kitą įdomią knygą. Taip pat tai parodo, kad knyga buvo skaityta ne tik dėl pliuso, puslapių skaičiaus, o dėl to, kad knygose yra nuotykių, yra išminties, atsakymų į rūpimus klausimus. Jei natūraliai domimės tuo, ką vaikas perskaitė, ką atrado knygoje, tai parodome, kad knyga yra verta dėmesio, taip skaitymo ir knygos vertė auga.
Prie diskusijų prisideda ir tai, kad tėvai taip pat skaito knygas ir su vaikais juk galima aptarti ir tai, ką perskaitėm savo knygose. Juk įdomu, ką knygose randa tėtis, o ką mama, ko jie pasimoko, atranda, kokių nuotykių patiria. Ir visai nieko gero, jei tėvai ragina vaikus skaityti, o patys neskaito, tik žiūri į ekranus, tai vaikams niekaip neperduosim pomėgio skaityti. Jei tėvai skaito knygas elektroniniu pavidalu telefone ar kompiuteriu – tuo irgi gerai yra pasidalinti su vaikais, aptarti medžių saugojimo problemą. Vaikams svarbu matyti, kad ir suaugę draugauja su knygomis, o ne tik „verčia“ juos skaityti.
Taigi, svarbu ir fizinis knygų buvimas namuose, kad būtų galima jas pasiekti, ir mūsų nuostata į knygas, kad knygos yra vertybė, kad jose yra gerų dalykų. Kartais būna, kad žmonės per daug sureikšmina knygas, kalba ne apie tai, ko jose yra, bet kad jų negalima liesti, kad neišpurvintų, nesuglamžytų, kad neteisingai vaikai varto ir pan. Taip galim visai atgrasinti vaiką nuo knygų. Geriau labai saugomas knygas padėti aukščiau, o vaikams leisti knygas skaityti taip, kaip jiems pavyksta.
– Visi tarsi suvokia, kad skaitymas yra gera treniruotė, lavinimas, kažko naujo sužinojimas, bet kai mėgini priversti vaiką paskaityti, jis neina. Kodėl?
– Žodis „versti“ čia yra blogas. Vaikai labai gerai pajaučia, kai kažkas nori juos priversti ir jie tuomet kaip spyruoklė atšoka. Bet kas, ar versi žaisti, ar skaityti, kažką daryti. Prievartą jie labai greitai atpažįsta. Tėvams gali praversti gudrumas.
Yra labai paprastas būdas, kaip paskatinti vaiką skaityti. Pradedi skaityti įdomią istoriją, paskaitai ir nutrauki ją pačioje įdomiausioje vietoje, nes reikia eiti kažkuo pasirūpinti. Kai matai, kad jau vaikas užkibo, akys ima žibėti, sakai: „Oi, palauk, turiu eiti šį ir tą skubiai padaryti, paskaitysime kitą savaitę“. Bet vaiko smalsumas yra išaugęs, jis nebegali tiek ilgai laukti, kad sužinotų istorijos pabaigą, todėl dažniausiai ima ir skaito pats. Toks gudravimas tikrai pasiteisina.
Kartais vaikams būna sunku paimti naują knygą ir patikėti, kad joje yra įdomių istorijų. Gali būti sunkiau, jei knygos senesnis leidimas, neviliojantis viršelis, bet tas būdas, kai pradedi skaityti ir palieki toliau jiems patiems, ir šiuo atveju pasiteisina. Vaikai užkimba už istorijos ir tuomet nebe taip svarbu, kaip ta knyga atrodo.
Dar kartais vaikai sako: „Tu tai moki skaityti, o aš negaliu“. O tuomet vienus vaikus tinka padrąsinti, kad net ir silpnai skaitydami jie gali paskaityti, o kitiems gali tikti pasakymas: „Na nežinau, ar tu gali“. Nes kai ko nors neleidžiame, ribojame, tai vaikams to norisi. Tokiems vaikams galima pasakyti, kad reikia dar palūkėti, nes vaikas dar mažas, va kai paaugs, tai ims skaityti. Žinoma, svarbu nesudaryti supratimo, kad draudžiam skaityti, tik tiek, kad skaitymas – didesniųjų reikalas, o vaikai visi nori būti didesni. Ir skaitymas įgauna brandos vertę. Tai toks pozityvus gudravimas, kuris yra žymiai geriau nei prievarta.
