Teisingumo ir lygybės žmonės siekė visais laikais. Šis troškimas natūralus, nenatūralūs tik daugybė iki šiol jau buvusių bandymų tą teisingumą įgyvendinti. Šiais laikais socializmo-komunizmo idėjos Europoje ir net JAV įgyja vis didesnį populiarumą: visiški socialistai Corbyno vadovaujami leiboristai Jungtinėje Karalystėje, vis populiarėjantis, lyg ir demokratų partijos rėmėjas, bet iš tikro vos ne komunistas Sandersas JAV, komunistuojantys jaunieji socdemai Vokietijoje ir tuo pačiu smarkiai kairėjanti socialdemokratų partija. Apie Ispaniją, Italiją ir Graikiją net nekalbu. Ten kairuoliškumas ir komunizmas nuo seno populiarūs, ir tas populiarumas nuo tų ideologijų atsiradimo ten ir nebuvo praėjęs. Galų gale, visų pavyzdžių paminėti ir neįmanoma.
Kodėl gi kairuoliškumas dabar taip populiarėja demokratiniame Vakarų pasaulyje? Tam yra kelios priežastys.
Pirma – deja, bet pagrindinė priežastis vis tik būtent ir yra ta, kurią deklaruoja kairuoliai – tai oligarchijos įsigalėjimas ir nesiskaitymas (tuo pačiu ir įsivaizdavimas, kad taip yra). Deja, bet tai – tiesa.
Antra – tradicinis komunizmas-marksizmas Europoje ir iš dalies net JAV (na, ten labiau gal tik universitetuose). Komunizmas juk ir atsirado Europoje kaip idėja, tik po to persikėlė į Rusiją kaipo praktika. Iš šio tradicinio vakarietiškojo marksizmo-komunizmo išplaukia trečia priežastis:
- klaidingas vakarietiškųjų kominostalgikų komunizmo idėjos tapatinimas su dabartine Rusija, įsivaizduojant, kad šią šalį vis dar valdo Leninas. Tai tik emocijos, maištingųjų jaunystės dienų nostalgija, ir absoliučiai su dabartine Rusija nieko bendro neturi. Su šiuo trečiuoju punktu iš dalies siejasi ketvirta priežastis:
- tos pačios Rusijos kryptinga veikla, veikiant Vakarų žmonių sąmonę įvairiausiais būdais.
Penkta (iš dalies susijusi su pirmu punktu) – dešiniųjų jėgų išsikvėpimas. Sunku juk kažką naują šiais laikais ideologijose sugalvoti, išskyrus tik paprastą, kasdienį darbą. Juk tai taip nuobodu... Taigi, iš dalies su šiuos punktu susijęs šešta priežastis:
- potraukis pokyčiams ir nuotykiams. Revoliucija – tai jėga, tai nuotykis, tai kažkas tikro! Che Guevara ant motociklo! Gražios maikutės!
Antai radijo „Amerikos balsas“ internetinėje svetainėje teigia, kad atlikus JAV karių apklausą 2019 metų pabaigoje, pasirodė, kad net 46 procentai jų laiko Rusiją JAV sąjungininke, kai tuo tarpu bendrai visų JAV gyventojų taip mano tik 28 procentai. Betgi prieš metus tokių palaikančiųjų draugystės su Rusija idėją buvo 19 procentų, taigi per metus padaugėjo net 9 procentais. Tai greičiausiai susiję ne su esminiais pokyčiais amerikiečių mentalitete, o tik su trumpalaikiu Trumpo prorusiškuoju poveikiu. Reikia tikėtis, po kitų rinkimų tas aptemimas išnyks. Sunku tuo patikėti, bet, kaip teigia Paul R. Pillar, kadaise tarnavęs Centrinėje žvalgybos agentūroje, o dabar dirbantis Džordžtauno universitete, „žmonių nuomones formuoja veikiau jiems patinkantys lyderiai, o ne ideologiniai ir istoriniai faktoriai“. Pentagonas įtaria, kad tokiam radikaliam JAV karių nuomonės pasikeitimui įtakos turi ir Kremliaus vykdoma tikslinė dezinformacijos programa prieš juos.
