Irakas, priešingai nei Šiaurės Afrikos valstybės, nuolat gyveno karų, tarptautinių sankcijų bei izoliacijos sąlygomis ir buvo uždara valstybė, todėl laikais, kai internetas tik ėmė plisti, žinios apie Europos, Pietų Amerikos ir kitų valstybių ultras masiškai pasiekti irakiečių negalėjo. Taip pat reikia neužmiršti, kad gausios bei organizuotos masės būtų tikrai buvusios matomos kaip grėsmė saugumui Irake, kuriame buvo labai stipri valstybinė kontrolė, todėl sunkiai tikėtina, kad iniciatyvos organizuotis nebūtų susilaukusios sankcijų.

2019 m. gegužės 22 d., dviem savaitėm anksčiau nei planuota, buvo paskelbta, kad, įvertinus išaugusias logistines ir organizacines išlaidas, 2022 m. pasaulio futbolo čempionato Katare dalyvių skaičius nebus didinamas nuo 32 iki 48. Pasiūlymas didinti komandų skaičių jau nuo pat svarstymo pradžios 2017 m. buvo problemiškas, kadangi vien tik Kataro valios ir noro jam įgyvendinti nepakako. Ši Persų įlankos valstybė, kurios plotas 11 581 km² (beveik šešis kartus mažesnis nei Lietuvos), o gyventojų skaičius vos perkopęs pustrečio milijono, yra per maža, kad savarankiškai susidorotų su išaugusios užduoties našta. Tai suprasdama FIFA pasiūlė, kad išsiplėtusio čempionato rengimo kaštais ir logistine atsakomybe kartu su Kataru galėtų pasidalyti Bachreinas, Saudo Arabija arba Jungtiniai Arabų Emyratai. Tačiau čia iškilo problema: šios trys kaimyninės valstybės, kartu su dešimtimi kitų regiono valstybių, dar 2017 m. Katarui paskelbė sausumos, jūros ir oro blokadą bei šūsnį reikalavimų ir nutraukė diplomatinius santykius, kurių atkūrimas, kaip nurodė FIFA, buvo būtinas siekiant pasidalyti išaugusio turnyro rengimo atsakomybe. Diplomatinei krizei nerimstant FIFA pasiūlė, kad logistiškai pagelbėti gali šioje krizėje neutraliai besilaikantys Kuveitas ir Omanas, nors vargu ar pati FIFA tikėjo šio pasiūlymo įgyvendinimo realumu, kadangi šių valstybių futbolo infrastruktūra netinkama priimti aukščiausio lygio futbolo turnyro. Šių diskusijų fone Irako sporto komiteto atstovai pareiškė, kad kaip tik šioje istorinės Mesopotamijos teritorijoje įsikūrusioje valstybėje galėtų įvykti dalis rungtynių, o Irako Kurdistano sostinė Erbilis būtų tinkama tam vieta, pasirengusi prisiimti organizacinę atsakomybę.

Nors šis pasiūlymas, bent jau oficialiai, rimtai svarstomas nebuvo, toks pareiškimas buvo reklama Irakui – valstybei, apie kurią pasaulis yra įpratęs girdėti neramumų kontekste. Tai buvo reklama apie gerėjančią saugumo situaciją šioje valstybėje, kuri Bagdadui yra itin reikalinga, kadangi bet koks pozityvus naujienų pliūpsnis gerina ne tik tarptautinę reputaciją, bet ir augina vidinį tikėjimą valstybe ir konsoliduoja gyventojus. Pastarieji dalykai itin reikšmingi, kadangi neretai detaliai su situacija šioje valstybėje nesusipažinusieji gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad viskas Irake yra statiška, o valstybė nuo pat 2003 m. įvykusio Sadamo Huseino nuvertimo yra panirusi į kruvino chaoso sūkurį. Realybėje viskas gerokai painiau. Per šiuos 17 metų saugumo situacija Irake kito ne kartą.

Sudėtingiausia ji buvo 2007 m., o 2014 m. įvykęs Islamo Valstybės iškilimas palietė praktiškai visą pasaulį. Tačiau Irako pajėgos atsikovojo visas prarastas teritorijas ir nors klaidinga būtų teigti, kad Irakas šiandien yra rami vieta, tačiau 2018 m. buvo patys ramiausi per visus 17 metų, o autonomiško ir de facto nepriklausomo šiaurės Irake esančio Irako Kurdistano politinį svorį šie neramumai apskritai sustiprino. Žinoma, visiškas stabilumas į Iraką kol kas negrįžo, kadangi pavienių išpuolių vis dar pasitaiko, įvairūs kelionių vadovai rekomenduoja susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į šią šalį, o antrasis pagal dydį šalies miestas Mosulas po šturmo prieš Islamo Valstybę apskritai yra virtęs griuvėsiais. Kita vertus, pastaraisiais metais gausėjantys individualių kelionių į Bagdadą ir Basrą aprašymai interneto erdvėse rodo, kad į šią valstybę ėmė grįžti turistai, o Irako „Premier“ lygoje išaugo legionierių ir užsieniečių skaičius futbolo klubų administracijose. Irako futbolas ėmė atsigauti.