Nors mūsų ugdymo sistema sukonstruota taip, kad skatina užbaigti viską, ką pradėjęs, tačiau smalsumą paskatina tai, kas yra neužbaigta. Dukra padėjo man suprasti tai, kas padeda užmiršti skaitymą. Dažnai knygose kai pabaigi skyrių, baigiasi ir istorija ar jos dalis. Ir tuomet lengva padėti knygą į šalį ir net pamiršti, apie ką skaitei. Todėl gerai, kad šiuolaikiniai rašytojai moka palaikyti susidomėjimą ir smalsumą – skyriaus pabaigoje būna parašyta apie kažką reikšmingo, netikėto, kas užkabina ir jau nebegali taip lengvai palikti istorijos, norisi skaityti toliau. Tai padeda įsitraukti į knygą ir nepamiršti jos. Smalsumo momentas labai svarbus.
– Koks čia yra informacinių technologijų poveikis – televizija, kompiuteriai, planšetės, telefonai?
– Skaityti knygą yra šioks toks darbas – reikia šifruoti tuos kringelius, kurti ir dėlioti vaizdus vaizduotėje. Kai žiūri filmus, juose jau viskas padaryta – žiūri, ir viskas eina tiesiai į smegenis, ir dirbti kaip ir nereikia. Todėl, jei filmus žiūri dar nepatyręs skaitytojas, kuris nesuvokia, kaip sava vaizduotė yra žymiai geriau nei kažkieno kito sudėta į filmą, tai greičiausiai knygą mainys į filmą, nes žiūrint filmus nereikia dėti pastangų, kokių reikia, norint perskaityti knygą. O istoriją gauni panašią.
Žmogus yra „prie tinginio“ ir eina lengviausiu keliu – kam stengtis, jei galima nesistengti. Jei technologijas įvesime ankstyvame vaiko amžiuje, kur jis žiūri filmukus, žaidžia žaidimus, tai prie knygų gali būti sunkiau prieiti. „Kam skaityti tą knygą, jei mačiau visus filmus?“ – dažnai nuskamba klausimas. Čia vėl geriausias pavyzdys būtų knygų ir filmų apie Harį Poterį priešprieša.
– Dabar daug yra istorijų, perkeltų iš knygų į kino ekranus. Ko pirma patartumėte imtis – knygos ar filmo?
– Aišku, kad pirmiausiai turėtų būti knygos skaitymas. Kai skaitai knygą, gali įsivaizduoti viską savaip, taip kaip patirtis išgali, kaip vaizduotė aprėpia, kiek baisumų gali atlaikyti. Ir kai žiūri filmą perskaitęs knygą, gali sakyti: „o, mano goblinas kitaip atrodė nei šis“ ir gali suprasti, kad filmai taip pat yra kažkieno fantazijos vaisius, kas tuos goblinus įsivaizdavo savaip. Jei pirma žiūri filmą, tai skaitydamas knygą jau nebegali atsiplėšti nuo kino filmo sukurto vaizdo. Vaizdinė informacija yra labai stipri, ji ilgam nusėda smegenyse ir ją pakeisti jau yra dvigubas darbas – išstumti tai, ką mačiau ir sukurti savo. Ir tai dažniausiai nevyksta. Dėl to ir Harį Poterį jau visi matome kaip aktoriaus Danielio Radcliffe'o įkūnytą personažą. Nors kol nematęs filmo ar jo veikėjų gali susikurti savaip atrodantį Harį Poterį.
Iš kitos pusės, sukurtus filmus galima naudoti ir kaip paskatą skaityti knygas. Sutari su vaiku, kad pirma perskaitom knygą, tuomet žiūrime filmą, kartu palyginame, diskutuojame, kaip kas ir ką įsivaizdavo, kas kam labiau patiko. Tuo ir žavūs knygų kuriami pasauliai, kad visi juos įsivaizduoja savaip. Vaizduotė yra labai svarbi gyvenime, nors ją taip lengva užspausti.