Iš kitos pusės, JAV beveik niekada per visą savo istoriją nebuvo ypatingai antirusiškos. Veikiau atvirkščiai. Jau Nepriklausomybės karo metu Rusija palaikė JAV, o ne Britaniją, Amerikos pilietinio karo metu Rusija palaikė Šiaurės valstijas. XX amžius – I Pasauliniame kare JAV ir Rusija – sąjungininkės. Tiesa, po 1917 metų JAV ir bolševikinės Rusijos (vėliau SSSR) priešprieša buvo didelė, bet jau netrukus santykiai daugmaž susinormalizavo, o Ruzvelto vykdyta beveik socialistinė ekonomikos atgaivinimo po Didžiosios depresijos politika ypač skatino amerikiečius domėtis sovietų socializmo statybos patirtimi. II pasaulinio karo metu JAV labai daug padėjo sovietams, ir Ruzveltas kartais netgi labiau tardavosi su Stalinu, nei su Čerčiliu, deja.
Didelis didelį traukia, ir geriau vienas kitą supranta. Britai amerikiečiams tuo metu kėlė didesnį nepasitikėjimą, nei sovietai, ir amerikiečiai džiaugėsi, žlugus Britanijos imperijai. 1944 metais sąjungininkams užėmus Italiją, Čerčilis labai prašė Ruzvelto, kad šis amerikiečių pajėgas mestų į rytus, link Austrijos ir Vengrijos – tam, kad sovietai, puldami Ašies pajėgas iš kitos pusės, užimtų kuo mažiau teritorijų. Ruzveltas tuo metu nejuto ypatingos sovietų grėsmės ir vietoj to savo pajėgas pasuko į Prancūziją – kad susijungtų su Normandijoje jau išsilaipinusiais daliniais. Būtent dėl šio JAV sprendimo sovietai užėmė žymiai daugiau, nei būtų galėję pirmuoju atveju. Tai buvo daugelio Rytų Europos tautų nuosprendis ilgiems komunistinės priespaudos dešimtmečiams. Tiesa, netrukus po karo Amerika galų gale suprato sovietų ir komunistinės ideologijos grėsmę, ir tuomet prasidėjo Šaltasis karas, trukęs iki pat Gorbačiovo perestroikos (aišku, buvo dar ir šioks toks postalininis „atšilimas“). Tuometinė JAV ir Rusijos draugystė truko gan ilgai, per visą Gorbačiovo ir Jelcino valdymą – iki pat Putino, ir dar šiek tiek prie Putino. 2001 metais G. Bushas pagarsėjo pasakęs, kad pažvelgęs į akis Putinui, „pamatė ten sielą“. Na, jei ten ir yra kokia siela, tai tik velniui parduota, bet va Bushui tuomet pasirodė kitaip.
D. Trumpas teigiamai atsiliepia apie Rusiją, ir tai kaip kokią avinų bandą veikia nemažą dalį jo šalininkų. Tiesa, ne visi respublikonai palaiko Trumpą. Šioje partijoje yra netgi judėjimas #NeverTrump – su jo lyderiu Johnu Keysiku, Ohajo gubernatoriumi, kuris veikiausiai bandys kandidatuoti į JAV prezidentus, tikėdamasis taip išstumti iš rinkimų maratono Trumpą.
Tiesa, valstijose komunizmo ideologija iki šiol pakankamai marginali, išskyrus nebent kai kuriuos universitetus. Ir dar – Putinas savo vykdoma politika sugebėjo Amerikoje labai sustiprinti antirusiškas nuotaikas (tiksliau – antiautokratines), kurios praktiškai realizuojamos vis dar vykdomoje sankcijų politikoje.
