O jei ne Alytaus gaisras rytoj, o karas? Ką darytumėme? Ne, rimtai. Ką darytum konkrečiai tu – kuris dabar skaitai šias eilutes? Aš, Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas, atsakau – aš nežinau, ką daryčiau. Ir tai ne mano bėda. Tai – valstybės bėda. Kas nors gali pasakyti – taigi tu karininkas, kaip tau ne gėda, įsigyk legalų (arba nelegalų) ginklą, susikrauk kuprinę, susirask bendraminčių, su kuriais susitartum, ką darytumėte tokiu atveju, galų gale – stok į Šaulių sąjungą.
Gerai jau gerai – aš gal ir žinočiau, ką daryti (gal). O ką darytų absoliuti dauguma kitų pilnamečių, sveikų Lietuvos piliečių??? Nežinote? Išduosiu jums valstybinę paslaptį – to niekas nežino. Nei Lietuvos kariuomenė, nei Prezidentas, nei iš vis niekas. Ir jei tik Alytaus gaisro atveju akivaizdžiai pamatėme, kokio lygio mūsų pasiruošimas ekstremalioms situacijoms ir koordinavimas, tai apie karą geriau net nekalbėti...
Betgi ne – pakalbėkime apie karą, tiksliau, apie pasiruošimą jam. Nemaloni tema? Na, gaisras irgi labai nemalonu, bet tai nereiškia, kad nereikia ruoštis jo gesinimui.
Šiuo metu vienaip ar kitaip gynybai yra pasiruošę apie 300 tūkstančius Lietuvos žmonių (70 tūkstančių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir apie 230 tūkstančių – sovietinėje). Tai tikrai didžiulis skaičius, bet ar valstybė pasiruošusi visiems jiems skirti gynybines ir kitas užduotis karo metu? Aišku, iš to didžiulio skaičiaus, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, nemaža jau viršiję įstatymuose nustatytą amžių (55 metai), ir galų gale – beveik visi jie praradę įgūdžius. Pakartotinių mokymų Lietuvoje buvo labai nedaug – iš tų 70 tūkstančių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, į pakartotinius mokymus tebuvo pašaukta vos tūkstantis.
Dėl įtemptos tarptautinės situacijos Lietuvoje nuo 2015 m. atnaujintas šaukimas į privalomąją karo tarnybą – kiekvienais metais 9 mėnesių tarnybą atlieka apie 3000 šauktinių. Tai, be jokios abejonės, geras sprendimas, bet tai tik gaisro gesinimas, trumpalaikis vajus. Iš tikro reiktų paruošti tikrą ir rimtą mobilizacinę sistemą, į kurią būtų įtraukti VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys tam pagal sveikatą ir amžių (tokių būtų apie milijonas).
Kiekvienais metais Lietuvoje gimsta apie 18 000 vaikinų, atmetus netinkamus dėl sveikatos, į tarnybą (rikiuotės ir ne rikiuotės) kasmet būtų galima pašaukti apie 17 000 (beje, išvykimas į užsienį nereiškia galimybės netarnauti, ta galimybė atsiranda tik atsisakius pilietybės). Taip pat reiktų pašaukti ir dar 17 000 merginų, visiškai nesuprantama, kodėl moterims nėra karo prievolės, kas čia per diskriminacija, tik tiek, kad tarnyba su ginklu joms turėtų būti ne privaloma, o tik savanoriška. Aišku, moterys, auginančios vaikus, į tarnybą ir mokymus nebūtų šaukiamos, o tik į trumpalaikius kursus ir instruktažus.
Dauguma tų prievolininkų galėtų pasiruošti neginkluotai tarnybai, nes karo metu juk ne visi su ginklu kariaus, reiks ir aprūpinimo, inžinerijos, komunikacijų ir t. t. ir t. t.
Taigi, kasmet į privalomąją karo tarnybą būtų pašaukta apie 34 000 šauktinių (vyrų ir moterų), iš jų ginkluotai karo tarnybai – 11 000 (9000 vyrų privalomai ir 2000 moterų savanoriškai). Jie būtų šaukiami 3 mėnesių tarnybai, tiek visiškai užtektų, visiškai nebūtina 9 mėnesių. Taigi, tie 3 mėnesiai neatrodytų taip baisiai, ir niekas nesiskųstų, kad kažkas juos iš gyvenimo „išbraukė“. 3 mėnesių intensyvaus paruošimo, be jokių sargybų ir ūkinių darbų, visiškai užtenka individualiam kario parengimui. Iš jų būtų savanoriškai atrenkami pagal kontraktus tarnausiantys koviniuose daliniuose (taigi, jie taptų profesionalais) tam, kad būtų užpildyti trūkstami etatai tuose koviniuose daliniuose.
Atlikus privalomąją 3 mėn. karo tarnybą, prievolininkai privalėtų kas 3 metus dalyvauti pakartotiniuose mokymuose tam, kad neužmirštų savo įgūdžių ir kad tobulėtų, taigi galų gale tam, kad karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų nuolat pasiruošę. Bent iki 45 metų amžiaus jie būtų šaukiami kas 3 metus 3 savaičių trukmės mokymams. Taigi, iki kol sulauktų 45 metų amžiaus, iš viso prievolininkai būtų atitarnavę po beveik 9 mėnesius. Vyrai iki 55 metų, o moterys iki 50 turėtų būti pasyviajame rezerve, t. y. į mokymus nuo 45 metų amžiaus nebebūtų šaukiami, bet karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų mobilizuojami. Pašalinis, bet labai svarbus efektas – visi prievolininkai kas 3 metus privalomai tikrintųsi sveikatą (tai būtų ne formalus tikrinimas, o išsamus), taip pat jie nuolat turėtų būti bent šiek tiek fiziškai pasirengę. Taigi, žmonių sveikata taptų geresnė, nei dabar, o tai ganėtinai prisidėtų prie darbo našumo ir tuo pačiu bendro ekonominio valstybės lygio gerėjimo, ir, kas svarbiausia, prie pačių žmonių geresnės gyvenimo kokybės.