– Kuo vaizduotė svarbi gyvenime?
– Vaizduotė padeda labai įvairiose srityse. Viena iš jų – savęs užimtumas. Šiais laikais, kai nebėra ką veikti, dažniausiai imam į rankas telefoną ir ieškome jame veiklos, pramogos, prasiblaškymo. O jei telefono nėra ar sąmoningai jo neimi ir tarkim, stovi kažkur eilėje, gali pasitelki vaizduotę ir gali žaisti įvairiausius vaizduotės žaidimus, taip ir prasiblaškydamas, ir pažindamas save bei pasaulį. Pavyzdžiui, spėlioji, kur šis žmogus dirba, o kur anas eina, o kas čia vyksta. Tokiam žmogui, kuris turi lakią vaizduotę, niekada nebus nuobodu. O jei vaizduotės neišvystyta, gali lydėti nuolatinis nuobodulio jausmas, nes juk realiai aplink mus ne tiek daug visko ir vyksta kiekvieną akimirką, palyginus su internete esančiu informacijos srautu.
Vaizduotė taip pat padeda sujungti tarpusavyje dalykus, apie kurių sujungimą galbūt nepagalvoja kiti, padeda priimti kūrybiškus sprendimus savo darbuose. Vaikai, kurie pasitelkia vaizduotę, žaidžia sudėtingesnius žaidimus. Menai taip pat kyla iš vaizduotės – kaip be vaizduotės sukurti dainą, parašyti istoriją ar nupiešti paveikslą? Net ir praktiški darbai dažnai susiję su vaizduote, pavyzdžiui, miesto transporto schemai sudaryti taip pat reikia vaizduotės. Tie vaikai, kurie žaidžia ir turi vaizduotę, jiems lengviau prisitaikyti ir mokykloje. Vaikystėje lengva vaizduotę lavinti, vėliau gali būti sunkiau.
– Kaip dėl knygos skaitymo iš telefono, planšetės? Kur čia privalumai ir trūkumai, ką geriau rinktis?
– Kai kyla medžių, gamtos tausojimo problemos, galvojau, kad geriau elektroniniai prietaisai, bet švystelėjo neseniai tyrimas, kad vaikai blogiau skaito, jei skaito elektroniniuose prietaisuose. Kodėl taip yra, nežinau. Tik aišku, kad skaitymui neužtenka vien telefono, turėtų būti ir tikrų knygų. Juk spausdinti paveikslėliai, prisilietimas prie spausdintos knygos taip pat duoda savo pojūčių, kurie susisieja su istorija. Technologijos – sudėtingas dalykas ir jas reikėtų palikti vyresniems, paaugliams, kurie jau yra patyrę, kas yra knyga. O jei vaikai skaityti iš karto pradeda nuo elektroninių knygų, nepatyrus, kas yra spausdinta knyga, tai nubraukia dalį patirčių.
Popierinė knyga yra fizinis objektas – matai, kur yra viršelis, kur pradžia, kur pabaiga, gali pamatyti, kokio ji dydžio ir storio ar net kvapo. Taip pati knyga prisideda prie vaizduotės, gali žvilgterti toliau, į paveikslėlius, gali suprasti kada knyga baigsis. O elektroninėje knygoje matai procentus, bet kas tai yra, kada knyga baigsis, gali būti sunku suvokti. Popierinėje knygoje kartais galima ir pagudrauti – atsiversti pažiūrėti, kas bus toliau ar kaip viskas baigsis, kad būtų drąsiau skaityti, o elektroninėje knygoje tai padaryti sudėtingiau. Fizinis knygos patrauklumas gali didinti ir įsitraukimą, įsipareigojimą, kad ją užbaigsim iki pabaigos.