„Al-Shorta Green Harp“ ultros

Mesopotamijos Liūtai

Irako futbolo istorija yra vingiuota. Ji prasideda po Pirmojo pasaulinio karo, kai tuo metu dabartinį Iraką administravę britai šį žaidimą atvežė prie Tigro ir Eufrato vandenų. Savarankiška Irako futbolo asociacija buvo įkurta 1948 m., o FIFA nariu Irakas tapo po dviejų metų. Pirmos rungtynės buvo sužaistos 1957 m. Libane su Maroko rinktine. Jos pasibaigė lygiosiomis 3:3.

Rinktinės sėkmės ilgai laukti nereikėjo. Ji dalyvavo Maskvos, Los Andželo ir Seulo olimpinėse žaidynėse, 1982 m. laimėjo Azijos žaidynes, 2007 m. laimėjo Azijos čempionatą, 1986 m. dalyvavo Meksikoje vykusiame pasaulio čempionate. Tiesa, ten Irako futbolininkai visas tris grupės rungtynes vieno įvarčio skirtumu pralaimėjo Meksikai, Paragvajui ir Belgijai. Ir tai tik dalis rinktinės pasiekimų, užtarnavusių rinktinei Mesopotamijos Liūtų pravardę.

Tačiau negalima pamiršti, kad šie Mesopotamijos Liūtai daugiau nei 20 metų gyveno Sadamo Huseino Irake, kuriame daug kas priklausydavo nuo valdančiųjų norų. Pavyzdžiui, prieš 1986 m. pasaulio futbolo čempionatą Sadamo Huseino sūnus Uday Huseinas, kuris buvo Irako olimpinio komiteto ir Irako futbolo asociacijos vadovas, nusprendė pakeisti tradicines Irako žalią ir baltą spalvas į geltoną ir mėlyną, kurios buvo siejamos su jo valdomu Bagdado „Al-Rasheed“ klubu. Vėliau ne vienas žaidėjas prisipažino, kad su naujomis aprangomis jie jautėsi svetimi patys sau.

Vakare viešbutyje į teisėjo kambarį užėjo du pareigūnai, kurie kaltino George Josephą paėmus kyšį iš Kuveito. Jį pradėjo mušti, o Sabah Mirza, vienas iš Sadamo Huseino apsaugininkų, šovė į teisėją. Laimei, kulka praskriejo virš galvos. George Josephas Bagdadą paliko kitą rytą su sulaužytu žandikauliu. Už tai FIFA Iraką nubaudė 100 000 Šveicarijos frankų bauda ir skyrė 2 metų draudimą rengti rungtynes namuose. Aplinkybių visuma lėmė, kad kita Kuveito ir Irako akistata įvyko tik daugiau nei po 20 metų.
„Sveik Valio“

Sadamas Huseinas prisidėjo ir prie vienos aršiausių ir dramatiškiausių dviejų rinktinių priešpriešų. Rungtynės su Kuveitu, su kuriuo Sadamo Huseino santykiai visuomet buvo labai sudėtingi ir kurio rinktinė, savo aukso amžių išgyvenusi septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, laimėjo 7 Persų įlankos taures, visuomet buvo daugiau nei tik futbolas. Ši priešprieša aukščiausią įtampos tašką pasiekė 1980 m. kovo 31 d. Bagdade žaidžiant tarpusavio rungtynes. Itin daug aistrų sukėlusį mačą, kurį stebėjo pats Sadamas Huseinas, 3:2 laimėjo Kuveito rinktinė. Tikroji drama prasidėjo po rungtynių, kai po švilpuko fanai pasileido į aikštę ir puolė teisėją iš Malaizijos George Josephą, kurį kaltino dėl pralaimėjimo ir kuris tik policijos pagalba buvo nuvestas į rūbinę. Tačiau tai buvo tik dramos pradžia. Vakare viešbutyje į teisėjo kambarį užėjo du pareigūnai, kurie kaltino George Josephą paėmus kyšį iš Kuveito. Jį pradėjo mušti, o Sabah Mirza, vienas iš Sadamo Huseino apsaugininkų, šovė į teisėją. Laimei, kulka praskriejo virš galvos. George Josephas Bagdadą paliko kitą rytą su sulaužytu žandikauliu. Už tai FIFA Iraką nubaudė 100 000 Šveicarijos frankų bauda ir skyrė 2 metų draudimą rengti rungtynes namuose. Aplinkybių visuma lėmė, kad kita Kuveito ir Irako akistata įvyko tik daugiau nei po 20 metų.

Dar vienos itin dramatiškos priešpriešos užuomazgų su Iranu buvo išvengta tik dėl tarptautinių sankcijų ir namų rungtynių apribojimų. Simboliška, bet tais pačiais 1979 m. Irane įvyko islamo revoliucija, o Irake į valdžią atėjo Sadamas Huseinas. Abi šalys iš karto įsivėlė į beveik dešimtmetį trukusį karą, po kurio santykiai išliko sudėtingi, todėl tik 2001 m. rungtynės tarp šių dviejų valstybių rinktinių nuo pat 1979 m. pirmą kartą buvo surengtos ne neutralioje aikštėje. Įtampa taip pat visuomet kildavo ir rungtynėse su Saudo Arabija, o atrankoje į 2002 m. pasaulio čempionatą Saudo Arabija dėl nesutarimų su Sadamu Huseinu apskritai atsisakė vykti žaisti rungtynių į Iraką.

