Flirtuojantis balso tembras ir gana drąsūs žodžiai, erotiškas sijono skeltukas, susižavėjimo kupinas nepažįstamojo žvilgsnis prasilenkiant, komplimentai, gundantis ir įsimenantis kvepalų aromatas, visa tai ir dar daugybė smulkmenų suteikia lengvumo ir žavesio nieko neišsiskiriančio prancūzo ar prancūzės kasdienybei.
Neseniai stebėjau sceną Paryžiaus taikomosios dailės muziejuje. Žavi nenusakomo amžiaus gidė pasakojo paaugliams apie dizainą ir jo paskirtį parodoje, skirtoje batų istorijai nuo senovės iki mūsų dienų.
Kai kurių batų pavyzdžius buvo galima pasimatuoti, ir jaunuolės bei jaunuoliai netrukus įsilipo į keisčiausių formų apavą. Rodydama į itin ekstravagantiškus aukštakulnius, ant kurių vos pastovėti galėjo liauna prancūzaitė paauglė, gidė, staiga įjungusi tą sensualų flirtuojantį balso tembrą, tarė: „Kaip jūs suprantate, vaikai, kai kurie batai yra neskirti avėti, jie skirti sujaudinti, gundyti, vilioti, tai batai fetišai, skirti meilės malonumų ekstazei sukelti. Kaip ir apatiniai….“
Penkiolikmečiai įdėmiai jos klausėsi, nei kuklinosi, nei laidė nešvankius bajerius, tik kiek gyviau suklegėjo ir nusijuokė jai užbaigus frazę apie batų fetišą ir gundymus. O jaunoji prancūzaitė žaismingai sužaibavo į vieną iš klasės vaikinų, jis net paraudo iš susijaudinimo. Maža to, jaunoji kankintoja dar kurį laiką gundančiai pasikraipė ir nenuleido nuo jo akių, kol patogumas nugalėjo ir ji pagaliau išlipo iš batų stulbinančio aukštumo pakulne bei įsispyrė į savo kasdieniniuus „Converse“.
Kai prancūzai kalba apie meilę, muziką, vyną ar gastronomiją, jie net vartoja tuos pačius žodžius. Net neaišku, kas juos labiau jaudina ar suteikia didesnį malonumą, galų gale tai visiškai nesvarbu. Muzikos kritikas radijo laidoje Bacho muziką gali prilyginti aksominiam ir sunkiam vynui „Pétrus“, o „Le Monde“ dienraščio intymaus gyvenimo skilties apžvalgininkė, pasakodama apie moterišką orgazmą, silpnosios lyties malonumo mygtuką – klitorį – vadina migdolu (beje, ši šalutinė riešuto reikšmė yra nurodyta ir žodyne „Larousse“).
Su kalbos dviprasmybėmis prancūzai mėgsta žaisti ir reklamose. Štai oro linijų „Air France“ lėktuvuose saugos instrukcija pateikiama žaismingu filmuku, kuriame vaizdžiai parodoma, kas leistina ir kas ne. Ir kaipgi parodyti užkietėjusiems rūkaliams, kad rūkyti lėktuve negalima, netgi tualete? Paprastai – pasitelkite simbolius ir vaizduotę.
Taigi, mergina išlenda iš tualeto ir kiek prasikaltusiu žvilgsniu, paraudusi ištiesia žaviam vyrukui pypkę – supraskite, rūkyti draudžiama. Jei žinote šio simbolio reikšmę prancūzų kalboje, sunkiai nulaikysite kiek nepadorią šypseną. Kas išmano prancūzų gyvenimą bei kalbos subtilybes, potekstė aiški – pypkė prancūziškai reiškia ir rūkymo įrankį, ir... oralinį aktą. Reklamos kūrėjai žino, kad daugelis žmonių savo ištvirkusiose fantazijose svajoja pasimylėti per skrydį, deja, įstatymai tai draudžia. Jūs rizikuojate ne tik nuskambėti žiniasklaidoje kaip visiškas cochon, gašlus paršas, bet ir gauti didelę baudą. Todėl geriau atiduokite tikrą pypkę žaviam prancūzui iš reklamos, o pypkiavimo malonumus perkeltine prasme palikite tam momentui, kai nusileisite ant žemės ir atsidursite viešbutyje.