– Skaitymas paauglystėje turi kažkokių savitumų? Kokie būtų patarimai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
– Vaikus palyginti lengva įtraukti į knygų pasaulius, nes juos žavi magiškos istorijos. Būna, kad tie, kurie užsikabina už knygų, istorijų, jie ima knygas ryte ryti ir skaito labai daug. Tačiau vėliau, greičiausiai paauglystėje, tokiems skaitantiems vaikams ateina toks metas, kai staiga nebėra ką skaityti. Nes visos geriausios knygos jau perskaitytos. Tai tarsi kokia skaitymo duobė: jaunimo literatūra išsemta, prie suaugusiųjų knygų dar nelabai norisi eiti, nes ten rimti viršeliai, nėra paveiksliukų, raidės mažos, neatrodo patrauklu. Gali ištikti gana rimta skaitymo krizė. Tuomet išgelbėti gali anglų kalba. Nes skaitant anglų kalba atsiveria galimybė skaityti pasaulinę literatūrą nebelaukiant, kol ją išvers į lietuvių kalbą.
Kitiems paaugliams tuo pačiu metu svarbiau yra bendrauti su bendraamžiais, užsiiminėti veiklomis telefone. Ir tikrai šiais laikais yra daug paauglių, kurie sako, kad nekenčia skaitymo. Jei vaikystėje nepatyrė, kas yra gera knyga, paauglius sunkiau įtraukti į skaitymą, bet vis tiek įmanoma. Dar kitai daliai paauglių skaitymą nukonkuruoja komiksų pasaulis – ten viskas vyksta greitai, yra humoro, spalvoti įtraukiantys piešiniai, mažai teksto. Nuo skaitymo dažnai baido ir privaloma literatūra, kuri duodama skaityti mokyklose, ji neįtraukia ir sudaro įspūdį, kad visos knygos tokios nuobodžios. Kartais, jei privalomas skaityti kūrinys, galbūt ir galėtų įtraukti, bet vien tai, kad vaikui liepia skaityti privalomai, ima sietis su tuo, kad tai nėra įdomu. Susidaro stereotipas mokinių galvose, kad knygos ar bent tos, kurios privalomos, yra nevertos dėmesio, neįdomios.
– Jaunimas skundžiasi, kad senųjų rašytojų knygos neįdomios ir net „atpurto“ nuo skaitymo.
– Ir tai tiesa, nes jos parašytos senais laikais ir retai siejasi su šiuolaikiniu vaikų ar paauglių gyvenimu (žinoma, yra nemirtingų knygų, kurios niekaip nesensta, vienos tokių – Astridos Lindgren, nors nežinau, ar ją nagrinėja mokyklose?), tačiau yra nustatyta programa, kurią reikia praeiti. Manau, kad su vaikais ir paaugliais gali dirbti tik mokytojai, kurie myli jaunimą, kurie supranta šią dilemą ir kurie leidžia sau nukrypti nuo programos vardan to, kad vaikai skaitytų. Pavyzdžiui, jei kas antrą pamoką skaitytų tai, kas įdomu patiems vaikams, o kitą tai, ko programa reikalauja, manau, kad skaitymo lygis pakiltų. Jei norime, kad vaikai daugiau skaitytų, turime suteikti jiems daugiau laisvės, nes negali ta pati knyga tikti visiems vaikams, juk knygos ir vaikai yra labai skirtingi. Ir tik gudrus mokytojas sugeba taip suorganizuoti pamokas, kad jos įtrauktų visus.
Iš tiesų juk tie senieji rašytojai turėjo išminties, tačiau tai supranti tik būdamas bent kokių 25 metų. O programas kuria vyresni, kurie jau tai perprato, tačiau nebepamena, kad tos tiesos taip lengvai neateina. Todėl tie, kurie daro programas ir kurie dirba mokyklose mokytojais, turėtų galvoti apie tikslą, kokio norima pasiekti. Jei mes norime, kad vaikai išeitų programą, tai pamokos bus vienokios, jei norime, kad vaikai skaitytų ir domėtųsi knygomis, pamokas turėtume labiau pritaikyti vaikams, įtraukti daugiau šiuolaikinių knygų. Galbūt tai ir vyksta per tas pamokas, kai vaikai pristato klasėje, savo perskaitytas knygas, jei užvedama diskusija, ką vaikai perskaitytose knygose rado, kas juos įtraukė, ką sužinojo, kuo pasikeitė, perskaitęs tą ar kitą knygą. Jei ne tik perskaitai, bet ir esi priverstas pamąstyti apie tai, ką perskaitei, gali išmokti lengviau pamatyti, ko naudingo yra knygose.