Po Sadamo Huseino nuvertimo rezultatai nesuprastėjo. 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse buvo užimta 4 vieta. Jaunimo rinktinės taip pat rodė gerus rezultatus: 2013 m. Irako U-22 rinktinė laimėjo Azijos čempionatą, 2016 m. liko trečia, tačiau tai garantavo vietą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, iš kurių po trijų lygiųjų Irako rinktinė iškrito po grupių etapo.

Tačiau ir šios pergalės šventimas apkarto. 2007 m. liepą, po pergalingų pusfinalio rungtynių su Pietų Korėja, žmonės išėjo švęsti į gatves, kur vyko tradicinės džiaugsmo apeigos: vairuotojai signalizavo, žmonės dainavo ir mojavo vėliavomis, šaudė į orą. Šį džiaugsmo ritualą sujaukė mirtininko išpuolis, per kurį žuvo 30 žmonių.
„Sveik Valio“

Tačiau saldžiausia ir kol kas skambiausia Irako futbolo pergalė buvo pasiekta 2007 m. Azijos čempionate. Ši pergalė buvo labai reikalinga karo alinamoje šalyje; tiek Vakarų, tiek Irako spaudoje imta simboliškai ir poetiškai kalbėti, kad tai buvo Irako vienybės pergalė, kadangi nacionalinė rinktinė buvo sudaryta iš įvairioms religinėms ir etninėms grupėms priklausančių žaidėjų. 2007 m. buvo itin sudėtingi ir vien tik per išpuolius žuvo daugiau kaip 26 000 civilių, o susišaudymų ir sprogimų garsai buvo kasdienybė. Karas palietė visus – futbolo rinktinė netapo išimtimi. Pavyzdžiui, 2006 m. Bagdado „Al-Shaab“ stadione nuo atsitiktinai atskriejusios kulkos žuvo Irako rinktinės narys Manaras Mudhafaras, tačiau tai nebuvo paskutinė rinktinės netektis. Kitąmet, jau prieš pat Azijos čempionatą, Irako rinktinė išvyko į stovyklą Jordanijoje. Tuo metu komandos fizinio rengimo trenerio žmona buvo Irake ir turėjo gimdyti, todėl šis išvyko kelioms dienoms į gimtinę pas šeimą. Atgal į Jordaniją jis nebegrįžo – žuvo Bagdade sprogus automobiliui, eidamas atsiimti bilietų grįžti į Jordaniją. Todėl irakiečiai šią pergalę vadina iškovotą krauju.

Tačiau ir šios pergalės šventimas apkarto. 2007 m. liepą, po pergalingų pusfinalio rungtynių su Pietų Korėja, žmonės išėjo švęsti į gatves, kur vyko tradicinės džiaugsmo apeigos: vairuotojai signalizavo, žmonės dainavo ir mojavo vėliavomis, šaudė į orą. Šį džiaugsmo ritualą sujaukė mirtininko išpuolis, per kurį žuvo 30 žmonių. Tarp žuvusiųjų buvo 12 metų berniukas, kurio mama atsisakė ašarų ir teigė, kad „tebūnie tai auka nacionalinei komandai“, o tai tapo akstinu sukurti populiariai dainai apie Irako futbolą, kur dainuojama, kad „savo krauju ir siela mes aukosimės dėl Irako“. Triumfo finale šventimas buvo dar kruvinesnis – po pergalės prieš Saudo Arabiją ir laimėtų aukso medalių miniai šėlstant nugriaudėjo dar du sprogimai, gyvenimus atėmę 50 žmonių ir dar sužeidę daugiau kaip 100.

Namų rungtynių klausimas

Natūralu, kad šaliai išgyvenant tokį sudėtingą periodą namų rungtynės negalėjo būti žaidžiamos Irake. Tiesa, šios valstybės nacionalinei komandai žaidimas neutraliose aikštėse nebuvo naujiena dar nuo Sadamo Huseino laikų. Todėl dar 2003 m. Irake dėl suprastėjusios saugumo situacijos FIFA uždraudė rengti tarptautines rungtynes, o nacionalinė rinktinė namų rungtynes žaisdavo Jordanijoje, Sirijoje, Katare arba Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Pirmą kartą mintis sugrąžinti tarptautinį futbolą į Iraką gimė 2009 m. Tąkart Irako futbolo asociacija gavo leidimą autonominio Irako Kurdistano sostinėje Erbilyje, Franso Hariri stadione, surengti draugiškas rungtynes su Palestina, o po kelių dienų abi komandos sužaidė rungtynes Bagdade. Tačiau FIFA nusprendė, kad saugumo pusiausvyra tebėra pernelyg trapi ir tąkart viskas tuo ir pasibaigė. 2011 m. rugsėjį FIFA leido surengti pasaulio čempionato atrankos rungtynes Erbilyje su Jordanija, tačiau po jų dėl saugumo situacijos vėl buvo uždrausta rengti varžybas Irake.

