O prasideda visi reikalai ten, kur baigiasi išpažįstamos religijos riba; bet ta riba labai išsiplėtusi; krikščionybės paribys yra ištisa zona, miglų gaubiama milžiniška teritorija. Nežinia, kur ji baigiasi ir kur prasideda kažkas kita...
Žinoma, riba yra pastebima tada, kai imama neigti Kristaus išganomoji misija. Kada kokia nors religinė grupė kardinaliai atsiriboja nuo krikščionybės arba su ja išvis nesusiliečia, sakykime, hinduizmas, budizmas ar islamas – aiškiai jau kita teritorija. Tiesa, Koranas neneigia Jėzaus išskirtinumo ir prilygina jį didiesiems pranašams, tiesusiems kelią žmonijai iki galutinio apreiškimo per Mahometą.
Tačiau japoniška kalėdinė protestantiška krikščionybės forma? Ar lietuviškas rašymasis kataliku, nedvejojant, nors į bažnyčią neužsukama, o tikima "kažkuo tokiu"?
Tas "kažkas toks" ar gal net daugiau "kažkas tokio" yra tik miglota nuojauta, – miglotas įtarimas, kad galbūt yra Dievas ar kad yra fizikinė teleskopais įžiūrima Pirmoji priežastis. Bet tai jau fizikų religingumas, irgi visiška realija. Pirmasis sprogimas buvo, jis įrodomas, matomas, fotografijose fiksuojamos iš vieno centro į visas puses lekiančios materijos masės... Taigi moksliškai matome Dievo triūsą – nuo Didžiojo Mūrininko mentelės lekia pirmieji purslai. Bet ar tai naujas Dievo buvimo įrodymas pasitelkus fotografiją? Ar krikščioniui jis duoda ką gero. Tai argumentas ar velniškas vylius? Pasaulio atsiradimo susiejimas su Kūrėjo asmeniškumu, tikėjimo su žinojimu? Tikintiesiems fotografijos rodo, kad jie tiki teisingai? Netikėliams – priežastis atsiversti? Dievas iš fotografijos yra labai užkrečiantis. Juo gali patikėti, pamatęs ir įkišęs pirštą į kosminį verpetą.
Bet jeigu pasaulis buvo sukurtas – argi tai ne eilinis Dievo buvimo įrodymas? Galbūt, bet lygiai toks pat galingas ir amžinas Dievas būtų ir tuo atveju, jei pasaulis apskritai neturėtų pradžios. Amžinai amžinas nuo amžinybės. Dievo didybė nuo to nei sumenkėtų, nei padidėtų. Tai tiesiog Dievo skonio reikalas.
Dėl tų visų astronominių begalinių galaktikų ir ims suktis galva, juk net Paukščių Take, kurį stebime virš galvos, mes tesame užkampis. O Paukščių Takas irgi yra galaktikos užkampis...
Per dideli masteliai.
Maždaug kaip viduramžių smūgis. Heliocentrinė sistema, ir ta jau buvo nelabai pakeliama ir prieštaravo sveikam protui. O tas sveikas protas, kuriuo visais laikais viskas pateisinama, šiandien nebeveikia, senamadiškas pasaulėvaizdis yra atgyvena, ir viduramžių jausena dabar atrodo mistinė. Anuomet ji buvo pati racionaliausia.
Šiandien milijardai šviesmečių virš galvos ir po kojomis, evoliucijos teorijos, imančios rodyti dar kitas atšakas, ir genomas, žadantis naujas revoliucijas...
Ir tai neamžina. Kas šiandien yra mokslo tiesos, po šimtmečio bus tik gūdūs viduramžių sapaliojimai. O demokratija bus laikoma, tarkime, baisia karingo barbarizmo forma.
Ir vis vien išliks tas neredukuojamas santykis – aš ir tu.
Ir mamutų medžiotojas, ir vandeniliu varomo žvaigždėlaivio pilotas, kiekvienas visų laikų žmogus gali pasakyti tą patį – informacinis triukšmas aplink keisis, bet šita ašis amžina. Nusispjauti į tuos kosmosus, matyt, tai eilinė mokslinė hipotezė, kuri po tam tikro laiko bus atmesta.
Tiesiog ateiname į fazę, kai aplinkui per daug informacijos, ir mes jau manome, kad ta informacija gali pakeisti santykio tarp žmogaus ir Dievo pobūdį. Ne. Tai akcidencijos, plunksnos vėjyje, jų vertė ne didesnė kaip dulkių konfigūracijos vėjeliui pučiant.
Ir mūsų religingumas, ir pasaulio matymas sinkretiški. Žmogus nebėra jau grynai ir vientisai religingas ar kažkaip radikaliai netikintis, – jis perleidęs per save pernelyg didelį informacijos kiekį. Ji veikia ir keičia, paverčia žmogų nendre svyruokle. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad nūdienos žmogus yra dinamiškas – kintantis priklausomai nuo lektūros, informacijos, informacinių ir religinių madų, nuo foninio sprendimo, kad "kažkas yra", tikėjimo Likimu. Žmogus jau pergrūstas. Žinoma, Vakarų žmogus, nors tailandietis ar japonas jau irgi vakarietis. Ir jam tas pats darosi.
Tiesioginis išėjimas į Dievą vis vien lieka. Kaip galimybė ar esamybė. Tik triukšmo per daug, galima manyti, kad Dievas ten, už Didžiojo Sprogimo, už genomo, už istorijos. Bet ten jo nėra. Ten yra pėdsakai, liudijantys apie meistro darbą ir kartu – kad meistras padarė savo ir išėjo. Ir didelė pagunda grožėtis ar baisėtis tais daiktais, svaigti nuo jų dydžio. Bet taip mes svaiginamės objektais, tai ne subjektas. Ir ne subjektai. Drožlės tai. Meistro paliktos, bet ką čia dabar drožles adoruosi.
Visada Dievas yra priešais, atviras, atsivėręs ir nepaprastai lengva tai pajusti, kai jau esi pajutęs. O kol nepajunti, tai nesuprantama. Nes žvilgsnis krypsta į objektus. Į savą siaubą ar į susižavėjimą. O Dievas yra tiesiai priešais širdį ir akis. Ir nieko negali būti artimesnio ir tiesesnio nei jo pajauta priešakyje. Nors tos pajautos sėdyba gal širdyje, ėjimas į Dievą nėra klaidžiojimas. Tiesiog įprasto žvilgsnio pakeitimas vidiniu, tai labai paprasta. Buvimas Dievo akivaizdoje ima ir įsitvirtina jaukiai, atvirai, be nuslėpimų ir užuolankų, nieko tarp širdies ir Dievo negali būti, ten jau niekas netelpa.
Susitikimas gali būti ir kitoks, vis tiek jis asmeninis, o visa kita tėra stilistikos skirtumai, asmeninio religingumo individualistinė išraiška. Ji virpanti, ir visada yra galimybė, kad paslysi, įsitikinęs savo teisumu tapsi pats sau pranašu.
Kiekvienoje religijoje ši galimybė yra pagrindinė. Įgyvendinta arba ne.
O visa kita tėra pakuotė.