Jei yra tekę žiūrėti prancūzų filmus originalo kalba su subtitrais, net ir nemokant šios žavios kalbos, jums turėjo ypač įstrigti du žodeliai, kuriuos prancūzai nuolat vartoja, – putain ir merde. Jie gali nuskambėti net ir televizijos eteryje kokioje nors smagioje pokalbių ar pramoginėje laidoje, ir niekas nė nebandys jų uždangstyti pypsėjimu ir neatleis iš darbo, jei tai išsprūdo netgi laidos vedėjui.
Be abejo, tai nepriimtina rimtose ar žinias transliuojančiose laidose. Tiesa, ir šiai taisyklei yra išimtis. Jei putain ir merde nuskambės gatvėje žurnalisto kalbinamo eilinio pasipiktinusio prancūzo leksikone, ypač dabar, kai šalyje siautėja streikai, o pasaulyje koronavirusas, niekas šių žodžių nesumanys cenzūruoti.
Net jei jums nėra tekę lankytis Paryžiuje ar už jo ribų, jūs tikrai esate matę ir girdėję tokias prancūziškų filmų scenas: išpila kavą, nuskamba nusivylęs putain, atsitrenkia į kitą automobilį – vėl putain, pavėluoja į traukinį – putain, merde. Tiesiog magiški žodžiai: kai tik filmo herojus juos ištaria įtampos situacijoje, atrodo, iš karto nustoja nervintis.
Nebūtina net patekti į kokią kebeknę. Šiuos žaviai, jei nežinai jų prasmės, skambančius keiksmus, labai tinka vartoti ir tiesiog reiškiant savo būseną ar emocijas: nuovargį, pyktį, nusivylimą savimi ar situacija.
Net jauniausias šalies prezidentas Emanuelis Macronas per savo rinkiminę kampaniją neatlaikė nepavartojęs dviejų mėgstamiausių prancūzų keiksmažodžių – merde ir putain. Kai jo garbinama Marselio futbolo komanda pralaimėjo Monako komandai, telefono ekrane stebėdamas rezultatus jis visiškai pamiršo, kad jį nuolat seka žurnalistų kameros, ir leptelėjo: Oh merde deuxième fois putain (mėšlas, jau antrą kartą, putain).
Tai nugirdusi jo dvidešimt keleriais metais vyresnė nuostabioji žmona Brigitte tepaklausė, kas gi tokio nutiko. Sužinojusi, kad šios prancūziškos aistros kilo tik dėl futbolo, nors tuo metu rinkimų štabe buvo laukiama antrojo prezidento rinkimų turo rezultatų, ji ramiai atsakė: „Mums tai visai nesvarbu. Brangusis, kur padėjai banko duomenis, mes visi čia jų ieškome?“.
Prancūzams tuomet dar tik būsimo prezidento nepraustaburniškumas sukėlė lengvą šypseną, bet ne pasipiktinimą, – jie patys mėgsta keiktis ir šiaip varinėti labai purvinus pokalbius, kurie tikrai neatitinka šiuolaikinio pasaulio politinio korektiškumo standartų, bet tinka abiem lytims ir netgi sukelia juoką.
Macronas garsėja kaip didis intelektualas, kurio prancūzų kalba yra itin turtinga, jis puikiai išmano literatūrą, poeziją, filosofiją, dievina klasikinę muziką ir gerai groja pianinu. Tačiau leptelėjęs šiuos du prancūziškus keiksmažodžius jis tiesiog davė pasauliui suprasti, kad merde ir putain yra gyvosios prancūzų kalbos savotiško žavesio dalis, kurios asmeninėje erdvėje negali atsisakyti net intelektualai ir prezidentai.
Jei visgi norite būti itin mandagus, bet ketinate nusikeikti, vietoj žodelio iš „m“ raidės galite sakyti mot de Cambronne (Kambrono žodis). Kam reikia (tiksliau, kas pakankamai išsilavinęs), tas supras. O jūs parodysite ne tik savo turtingą žodyną, bet ir prancūzų istorijos žinias. Mat kai Napoleonas, oh merde putain, prakišo Vaterlo mūšį ir generolui Cambronne britai įsakė pasiduoti, jis būtent ir leptelėjo merde... Šis Cambronne ir Macrono ištartas žodelis turbūt bus amžiams reabilituotas kaip vartotinas netgi padoriose buržuazijos kompanijose.
Beje, merde, mėšlas, – ne tik keiksmažodis, bet ir sėkmės palinkėjimas. Už šią tradiciją turime būti dėkingi XIX amžiaus teatro bohemai. Mat pasipuošusios damos ir išsipustę ponai į teatrą atvykdavo arklių traukiamomis karietomis. O arkliukams ir jų gamtiniams poreikiams neįsakysi. Taigi, kuo daugiau mėšlo susikaupdavo prie teatro durų, tuo didesnė sėkmė lydėjo ten vaidinamą spektaklį.
Todėl prieš egzaminą ar premjerą prancūzai (taip taip, jie labai prietaringi) nesako, „sėkmės“.
Bijodami nubaidyti tą sėkmę, savo geras intencijas jie užmaskuoja linkėdami vienas kitam merde, mėšlo. To ir aš linkėdavau sūnui, einančiam laikyti egzaminų, ir visai nesijaučiau bloga besikeikianti motina – prie tradicijų, kaip sakoma, reikia derintis, jei nori pritapti svečioje šeimoje ir jei nori, kad nuo vaiko nenusisuktų sėkmė per egzaminus.
Kas kita – žodis iš „p“ raidės . Kartą barmenas, žiūrėdamas tiesiai man į akis, kavinėje sau po nosimi sumurmėjo putain... Kelias sekundes svarsčiau, kuo nusipelniau tokio apibūdinimo, ir pilti ar nepilti jam į veidą savo „Perrier“ mineralinio vandenį iš pusiau pilnos stiklinės. Nes iš tiesų tas nekaltas prancūzų šitaip mėgstamas žodelis reiškia „kekšė“.
Laimei, jis išgelbėjo situaciją, nusivylusiu balsu po sekundėlės tylos pridurdamas: „Aš ir vėl pamiršau jūsų sąskaitą.“ Žodeliu putain jis tenorėjo pasakyti: „Koks aš nevykėlis, visai pamiršau, man vėl reikės pėdinti atgal išrašyti sąskaitą.“ Bent jau aš tikiuosi, kad jis tą žodelį taikė labiau sau ir situacijai nei man... Taigi, keiksmažodį, kuris gražiai skamba filmuose, kalbant su moterimis vis dėlto reikėtų vartoti saikingai.