Akivaizdu, kad irakiečiai buvo pasiilgę futbolo. Jeigu dar Erbilyje 2012 m. įvyko Azijos futbolo konfederacijos taurės finalo rungtynės ir apskritai visos Azijos ir Arabų šalių klubinės rungtynės vykdavo Irako Kurdistane, likusioje Irako dalyje tarptautinis futbolas apsilankydavo retai. Todėl neturėtų stebinti, kad 2013 m., kai Bagdado „Al-Shaab“ stadione buvo sužaistos dvejos draugiškos rungtynės su Sirija ir Liberija, jas stebėjo po 50 000 žiūrovų (34 000 vietų stadione). Tų pačių metų birželio 1 dieną ką tik atidarytame, sausakimšame, 65 000 žiūrovų talpinančiame ir pagrindiniu Irake tapusiame Basros stadione įvyko rungtynės tarp Irako ir Jordanijos, kurias Irakas laimėjo 1:0. Nepaisant tokio susidomėjimo, dėl saugumo situacijos FIFA ir vėl uždraudė Irake rengti rungtynes.

Draudimas buvo panaikintas 2017 m. gegužės 9 d. tarptautiniams draugiškiems mačams, o 2018 m. kovą ir oficialių rungtynių mačams. Tiesa, šis panaikinimas galioja tik Basroje, Kerbeloje ir Erbilyje. Pirmosios rungtynės ir vėl įvyko su kaimynine Jordanija – 2017 m. birželio 1 d. sausakimšame Basros stadione šeimininkai laimėjo 1:0. Pastarasis miestas taip pat jau laikomas saugiu: numatyta, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį Basroje vyks Vakarų Azijos futbolo federacijų čempionatas.

Ne mažiau aistringas yra ir Irako klubinis futbolas, o daugiausia emocijų kelia 9 milijonus gyventojų turinčio Bagdado derbis, susidedantis iš tarpusavio mūšių, kuriuose dalyvauja „Al-Quwa Al-Jawiya“, „Al-Shorta“, „Al-Talaba“ ir „Al-Zawraa“ komandos. Šių komandų istorija mus nukelia į šiandienio Irako nepriklausomybės priešaušrį, kai 1931 m. britų karinėje bazėje irakiečiai pilotai įkūrė „Al-Quwa Al-Jawiya“ (arba tiesiog – oro pajėgų klubą), kuris yra seniausias Irake gyvuojantis klubas.
„Sveik Valio“

Bagdado ketvertas

Ne mažiau aistringas yra ir Irako klubinis futbolas, o daugiausia emocijų kelia 9 milijonus gyventojų turinčio Bagdado derbis, susidedantis iš tarpusavio mūšių, kuriuose dalyvauja „Al-Quwa Al-Jawiya“, „Al-Shorta“, „Al-Talaba“ ir „Al-Zawraa“ komandos. Šių komandų istorija mus nukelia į šiandienio Irako nepriklausomybės priešaušrį, kai 1931 m. britų karinėje bazėje irakiečiai pilotai įkūrė „Al-Quwa Al-Jawiya“ (arba tiesiog – oro pajėgų klubą), kuris yra seniausias Irake gyvuojantis klubas. Jis iš karto tapo populiarus, kadangi laimėjo pirmąsias žaistas rungtynes su britais ir tapo simboliniu aktu kovoje prieš kolonializmą.

Po metų, 1932 m. buvo įkurta „Al-Shorta“ (arba tiesiog policija). Pirmaisiais metais tai buvo policininkų rinktinė, kurie laisvu nuo tarnybos laiku žaisdavo futbolą. Jau po metų, 1933 m. įvyko pirmoji šio klubo akistata su oro pajėgų klubu ir tai tapo Bagdado derbių legendos pradžia.

Prie šių dviejų komandų derbio dar dvi legendomis tapsiančios komandos prisidėjo 1974 m., susijungus 4 vietinėms lygoms ir susikūrus Irako „Premier“ lygai. Tarp prie šios lygos prisijungusių komandų buvo 1969 m. įkurtas „Al-Talaba“, arba studentų klubas („talaba“ išvertus iš arabų kalbos reiškia „studentai“), skirtas reprezentuoti Bagdado universitetą ir tais laikais sudarytas iš geriausiai futbolą žaidžiančių studentų, ir „Al-Zawra“, kurį 1969 m. įkūrė Susisiekimo ministerija. Nuo tų metų nė viena šių komandų niekuomet nebuvo iškritusi į žemesnę lygą, o iš 43 čempionatų šie klubai laimėjo 31. „Al-Zawra“ laimėjo 14, „Al-Quwa Al-Jawiya“ ir „Al-Shorta“– po 6, „Al-Talaba“– 5. Tuo metu tarptautiniame fronte geriausiai sekasi „Al-Quwa AL-Jawiya“, kuri apskritai laimėjo pastarąsias tris AFC taures, o 2018 m. finalas vyko Basroje. Įvairiuose Azijos ir Arabų šalių čempionatuose Irako klubai dalyvauja nuolat, tiesa, dažniausiai šis dalyvavimas apsiriboja pirmais dviem turnyro etapais, o patekimas į finalą nutinka labai retai.

