Senokai berašiau, nebuvo laiko, nebuvo noro, nebuvo rašalo, plunksna buvo atšipusi... ir dar daug ko nebuvo... bet daug ko ir buvo, tik rašyti neprisiversdavau. O šiandien, kažkaip šast, ir sugalvojau parašyti... Tą norą man sužadino viena klientė, kurią ryte teko pavėžinti.
O buvo taip...
Pavasarį aš ją kartais paveždavau, simpatišką, išdidžią, jauną, išblyškusią, ligų, atrodė, nukamuotą, moterį. Jos maršrutai užsibaigdavo prie poliklinikos, prie ligoninės, arba iš tenai į namus. Jos namus, ne mano gi. Aišku, aš būčiau ne aš, jei nesugalvočiau, kokį taktišką klausimą jai užduoti, kad papasakotų, kokia čia mirtina liga serga...
Ir papasakojo... Kad liga visiškai ne mirtina ir kad ne liga tai vadinasi, o sunkus nėštumas. Sako, ką pavalgau, tą išvemiu, ir taip jau trečias mėnuo. Aišku, kai taip pasakė, iškart išsigandau, kad mašinos neprivemtų, menkas malonumas paskui būtų valyti... Bet juk ne pirmą kartą ją vežu, net nebūčiau įtaręs, kad va tokia būtent bėda... O ir būdama kultūringa moteris, manau, yra pasirūpinusi panašiems atvejams, kad bėdos kitam nepridaryti. Dar pagalvojau, kad būtų visai ne pro šalį įsimesti keletą maišiukų į sėdynės atramoje esančią kišenę... Na kaip lėktuvuose kad būna. Juk tenka pavežti nemažai žmonių, žiogčiojančių nuo per didelio alkoholio kiekio. Tai bėdai nutikus ir turėtų ką išsitraukti, kad nešliūkšteltų man užantin...
Bandžiau nuraminti, kad daug kam juk panašiai būna, tik reikia pakentėti. Na, sako, būna, būna, bet kad taip žiauriai, tai tikrai ne daugumai, o retai kuriai tepasitaiko.
– Kaip ir begyva, kelis mėnesius nevalgiusi? – nusistebėjau.
– Tai tiek ir tegyva, kaip matot, galva svaigsta, kojomis vos bepaeinu, turbūt guldys ligoninėn. Kas bebūtų, aborto daryti nesutiksiu, labai jau su vyru norim susilaukti vaikelio...
Norėti niekas nedraudžia, tada pagalvojau, bet 9 mėnesius nevalgius, negėrus, tai kažin ar organizmas atlaikys...Nors dabar juk ir lašelinėmis maitindami žmogų gyvą išlaiko po kelis metus, tai ką aš žinau, gal viskas bus gerai.
Atėjo vasara, išvažiavau iš Mažeikių, buvau jau ir pamiršęs šį atvejį, kol neatėjo ruduo ir aš vėl negrįžau į mylimą miestą ....
O šiandien, įkritus užsakymui, nuvažiuoju prie RIMI ir matau, kad čia laukia manęs ta pati simpatiškoji deivė. Tik išvaizda jos gerokai pasikeitusi... ir ne į blogąją pusę. Jei stipriai būtų pasikeitusi, tai ir nepažinęs būčiau, ne, akys tos pačios viskas kaip ir tas pat, tik ne tokia suvargusi, sveikut sveikutėlė, raudonais žandukais... bet jau pilvas, tai oi, oi, oi....Vos rankomis apkabintų.
– Tai dar nepagimdėt? – uždaviau iškart klausimą.
– Na, ne dar, – atsakė su šypsena veide, nustebusi turbūt, kad prisimenu, kad esam kaip ir pažįstami jau šiek tiek, – bet kitą savaitę jau gimdysiu, – pasakė su tokiu įsitikinimu, kad pasirodė, kad kitaip jau ir būti nebegali.
Oho, kas per įsitikinimas, pagalvojau. Net neabejoja, kad gali būti dar ir kitaip...
Ir čia pat aš jai papasakojau, kad giminaitė, tiksliau dukterėčia, vasarą man buvo sakiusi, kad gimdys liepą. Liepa dar nebuvo net atėjusi, o jau atsiuntė nuotrauką savo ir kūdikėlio... Taip kad, viešpaties planai nežinomi lieka šiuo, kaip ir daugeliu kitais klausimais.
Pasidalinus šiomis abejonėmis dar pasakė, jog, kad ir kaip bebūtų, bet su vyru žinome, kad kitą savaitę mes jau būsim ne dviese, o trise.
Nepavydėtinas optimizmas, šaunu, pagalvojau, gal tai ją ir išgelbėjo.
Atsisveikinant palinkėjau lengvo gimdymo. Ir tikrai įtariu, kad kitą savaitę bus vienu mažeikiškiu, o gal mažeikiške, daugiau.