Pakartotiniuose 3 savaičių mokymuose dauguma prievolininkų ruoštųsi neginkluotoms mobilizacinėms užduotims, nepaisant to, kad pradinėje privalomojoje tarnyboje jie ruošėsi ginkluotai kovai (nes net neginkluotas užduotis vykdantys prievolininkai turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, reikalui esant).
Dalis tarnybos ir mokymų vyktų ne kariniuose daliniuose, o kitur, pvz., policijoje, gaisrinėse, kitose tarnybose, savivaldybėse (būtent savivaldybėse daugiausiai).
Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami pagal sveikatą, atliktų privalomąją karo tarnybą, ir tokiu būdu per 26 metus susiformuotų beveik milijono žmonių rezervas. Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai dalyvautų pasirengime savo valstybės gynybai, nebūtų jokių išimčių nei privilegijų. Ir tai nebūtų didžiai dramatiškas laiko išbraukimas iš gyvenimo, kaip kad kai kas teigia (juk didžiąją dalį laiko savo gyvenime iššvaistome visiškai tuščiai). Trijų mėnesių ekstremalaus išgyvenimo kursai už dyka – kas gali būti geriau? Tai pats geriausias būdas praleisti atostogas.
Iki kol toks rezervas susiformuos, tikslinga jau dabar VISUS piliečius privalomai apmokyti trumpuose kursuose ir instruktažuose – juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse, o jau atlikusius anksčiau privalomąją karo tarnybą – šaukti į pakartotinius mokymus, ir šaukti visus, o ne kelis procentus, kaip kad buvo iki šiol. Kiek tai bekainuotų, tai tikrai nebus per didelė kaina už mūsų saugumą.
Iš viso to, ką išdėsčiau, aiškėja, kad savivaldybėms turės tekti gana didelė pasiruošimo valstybės gynybai našta. Ir tai visiškai logiška ir teisinga. Nes juk būtent savivaldybėse karo ar kitų ekstremalių situacijų metu bus didžioji dauguma prievolininkų, kurie atliks įvairiausias užduotis, kai kurias gana panašias į tas, kurias vykdo ir taikos metu (komunalinis ūkis, transportas, maisto gamyba, medicina ir t. t).
Savivaldybės turėtų parengti mobilizacinius planus. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai jau turėtų būti pritaikyti naujai situacijai. Savivaldybės taip pat privalėtų pastoviai vykdo mobilizacinių resursų apskaitą ir kontrolę, neišskiriant nė privačių institucijų – jos karo metu lygiai kaip ir valstybinės privalėtų savo resursus pristatyti gynybos organizavimui. Aišku, esant galimybei, valstybė turėtų toms privačioms institucijoms atlyginti galimus nuostolius (tai, beje, yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose). Kaip jau buvo minėta aukščiau, savivaldybės taip pat organizuotų jų teritorijose gyvenančių prievolininkų pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursus. Taip pat savivaldybės organizuotų mokymus savo pareigūnams – pasiruošimui ekstremalioms situacijoms – savarankiškai ar kartu su kariuomene ir kitomis jėgos struktūromis. Dabar kai kurios savivaldybės jau dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose, bet tai turėtų būti įstatymiškai privaloma visoms savivaldybėms – kaip vienai iš gynybos grandžių.
Toks savivaldybių ir prievolininkų dalyvavimas mobilizacinėje sistemoje neturėtų būti labai brangus, bent jau lėšos, tam išleistos, tikrai pasiteisintų. Papildomi teigiami efektai – savivaldybėse gyvenantys žmonės geriau pažintų vienas kitą ir tuo pačiu savivaldybės valdžią, taigi, būtų geresnė komunikacija ir tuo pačiu – sklandesnis ir piliečiams suprantamesnis savivaldybės sprendimų priėmimų procesas.
Užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų šioje mobilizacinėje sistemoje dalyvauti lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, čia, be jokios abejonės, negali būti jokių išimčių. Tik būtų galima kai kuriems iš jų mobilizacines užduotis pavesti vykdyti tose šalyse, kur jie dabar gyvena – tai būtų ir aprūpinimas, ir psichologinės operacijos, ir pasirengimas priimti galimus pabėgėlius, ir kitos užduotys.
Šie visi pasiūlymai tikrai nėra nei militaristiniai, nei nerealūs. Jų įgyvendinimas (kad ir dalinai) prisidėtų prie žymiai geresnio valstybės pasirengimo karui ar kitoms ekstremalioms situacijoms. Turint tokią efektyvią kariuomenę (daugiausiai dėl gausaus rezervo, kurio nereikia apgyvendinti kareivinėse nei išlaikyti iš biudžeto), bet koks potencialus priešas labai ir labai gerai pagalvotų, prieš imdamasis bet kokių priešiškų veiksmų prieš mus. Be jokios abejonės, tokios sistemos įgyvendinimas pakankamai brangiai kainuotų, bet nauda žymiai atsvertų išlaidas – labiau patriotiškai nusiteikusi, motyvuota ir sveikesnė tauta – ji sukurtų žymiai didesnę pridėtinę vertę, negu kad dabar. Be jokios abejonės, valstybės biudžetą, skirtą tam, reiktų naudoti kiek įmanoma racionaliau. Bet svarbiausia nauda – valstybės ir tautos išlikimo garantas. O kiek jis kainuoja?