Įdomu tai, kad šios komandos iki šiol priklauso valdžios organams, todėl jų finansavimą ir šiandien užtikrina valstybė. „Al-Quwa Al-Jawiya“ finansuoja Krašto apsaugos ministerija, „Al-Shorta“ finansavimą gauna iš Vidaus reikalų ministerijos, „Al-Talaba“ gauna finansavimą iš Švietimo ministerijos, o „Al-Zawraa“, kaip ir senais laikais, finansuoja Susisiekimo ministerija.
„Sveik Valio“

Žinoma, į šių keturių klubų kovą dėl titulų ir šlovės kartais įsiterpdavo ir kiti žaidėjai. Tarp tokių buvo Uday Husseino įkurtas Bagdado „Al-Rasheed“ klubas, į „Premier“ lygą atėjęs 1984 m., laimėjęs tris Arabų čempionų lygas ir 3 Irako čempionatus, tačiau staiga išformuotas 1990 m. Paskui 16 metų Bagdado ketvertas vėl dominavo Irako futbole, kol per 2006–2007 m. sezoną titulą pirmą kartą laimėjo „Erbilis“, o per 2008–2009 m. sezoną apskritai nė vienas didžiojo ketverto klubas nepateko į prizininkų trejetą. Tai buvo sudėtingi metai Bagdadui, kai dėl nestabilumo šalies sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose futbolininkai ėmė traukti į stabilų ir karo beveik nemačiusį Irako Kurdistaną šalies šiaurėje, kuris taip pat galėjo pasiūlyti ir neblogus pinigus, gaunamus iš gausios čia esančios naftos pardavimo. Kai 2010 m. Premier lygoje triumfavo kita komanda iš Irako Kurdistano – „Duhok“, buvo pradėta kalbėti apie naująjį „šiaurės derbį“, o šias kalbas tik dar labiau paskatino 2011 m. vos neįvykęs „Al-Shorta“ iškritimas į žemesnę lygą, šiai užėmus priešpaskutinę vietą. Komandą išgelbėjo vienintelis pelnytas įvartis išlikimo varžybose. Tačiau paskui nutiko Bagdado komandų sugrįžimas. Jau per 2012–2013 m. sezoną baigėsi šiaurės klubų dominavimas, kai „Al-Shorta“ atsitiesė ir laimėjo šalies čempionatą, o Erbil“ ir „Duhok“ nusirito į antrąją turnyrinės lentelės pusę.

Įdomu tai, kad šios komandos iki šiol priklauso valdžios organams, todėl jų finansavimą ir šiandien užtikrina valstybė. „Al-Quwa Al-Jawiya“ finansuoja Krašto apsaugos ministerija, „Al-Shorta“ finansavimą gauna iš Vidaus reikalų ministerijos, „Al-Talaba“ gauna finansavimą iš Švietimo ministerijos, o „Al-Zawraa“, kaip ir senais laikais, finansuoja Susisiekimo ministerija.

Ultros Irake

Artimuosiuose Rytuose pastebima masinė futbolo kultūros plėtra, kuri reiškiasi futbolo susidomėjimo augimu bei besiplečiančiu ultrų judėjimu. Neabejotinai gausiausios bei geriausios ultros šiandien yra Maroke, Alžyre, Tunise, Jordanijoje, nepaisant suvaržymų, ultrų gyvenimas aktyvus ir Egipte, o Libane jis sparčiai auga ir formuojasi, ieškodamas savo veido. Irakas iš viso Artimųjų Rytų regiono yra turbūt sunkiausiai analizei pasiduodanti valstybė. Žinoma, kad ultrų šioje valstybėje yra daug ir jos auga, tačiau renkant medžiagą apie ultras Irake rasti jos pavyksta labai mažai, o ir didžioji dalis informacijos yra arabų kalba. Problema, žinoma, yra ne kalba; informacijos rinkimą ir sisteminimą komplikuoja jos pateikimas – dažniausiai tai yra rungtynių apžvalgos, paremtos „Twitter“ tipo pranešimais, o istorinės, analitinės ar ideologinę bazę aiškinančios medžiagos beveik nėra. Šiuos pranešimus lydi ne itin gausios fotografijos.

Dėl sudėtingos saugumo situacijos Irake keliautojų taip pat kol kas mažai, todėl tarptautinėje (dažniausiai anglakalbėje) spaudoje straipsnių apie Irako futbolą ir tai, kas vyksta aplink aikštę, nėra daug, o fragmentiški informacijos trupiniai leidžia tik apčiuopti situaciją. Kadangi taip pat beveik nėra nei publicistinių, nei akademinių darbų apie Irako ultras, rengiant straipsnį, buvo susisiekta su vienu anonimiškumo sąlygomis padėti sutikusiu „Al-Shorta Green Harp“ ultra iš Bagdado, kuris aktyviai dalyvauja šios komandos organizuoto palaikymo rengime, reguliariai važinėja po Iraką bei paskui savo komandą yra išmaišęs visą šalį. Mūsų pokalbiai neretai vykdavo jam sėdint autobuse ir važiuojant kažkur, o praktiškai kiekvieną kartą, kai susirašydavome, jis sakydavo, kad su draugais rengia vaizdinį palaikymą ir man nuolat siųsdavo nuotraukas iš savo kelionių.