Bet štai vis populiarėjantis Demokratų partijos galimas būsimas kandidatas į prezidentus B. Sandersas siūlo darbotvarkę, kurią įgyvendinus daugumą bendrovių tiesiogiai kontroliuotų darbininkai. Toks „mechaninis socializmas“ tikrai neatneš ekonomikos pagerėjimo, o tik didelę suirutę ir nieko daugiau. Labai gerai, kad siekiama darbininkus įtraukti į privačių įmonių valdymą. Bet tai galima padaryti tik dviem būdais: 1) savanoriškai tai darant įmonių savininkams, 2) darbininkams steigiant savo įmones. Bet kokia prievarta čia absoliučiai nepriimtina, tai veda niekur kitur, kaip tik į tą patį komunizmą, kurį ant savo kailio mes jau labai gerai patyrėme. Jei kas sakys, kad tikras komunizmas taip ir nebuvo pastatytas, tai atsakysiu – ačiū, nebereikia, užteko ir bandymo. Sandersas turi ir daugiau iš pirmo žvilgsnio gal ir patrauklių, bet iš esmės socialistinių pasiūlymų.
Ne ką mažiau kairuoliška ir kita gan populiari demokratų pretendentė į kandidatus – Elizabeth Warren. Ji, pavyzdžiui, teigia, jog sieks dideliu tarifu apmokestinti turtą virš 50 mln. dolerių. Tokios ir panašios idėjos gana populiarios Amerikoje. Ir tai gal net suprantama, nes pvz., net dešimtadalis amerikiečių (taigi, apie 30 mln.) visiškai neturi sveikatos draudimo. B. Obama bandė suteikti jiems bent kokį medicinos draudimą (taip vadinamas Obamacare), bet Trumpas vienu pirmųjų savo dekretų tai panaikino, džiūgaujant miniai jo palaikytojų.
Nors Sandersas ir pasisako už sankcijas Rusijai, bet JAV spec. prokuroro R. Muellerio ataskaitoje nurodyta, kad Rusija praeitų prezidento rinkimų metu norėjo paremti būtent jį, o taip pat žaliųjų partijos atstovą J. Stein, kad tik pakenktų H. Clinton.
Vokietijoje socialdemokratų partijos jaunimo organizacijoje „Juso“ socializmo idėjos labai populiarios, naujai išrinktas šios organizacijos lyderis Kevinas Kühnertas teigia, jog „išnaudotojišką kapitalistinę sistemą“ reiktų kuo greičiau pakeisti „demokratiniu socializmu“ (nors kažin ar pats supranta, ką tai reiškia).
Vokietijos socdemų partijoje atvirai kritikuojamas „kapitalizmas“, propaguojama klasių kova ir diskutuojama apie stambiausių privačių įmonių nacionalizavimą ir netgi valstybinį pramonės planavimą. Socialdemokratus šioje srityje remia žalieji.
Didžiosios Britanijos opozicinės Leiboristų partijos lyderis J. Corbynas deklaruoja labai jau socialistines idėjas – didžiulį pajamų perskirstymą, didelius mokesčius turtingiausiems, stambių įmonių nacionalizavimą ir pan. Deja, jis turi nemažą savo elektorato palaikymą. Jei beveik visas partijos elitas nusiteikęs gan priešiškai jo atžvilgiu, tai eiliniai rinkėjai, kurie vis tik sprendžia, kas taps partijos lyderiu, jį palaiko ir perrenka į šį postą. J. Corbynas taip pat kadaise yra deklaravęs, jog nevertėtų ginti NATO sąjungininkės-Rytų Europos valstybės, jei šią užpultų Rusija (tiesa, dabar jis nuosaikesnis šiuo klausimu, bet vis vien išlieka pakankamai skeptiškas). Taipogi jis buvo kritikuotas ir už savo antisemitinius pasisakymus.
Madrido priemiesčio Vallecano, kur gyvena daug komunistuojančių liumpenų, futbolo klubo „Rayo Vallecano“ fanai išvadino ukrainietį R. Zozulią, žaidžiantį „Albacete“, neonacistu. Vien dėl to, kad Zozulia viešai palaiko Ukrainos kariuomenę ir savo šalies kovą prieš rusiškuosius agresorius. Kažkodėl pats Ukrainos kariuomenės palaikymo faktas „Rayo Vallecano“ fanams pasirodė neginčijamu įrodymu, jog ukrainietis esą yra neonacis. Klubo „Albacete“, kur žaidžia ukrainietis, sportininkai palaikė savo gynėją ir atsisakė išeiti į aikštę. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tie fanai nesusigaudo netgi, kur yra Ukraina ir kas ten iš tikro vyksta. Betgi ne visai taip. Pasirodo, komunistuojantys ispanai, (o taip pat ir iš kai kurių kitų Europos valstybių) pastoviai vysta į Ukrainą kovoti už separatistus, arba kaip jie patys įsivaizduoja, už „komunizmą“. Tų kovotojų nedaug, bet tokia tendencija vis tik yra. Zozulios kaltinimai, esą „Rayo Vallecano“ kai kurie fanai taip pat vysta į Ukrainą žudyti ukrainiečius, nėra iš piršto laužti. Būtent šiame Madrido priemiestyje Ispanijos policija sulaikė kelis prorusiškus kovotojus.