– Dabar knygynuose nugulė ištisos lentynos knygų jaunimui su pratęsimais. Kokios vertės yra tokios knygos-serialai?
– Taip, tokių knygų-serialų dabar tikrai gausu. Pavyzdžiui, „Žvalgo brolija“ turi net 19 knygų. Tai yra tarsi įviliojimas į ilgą skaitymą. Jei pirma knyga patinka, įtraukia, jei patinka knygos veikėjai ir jų nuotykiai, norisi skaityti ir toliau. Todėl turbūt gerai, kad tokių knygų yra, tik tėvams gerokai kainuoja pinigų, jei knygos perkamos, o ne skaitomos iš bibliotekos, nes Lietuvoje knygos yra labai brangios.
Knygų leidėjams, manau, sudėtinga, nes jie knygą turi išleisti taip, kad patiktų tėvams, bet skaitytų vaikai ar paaugliai. Klientas yra tėvai, jie perka, o skaitytojas – vaikai ar paaugliai. Ir dažnai būna tokia situacija, kai pradeda leisti seriją, o ji netampa labai populiaria ir tas serialas nutrūksta vidury istorijos. Tokia situacija priverčia atidžiau rinktis knygas ir neužkibti ant nebaigtų serialų, nes lieka nekoks jausmas.
Kalbant apie knygas paaugliams svarbu paminėti, kad jos turi turėti stiprią moralės vertybių sistemą. Paaugliams labai svarbu pasaulio teisingumas. Paaugliui gali būti košmaras, jei knyga blogai baigiasi ar „blogietis“ negauna atpildo. Gali būti apie sunkius gyvenimo dalykus, bet svarbu, kad jos pasiūlytų tinkamų, pozityvių išeičių, gijimo galimybių, kad jos būtų morališkai tvirtos.
– Ką dar galite pridurti apibendrinant knygų skaitymo temą?
– Manau, svarbu prisiminti, kad knygų skaitymas turėtų būti maloni veikla, svarbu leisti vaikams patirti malonumą iš skaitymo. Betyrinėdama žaidimą supratau, kad skaitymas yra žaidimo pratęsimas. Vaikystėje žaidžiame, įgyvendiname fantazijas žaidime, kai išmokstam skaityti, tas žaidimas su visais nuotykiais persikelia į knygas – imam žaisti su vaizduote, patirdami knygos pasaulius. Taip pat knygos paskatinta ir pačius fantazuoti, pratęsti skaitytas knygas, juose patirtus nuotykius.
Todėl gerai yra paskatinti vaikus pačius kurti istorijas, rašyti savo knygas. Jei dar nemoka rašyti, galima jų kurtas istorijas užrašyti už juos. Tada vaikai supranta, kaip knygos atsiranda. Iš vienos pusės knygą gali parašyti bet kas, iš kitos pusės – parašyti gerą knygą nėra lengva. Tarkim, kaip sugebėjo J. K. Rowling septyniose knygose apie Harį Poterio nesusipainioti, išpainioti visas sukauptas paslaptis. Kai mėgini rašyti, atsiranda dar daugiau pagarbos tiems rašytojams, kurie parašė mėgstamas knygas, kiek pastangų jie sudėjo jas berašydami.
Teko susipažinti su Anglijoje vykdomu projektu „White Water Writers“. Projektą vykdantys savanoriai vyksta į mokyklą, joje sudaro 10 vaikų komandą ir jie vietoje pamokų bendradarbiaudami rašo knygą. Ir per savaitę pasitelkę komandinį darbą parašo romaną. Knyga spausdinama, parduodama per „Amazon“ platformą (Tim Cooks vardu), o pelnas padalinamas vaikams.