Taip pat reikia neužmiršti, kad gausios bei organizuotos masės būtų tikrai buvusios matomos kaip grėsmė saugumui Irake, kuriame buvo labai stipri valstybinė kontrolė, todėl sunkiai tikėtina, kad iniciatyvos organizuotis nebūtų susilaukusios sankcijų.
„Sveik Valio“

Nors Irako ultros kol kas nėra pasiekusios tokio įtakos lygio visuomenėje vykstantiems reiškiniams, kokį galime matyti Maroke, Alžyre, Tunise, Egipte ar Jordanijoje, tačiau masiškumo, atsidavimo ir vystymosi spartos prasme tai yra milžinišką potencialą turinti jėga. Formuotis ji ėmė visai neseniai, kadangi Sadamo Huseino laikais ultrų Irake nebuvo. Irakas, priešingai nei Šiaurės Afrikos valstybės, nuolat gyveno karų, tarptautinių sankcijų bei izoliacijos sąlygomis ir buvo uždara valstybė, todėl laikais, kai internetas tik ėmė plisti, žinios apie Europos, Pietų Amerikos ir kitų valstybių ultras masiškai pasiekti irakiečių negalėjo. Taip pat reikia neužmiršti, kad gausios bei organizuotos masės būtų tikrai buvusios matomos kaip grėsmė saugumui Irake, kuriame buvo labai stipri valstybinė kontrolė, todėl sunkiai tikėtina, kad iniciatyvos organizuotis nebūtų susilaukusios sankcijų.

Tačiau po 2003 m. šalies veidas ėmė keistis. Nepaisant sudėtingos saugumo situacijos, nuolatinių išpuolių, sprogimų, šalis ėmė vertis užsienio įtakai. O kai apie 2009 m. saugumo situacija pradėjo stabilizuotis, prasidėjo koalicijos pajėgų atitraukimas iš Irako. Tarptautinei bendruomenei tai buvo ženk­las, kad į Iraką jau gali grįžti tarptautinis futbolas, o rungtynių lankomumas augo, kadangi irakiečiai buvo išsiilgę futbolo, kuris šalyje yra labai populiarus. Kai Kai žmonės gausiai ir nuolat lankosi stadionuose, dažniausiai tėra tik laiko klausimas, kada visa tai peraugs į kažką organizuoto. Impulsą organizuotis ultroms Irake suteikė vienas vizitas, įvykęs 2013 m. Tąkart Irako Kurdistane, Erbilyje, buvo žaidžiamas Arabų Čempionų lygos susitikimas tarp Kasablankos „Raja“ ir Bagdado „Al-Quwa Al-Jawiya“ komandų. Irakiečiai, pamatę svečių organizuotą palaikymą, buvo sužavėti ir nusprendė, kad reikia kažką daryti.

Irake tebeverda ginčai, kurie fanai buvo pirmieji oficialiai pasirinkę ultrų ideologiją. Tiksliai to niekas nežino; atrodo, kad tai įvyko 2012 m., kai „Al-Shorta“ fanai tapo „Ultras Green Harp“. Fanų organizaciją palengvino socialiniai tinklai: jau pirmąjį mėnesį „Facebook“ grupėje, kur sprendžiami įvairūs „Ultras Green Harp“ einamieji klausimai, buvo per 3000 narių, o dabar reguliarių narių yra per 15 000. Tais pačiais metais panašiai susikūrė ir „Al-Zawraa The Kings“ ultras, ir „Al-Quwa Al-Jawiya Blue Hawks“ ultras.

Ultroms Bagdade derbiai prasideda nuo paties ryto ruošiant choreografiją ir sprendžiant kitus organizacinius klausimus, o pačiame stadione atsiduriama bent pora valandų prieš rungtynių pradžią; šalia įprastinės karių gausos šalies sostinėje itin padaugėja ir policijos bei riaušių pareigūnų, nuolat stebinčių aplinką.
„Sveik Valio“

Nors Irako „Premier“ lygoje praėjusį sezoną žaidė 11 komandų iš Bagdado, tik 4 iš jų turi ultras. Tiesa, nors Irako klubinį futbolą apibrėžia didysis Bagdado ketvertas, tačiau ketvirtoji miesto komanda „Al-Talaba“ neturi didelės fanų bazės. Šią komandą palaikantis ultras „Elegant Boys“, susikūręs 2015 m., nėra gausus, o mano pašnekovas apskritai juos pavadino mėgėjais. Pačią rimčiausią konkurenciją palaikymo kokybės ir organizavimo srityje Bagdado ultroms sudaro „Ultras Safana Al-Mina“ iš Basros, kurie susikūrė 2014 m., o jau 2015 ir 2016 metais buvo pripažinti geriausiais Irake ir turi narių ne tik Basroje, bet ir įvairiuose Irako miestuose. Tačiau pagrindinė Irako priešprieša egzistuoja tarp Bagdado komandų, kurių fanų susidūrimai neretai baigiasi muštynėmis, o ažiotažas bei susidomėjimas derbiais yra milžiniškas. Ultroms Bagdade derbiai prasideda nuo paties ryto ruošiant choreografiją ir sprendžiant kitus organizacinius klausimus, o pačiame stadione atsiduriama bent pora valandų prieš rungtynių pradžią; šalia įprastinės karių gausos šalies sostinėje itin padaugėja ir policijos bei riaušių pareigūnų, nuolat stebinčių aplinką.