Beje, meilę mylintys prancūzai abejingi šv. Valentino dienos kerams. Jie mano, kad ši šventė – visiška komercija, tipiškas prasto skonio amerikietiškų tradicijų įsitvirtinimo prancūzų kultūroje bei galvose pavyzdys.
Bet kam prancūzai neabejingi, tai humorui, kartais net balansuojančiam ties padorumo ar politkorektiškumo riba. Todėl nenuostabu, kad Valentino dienos proga švieslentė priešais Paryžiaus meriją reklamuoja gėlininko paslaugas tokiu šūkiu: „Būkite romantiški – Valentino dienos proga nudžiuginkite gėlėmis ne tik meilužes, bet ir žmonas, visų jūsų džiaugsmui antrajai puokštei mes taikome 50 proc. nuolaidą“.
O prieš vartojimą nukreiptas grafiti skelbimėlis ant sienos ragina ne tik mylėti, bet ir užsiimti meilės žaidimais – „šv. Valentino dieną laižykite ne vitrinas, o savo partnerius“. Prie šio sakinio ne tik nupiešta širdutė, bet ir katytė žaismingai pakelta uodegyte. Ir vėl gi, kas gerai žino prancūzų erotinį žargoną ir prancūzų kalbą, tas plakate įskaitys dar gilesnę paslėptą erotišką žinutę. Mat katyte, „la chatte“, prancūzai vadina ne tik mielą gyvūnėlį, bet ir moterišką lyties organą, jos slaptą malonumų sodą.
Žongliruoti meilės dviprasmybėmis ir žodžiais prancūzams nereikia progos ar oficialios meilės prisipažinimų dienos. Net nebepamenu, ką reklamuoja dažnai per radiją skambėjęs dukters ir tėčio pokalbis, bet labai gerai prisimenu šypseną, kurią jis sukeldavo.
Mergaitė pasakoja tėčiui apie savo dieną mokykloje ir kokia gera jos mokytoja – mâitresse. Ir tada draugiškai klausia tėčio: „O koks tavo mâitresse vardas?“ Reklama baigiasi tyla, galima nujausti, kad tėtis kiek sutrikęs šypsosi. Atrodytų, nekaltas klausimas – kuo vardu tavo mokytoja? Juk, vaiko logika, jei mergaitė turi mokytoją, greičiausiai ir tėtis turi mokytoją – kitaip ką gi jis visą dieną veiktų, kas jį mokytų gyvenimo? Štai ir ne, nes prancūzų kalboje mâitresse reiškia ir meilužę…
Jūs manote, kad mamos dienos proga tėčiai raginami savo sutuoktinėms pirkti gėles ir formeles torčiukams, – juk tai padori moteris, jų vaikų motina? Klystate, didžiulis reklaminis skydas metro vaizduoja gundančių formų blondinę su dar labiau gundančiais, be abejo, juodais apatiniais – prisegamos kojinės, korsetas ir visa kita sunkioji erotinė artilerija. Ir tiesiog užrašas „Pretty Maman“ (Graži mama).
Galvokite, ką norite, bet žiūrėkite į moterį kaip į stebuklą, žavėkitės ja, o ne paverskite namų šeimininke, aukle ir tarnaite, – bent jau taip prancūzai suvokia reklamoje užkoduotą žinutę. Vėlgi, savotiškas slaptas feminizmo ginklas, raginantis kovoti už moterų teises. Nes perdėtai kritiškas amerikiečių požiūris į nuogybę reklamoje ir tuo pačiu metu kultas, daromas iš Kardashianų šeimos užpakalių, visgi verčia suabejoti, kuri tauta nuoširdesnė ir mažiau veidmainiška.
Fotografuodamasi nuoga Kardashian teigia kovojanti už moterų teises, laisves ir pasitikėjimą savimi – empowering women, kaip sako JAV feministės, nes ji tai daro savo noru, niekieno neverčiama ir neva neišnaudojama reklamos kūrėjų ir užsakovų.