Ispanijos kraštutinės kairės partijos „Podemos“ lyderis Pablo Iglesias taip pat Zozulią pavadino neonaciu, dėl ko pastarasis oficialiai pareiškė, jog apskųs politiką už šmeižtą teismui. Galbūt ir būtų galima nekreipti dėmesio į tokius ultrakairiųjų išsišokimus, jei ne faktas, kad ši partija Ispanijoje gana populiari ir netgi su socialistais 2019 m. lapkritį susitarė formuoti koalicinę vyriausybę.
Visame Vakarų pasaulyje apklausos rodo, kad socializmas tampa vis patrauklesnis. Tiesa, neaišku, ką tie apklaustieji laiko socializmu Greičiausiai jiems tai – tik daugiau socialinio teisingumo, bet ne komunistinė diktatūra, kurios jie, vakariečiai, juk ir nepatyrė. 2018 m. rinkos tyrimų institutas Ipsos atliko apklausą. Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus: 49 proc. britų, 45 proc. vokiečių ir 39 proc. amerikiečių mano, jog socialistiniai idealai turi didelę vertę visuomenei.
Dažnai Vakarų valstybėse kritikuojamas „kapitalizmas“. Ir vėl – problema dėl terminų. Tiksliau, dėl susitarimo, ką koks terminas reiškia. Juk ne veltui viena pagrindinių diskutavimo taisyklių – prieš diskutuodami susitarkite dėl terminų. Sakydami „kapitalizmas“, dauguma tų vakariečių ko gero, turi omeny laukinį kapitalizmą, oligarchijų monopolistinį įsigalėjimą, dirbančiųjų išnaudojimą ir pan. Betgi šiems negeriems reiškiniams jei jau ir reikia kokio apibrėžimo, tai tikrai ne „kapitalizmas“, nes tai klaidina, ir dėl to neišeina normaliai diskutuoti. Nes tokiu atveju jei bediskutuojant atmeti kapitalizmą iš principo, tai kas gi belieka? Tik komunizmas? Tai jau panašu į kažkokį atmerktom akim sapnuojamą košmarą...
Man vis neduoda ramybės vienas klausimas – kuo gi komunizmo idėja taip patraukia milijonus žmonių? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas lyg ir paprastas – socialinės lygybės siekimas. Bet ar iš tikro? Manau, tik iš dalies. Manau – tikrasis atsakymas – komunizmas traukia nebaudžiama galimybe plėšti ir naikinti, jaučiantis tuo pačiu dar ir teisiu – o juk dvasinėms atmatoms (kurių visame pasaulyje visais laikais, deja, labai daug buvo ir yra) tai – didžiausia palaima. Tiesiog nenusakomas sadistinis pasitenkinimas – pasijusti visagaliu ir nebaudžiamu kitų žmogelių likimų tvarkytoju (tuo pačiu, aišku, žinant, kad ir tave patį kaip kokį kirminą SISTEMA bet kada gali sutrypti, na bet gal kaip nors pavyks išsisukti...). Aišku, ir nacizmas, ir kitos diktatūros suteikdavo ir suteikia tokį pat saldų valdžios jausmą dvasiniams išsigimėliams, bet tik komunizmas sugebėjo tai padaryti ypač masiškai ir tobulai. Štai ko pasiilgo daugumas tų, kurie dar ilgisi komunizmo – galimybės NEBAUDŽIAMAI TRYPTI savo artimą.
Mažai kas gali patikėti, kad komunizmas gali vėl atgimti. Bet – tendencijos neramina. Ne veltui Kristus sakė – „Budėkite“.