Sudėtinga pasakyti, kiek yra irakiečių, priskiriančių save ultroms ir kuriančių organizuotą komandos palaikymą. Galima pamėginti susidaryti vaizdą remiantis stadionų talpa ir lankomumu. Didžiausias šalies stadionas yra Basroje, talpinantis 65 000 žiūrovų – tai yra fiksuotas žiūrovų skaičius, pasiekiamas per rungtynes su didžiosiomis komandomis. Būtent Basros „Al-Mina“ klubas gali pasigirti geriausiu visame Irake stadiono lankomumo vidurkiu, siekiančiu 40 000 žiūrovų. Tačiau daugelyje senųjų Irako stadionų talpa yra sąlyginis dalykas, kadangi neretai į rungtynes susirenka gerokai daugiau žmonių, nei yra oficialiai nurodyta stadiono charakteristikose. Kartais šis skaičius gali viršyti stadiono talpą du kartus. Žmonės renkasi ne tik tribūnose, kur sustoja dviem eilėmis – viena ant kėdžių, kita ten, kur vieta skirta kojoms, jie būriuojasi visur, kur tik galima rasti vietos – palei aikštę, ant bėgimo takų.

Daugelio Irako stadionų oficiali talpa svyruoja tarp 10 000 ir 20 000. Kadangi tokiuose stadionuose žaidžia mažesnių miestų komandos, jie dažniausiai būna visiškai pilni žaidžiant su Bagdado komandomis. Bagdado komandos namų rungtynes taip pat žaidžia panašaus dydžio stadionuose. Pavyzdžiui, „Al-Talaba“ namų rungtynės vyksta 10 000 vietų stadione. Tačiau viskas pasikeičia, kai vyksta Bagdado derbiai. Neoficialus rekordas yra užfiksuotas „Al-Shaab“ stadione, kur visi derbiai ir vyksta, kai vieno derbio metu apsilankė per 65 000 žiūrovų. Įspūdinga įvertinus tai, kad oficiali šio stadiono talpa yra 34 000.

Šie kontrolės punktai lėtina transporto priemonių judėjimą, todėl kartais 50 kilometrų atstumas gali būti įveikiamas per 2–3 valandas. Todėl nenuostabu, kad tai atsiliepia ir organizuojant išvykas. Pavyzdžiui, į rungtynes Basroje, esančioje už maždaug 400 kilometrų, iš Bagdado dažniausiai išvykstama likus 10 valandų iki mačo pradžios.
„Sveik Valio“

Ideologinis ultrų savęs pozicionavimas Irake nesiskiria nuo kitų regiono valstybių. Viena pamatinių ultrų nuostatų yra būti su komanda visur ir visada – namų ir išvykos rungtynėse – ir kurti garsinį bei vaizdinį palaikymą. Tačiau važinėjimas į išvykas dėl Irako saugumo pajėgų siekio užtikrinti stabilumą šalyje atrodo kitaip nei aplinkinėse regiono valstybėse. Visoje valstybėje yra gausybė kariuomenės arba pavaldžių centrinei valdžiai sukarintų dalinių saugumo patikros punktų, kur kiekviena transporto priemonė yra sustabdoma ir patikrinama, analogiškai patikrinant ir keliaujančiųjų kelionės tikslą, ir tapatybes. Šie kontrolės punktai lėtina transporto priemonių judėjimą, todėl kartais 50 kilometrų atstumas gali būti įveikiamas per 2–3 valandas. Todėl nenuostabu, kad tai atsiliepia ir organizuojant išvykas. Pavyzdžiui, į rungtynes Basroje, esančioje už maždaug 400 kilometrų, iš Bagdado dažniausiai išvykstama likus 10 valandų iki mačo pradžios.

Visgi, nepaisant gerėjančios saugumo situacijos ir dedamų pastangų situacijai suvaldyti, nereikia užmiršti, kad Irake gali nutikti bet kas. 2016 m. kovo mėnesį 40 kilometrų į pietryčius nuo Bagdado esančiame Iskanderijos mieste mėgėjų futbolo rungtynių metu, kai rungtynių trofėjus buvo įteiktas mačo nugalėtojui, savižudis-mirtininkas įvykdė ataką. 29 žmonės žuvo ir dar 90 buvo sužeisti. 2010 m. panašus incidentas įvyko turkmėnų mieste Tel Afare, kai per ataką futbolo rungtynių metu žuvo 25 žmonės ir dar per 100 buvo sužeisti. O pavienių išpuolių gatvėse pasitaiko dar daugiau. Todėl praktiškai kiekviena ultrų bendruomenė Irake turi savo herojus – per išpuolius žuvusius bendruomenės narius. „Ultras Green Harp“ sektoriuje visuomet kaba vėliavos, dedikuotos trims žuvusiesiems su jų vardais ir išpuolių datomis: Ahmed 2014, Ali 2014, Mahdi 2016.

Tačiau nepaisant karo traumų ir žaizdų, gyvenimui stabilizuojantis ir gatvėse tvyrant vis mažiau baimės ir įtarumo, pastaruoju metu ultrų judėjimo filosofija iš Bagdado ir Basros ėmė plisti į mažesnius Irako miestus, kur ėmė populiarėti vietinės, mažesnių vietovių komandos. Jeigu seniau tik didžiosios Bagdado komandos sutraukdavo pilnus stadionus, dabar jau ir žaidžiant žemesnėse lygose stadionai būna pilni. Taip nutiko todėl, kad daugelis komandų pradeda burti bendruomenes, kurioms svarbu parodyti meilę savo miestui, savo komandoms, kuriose žaidžia draugai, pažįstami, bendramoksliai ar tiesiog to paties klano ar genties nariai.