Įdomu tai, kad suaugę tik padeda pačiam knygos rašymo procesui, bet pačioje knygoje nieko neprideda – nei taiso, nei aiškina, kaip rašyti, nei kritikuoja knygos vertę. Patys vaikai piešia, tikrina klaidas, renka tekstą, tariasi dėl viršelio ir pavadinimo. Bendrą darbą vėliau pristato mokykloje, tai būna didelė šventė visiems. Įdomu ir tai, kad į komandą priimami ne tie, kurie geriausiai rašo, dažniau įtraukiami tie vaikai, kurie sunkiai pritampa mokykloje, turi specialių ugdymosi poreikių, sunkiai rašo ar skaito. Tačiau visos komandos pasiekia tikslą – parašo knygą. Projekto metu atliekami tyrimai rodo, kad projekte dalyvaujančių vaikų savivertė gerokai pakyla dėl to jausmo, kad „aš galiu“. Projektas plinta per pasaulį.
– Rekomenduokite po tris geras knygas pagal jus neskaitantiems vaikams, jau pradėjusiems skaityti ir jaunuoliams?
– Grzegorz Kasdepke „Aš nenoriu būti princesė“, Sven Nordqvist „Nelaimingas Petsonas Sąmyšis darže“, Astrid Lindgren, Ben Wikland „Lota moka važiuoti dviračiu“ – kai dar patys neskaito, Martin Baltscheit, Tatjana Hauptmann „Pinos laiškai“, Vytautas Rašickas „Šlepetė“, Marija Gripė „Elvi! Elvi!“ – pradėjusiems skaityti, Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“, Stephanie „Agurkėliai su šokoladu“, Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ – paauglėms mergaitėms, o paaugliams berniukams tinka „Žvalgo mokinio“ ir „Hario Poterio“ serijos.
FAKTAI
Lietuvos respublikos 2019–2024 metų skaitymo skatinimo programoje rašoma, kad per 2014−2017 metų laikotarpį išaugo šalies gyventojų, leidžiančių laisvalaikį internete, dalis. Knygų skaitymui iš visų laisvalaikio veiklų (televizijos žiūrėjimas, radijo klausymas, naudojimasis internetu) jie skiria mažiausiai laiko − net 43 proc. suaugusiųjų per savaitę neskiria laiko skaitymui (tuo tarpu televizijos nežiūri tik 5 proc.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išliko didelis mergaičių ir berniukų skaitymo rezultatų atotrūkis – berniukų skaitymo gebėjimai menkesni nei mergaičių. Gerokai žemesni skaitymo gebėjimai mokinių iš skurdesnių šeimų, kaimo vietovėse, mokyklose lenkų mokomąja kalba.
Lietuvoje vis dar silpna tradicija skaityti šeimoje: 2015 m. VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto tyrimo „Lietuvių skaitymo įpročiai“ rezultatai rodo, kad lietuvių šeimose nesusiformavęs įprotis skaityti vaikams iki dvejų metų. Pastebima ir tai, kad šis amžius nelaikomas svarbiu skaitymo įgūdžiams formuoti – tik 27 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, skiria tam laiko (2014 m. – 33 proc.). Šeima yra ypač svarbus faktorius: nuolat JAV pediatrų asociacijos atliekami tyrimai teigia, jog „pastovus skaitymas stimuliuoja vaiko smegenų vystymąsi ir stiprina tėvų ir vaikų ryšį kritiniu vaiko vystymosi momentu. Skaitymas ugdo kalbos, raštingumo ir socioemocinius įgūdžius kurie svarbūs visam jo gyvenimui. (...) Skaitymas balsu yra vienas efektyviausių būdų plėsti vaiko žodyną ir suteikti raštingumo žinių, reikalingų mokyklai.
Pastaraisiais metais dėl informacinių technologijų stipriai pasikeitė aplinka, nulėmusi daugelio įpročių, tarp jų ir skaitymo, pokyčius: remiantis tarptautiniais tyrimais, skaitymo kiekybė ir jam skiriamas laikas nesumažėjo, tačiau kokybė iš esmės pasikeitė – nors skaitoma daug ir įvairiais formatais tekstų, tarp jų vis mažesnė dalis tenka vertingai ir susikaupti reikalaujančiai literatūrai.