Prancūzų rašytojas Claude Guillonas turi tvirtą nuomonę apie nuogybę kaip ginklą ir vadina tai dėmesio siekiu dangstantis populistiniu feminizmu. Tarkim, nuogakrūčių „Femen“ gražuolių protestas prie nevykėlio mergišiaus Strausso-Khano namų per jo teismą dėl seksualinio priekabiavimo spaudoje buvo nušviestas paaukojant net po kelis puslapius nuotraukoms, kurias , deja, lydėjo vos keli teksto sakiniai. Taigi skaitytojas galėjo patenkinti savo instinktus ir paganyti akis į nuogas krūtis, bet mažai ką prasmingo sužinojo apie protestą ar pačią istoriją.
Jei jau prakalbome apie apatinius, – slapčia žvilgtelėję į garbaus amžiaus moteriškės komodos stalčių, ten tikrai nerasite maldaknygės ir rožinio. Net jei ir rasite, greta tvarkingai arba nelabai tvarkingai bus sudėlioti tokie apatiniai, kad net „Victoria’s Secret“ angelai paraustų, pagalvoję apie šitos madame amžių ar apie tai, ką gi ji, pasipuošusi tokiais nėriniais, turėtų išdarinėti savo miegamajame ir su kuo.
Kaip juokauja prancūzės: kai kurie apatiniai yra nedėvimi – jie skirti tik tam, kad moteris būtų nurengta. Juliette Greco daina „Déshabillez-moi“ apdainuoja tą malonumą, kurį moteris jaučia gundydama ir suteikdama teisę vyrui ją nurengti – paltą, suknelę ir kitką.
Ar išgirdote esminį skirtumą – moteris suteikia teisę, ji nėra pasyvi auka. Ji – kaprizinga karalienė, o jis – riteris po jos kojomis, kuris pirmiausia turi užkariauti damos dėmesį, kad ji bent jau pastebėtų vargšelį. Ir jei pavyks būti pastebėtam, tada gal bus ištiestas ir raktas – jei ne nuo jos širdies, tai bent nuo kūno.
Prancūzijoje riteriui tikrai reikia labai pasistengti, nes to rakto neužkariausi keliais pigiais komplimentais ar juokeliais, net brangios dovanos ne visada padės. Moteris jas priims, bet rakto vis tiek neduos.
Pirmiausia reikia sujaudinti karalienės smegenis, pakutenti jos intelektą, suintriguoti, sukurti „suspensą“ (įtampą), kaip mėgsta sakyti prancūzai, viską apgaubti paslapties ir nepakartojamų malonumų pažado atmosfera, kad ji sutiktų leistis su jumis į gundomą kelionę po miegamuosius. Aišku, būna ir atvirkštinių atvejų, kai moteris nusprendžia: šiandien ji pati nusiteikusi suvilioti ir užkariauti, nes tai – jos laisvė ir teisė, ji nenori laukti. Bet prancūzės vilionės bus tokios subtilios ir žaismingos, kad vyras net nesupras, kaip prieš savo norą štai ėmė ir pateko į spąstus.
Kaskart, kai Paryžiuje praeinu pro Auguste’o Rodeno „Bučinį“, sustoju juo pasigrožėti – nuogi vyro ir moters kūnai susipynę geisme, tapę vieniu. Dar labiau mane žavi šios skulptūros atsiradimo istorija. Nes ji atspindi prancūziškumo esmę, jų aistrą gyvenimui, nenumaldomą norą jį švęsti – jausmą, kurį giliai savyje turi net ir labiausiai bambantis prancūzas.
Prancūzai visada lieka prancūzai: pasirodo, šį „kuklų“ kūrinį vyriausybė užsakė tarptautinei 1890 metų parodai kaip Prancūzijos simbolį. Kokios dar moralės galima norėti iš tokios išprotėjusios ir patvirkusios šalies? Bet iš esmės jie teisūs, nes viskas, ko mums reikia kasdienybei praskaidrinti – tai gyvenimo lengvumas ir džiaugsmas, Eroto pinklės ir pakutenimai, galiausiai, pati meilė.