Galima teigti, kad Irake egzistuoja santūrus nonkonformizmas su valstybinėmis struktūromis, panašus į matomą Egipte, tik gerokai santūresnis – kartais pasitaiko konfliktų su policija, tačiau dėl ultrų judėjimo jaunumo ir specifinės Irako saugumo situacijos jie nepasiekia tokio lygio, koks matomas Šiaurės Afrikos valstybėse.

Garsinio ir vaizdinio palaikymo lyderiais Irake išlieka didžiųjų Bagdado komandų ir Basros ultros. Stadionuose vis dar galima išgirsti vuvuzelas, kurias ultros iš principo atmeta, tačiau stadionų lankytojai vis labiau pripranta prie ultrų, kurie jau tapo pagrindiniais garsinio palaikymo kūrėjais, o prie jų stadionuose susirinkusieji ima jungtis vis labiau. Itin efektyviai ultrų vaidmenį futbolo kultūros kūrime įtvirtina aktyviai naudojamos vaizdinio palaikymo priemonės: plakatai, pirotechnika ir įvairios akcijos, nudažančios tribūną ar visą stadioną komandos spalvomis. Tokie dalykai Irako stadionuose yra daromi nuolat. Dažniausiai tai būna orientuota į sportinę priešpriešą, kadangi ideologiškai ultros Irake savęs nesieja su jokia politine linija ir atmeta religinių simbolių naudojimą, o socialiniai faktoriai renkantis klubą ir priklausomybę ultroms neveikia, kadangi šiuo atveju esminis motyvas tampa draugų ir šeimos įtaka. Galima teigti, kad Irake egzistuoja santūrus nonkonformizmas su valstybinėmis struktūromis, panašus į matomą Egipte, tik gerokai santūresnis – kartais pasitaiko konfliktų su policija, tačiau dėl ultrų judėjimo jaunumo ir specifinės Irako saugumo situacijos jie nepasiekia tokio lygio, koks matomas Šiaurės Afrikos valstybėse.

Galima neabejoti, kad ultroms Irake vystantis ir gausėjant, o Irakui vis labiau atsiveriant, daugės tiek mokslinės, tiek publicistinės medžiagos apie šios šalies ultras, kurios šiandien išgyvena pakilimą. Vis dar ieškomas atsakymas į klausimą, kodėl ultrų populiarumas Irake auga. Žinoma, veikia kaimyniniai regionai, kai aplinkinėse valstybėse ultros yra stiprios, įtakingos ir gausios, tačiau tai tik šalutinis faktorius. Pačių irakiečių nuomonės išsiskiria. Dalis mano, kad ultrizmas Irake populiarėja dėl jaunimo bedarbystės ir užimtumo trūkumo. Sociologas Taheris Salehas teigia, kad Irake tebeveikia karo faktorius – žmonės jau pavargo nuo įtampos ir nori ne tik pabėgti nuo varginančių minčių, bet ir pradėti kažką kurti. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir bendrumo jausmas. Mano kalbintas ultra teigė, kad būti ultra, visų pirma, yra gyvenimo būdas. Tai draugai, tai futbolas, tai kelionės, tai dainos kartu, tai organizuoto palaikymo kūrimas, tai tiesiog gyvenimas.

Irako ultros dar tik mokosi pamatinių ultrizmo koncepcijų. Gegužės 24 d. „Green Harp Ultras“ puslapyje pasirodė informacija arabų kalba, skirta supažindinti ultras su lipdukais ir jų svarba šioje filosofijoje. Arba, kaip rašoma, „lipdukų ant sienų naudojimo instrukcijos“. Tekste rašoma:

„Kad ir kur vyktum, Tavo ženklą ras visi. Lipdukai yra žodis, kuris nuolat girdimas, bet daugelis kalbančiųjų nesupranta jo svarbos ir reikšmės ultrų pasaulyje. Lipdukai ant sienų yra ultrų narystės išraiška miestų gatvėse. Lipdukų kultūra ultrų pasaulyje tapo vienu iš esminių šios kultūros elementų. Pastaraisiais metais ši kultūra itin gerai matoma tokiose Europos valstybėse kaip Italija, Prancūzija ir Serbija, kur žinomos griežtos lipdukų vaidmens taisyklės skleidžiant ultrų grupės idėjas ir jas pristatant visame pasaulyje. Yra keli dalykai, kurie šiuos lipdukus, nepaisant jų mažumo ir kainos, daro itin vertingus. Taigi kokios yra šios taisyklės? Yra vietos, kur jie gali būti ir kur neturėtų būti klijuojami.

1. Klijuok lipdukus visur šalia ar pakeliui į stadioną, viešajame transporte ir priešiškų grupių miestuose.
2. Klijuok žymiausiose miesto vietose.
3. To, kas yra priklijuota, negalima nuplėšti.
4. Negalima klijuoti ant namų ar knygų, kaip daro kai kurie iš išorės.“

Tokių tekstų daugėja. Kaip ir ultrų Irako stadionuose, tačiau apie jas dar žinoma mažai. Kai po gegužės pabaigos derbio tarp „Al-Shorta“ ir „Al-Quwa Al-Jawiya“ į „La Granca“ savaitės pasaulio ultrų Top 10 rinkimus nepateko nuotraukos iš šio derbio, mano pašnekovas liūdnai parašė man – neteisybė, kad jų neįtraukė į šį sąrašą. Tačiau galima neabejoti, kad kažkada jie tikrai bus įtraukti.

Autorius: Šarūnas Rinkevičius