Bandžiau ginčytis, kad kažkodėl nenorėčiau Lietuvos laisvės Viktorui atiduoti. Ne vien dėl to, kad tūkstančiai Lietuvos partizanų, laisvės kovotojų pakelės grioviuose išniekinti guli - jų auka buvo skirta kitokios Lietuvos kūrybai. Jie tikriausiai nė už ką patikėti negalėtų, kad XXI amžiaus pradžioj pavargę, prasigėrę jų tautiečiai už Viktoro sumuštinius galės savo tėvynės išsižadėti...
Ir ne dėl to nenorėčiau Lietuvos Viktorui atiduoti, kad jis rusas. Juk kiek daug yra nuostabių ir draugiškų šios tautos žmonių! Bet kažkokia vidinė nuojauta sako, kad Lietuva šiam svetimtaučiui milijonieriui – ne tik biznio aikštelė. (Biznį ir taip, regis, jis čia jau pasidarė neblogą.)
Priežastis turbūt kažkokia kita. Gal jis geras suvirintojas, verslininkas, tėvas ir t.t. Bet ar ne geriau Lietuvą būtų atiduoti tiems žmonėms, kurie su šiuo kraštu ir jo problemomis yra genetiškai suaugę. Juk būtų tarsi natūraliau, jei atsakomybės už Lietuvos ateitį imtųsi tie, kas nuo kunigaikščio Gedimino laikų šią valstybę kūrė, kas buvo tremiami po 1831 m.,1863 metų sukilimų Sibiran, kas pokario miškuose kovojo, Bažnyčios Kronikas slapta leido ar okupuotos Lietuvos universitetuose sovietmečiu mokino, mokėsi, laisvos valstybės idėją vis puoselėdami. Tačiau kaip visa tai paaiškinti Lietuvos žmonėms, kaip juos paguosti ir suteikti viltį? Iš kur gauti lietuviškų pinigų rinkėjų sumuštiniams ir pamaitinti tuos pavargusius bei įpykintus provincijos žmones?
Tada imame svarstyti, o kodėl lietuviai nemyli savos valdžios – ar iš tiesų ji tokia bloga? O gal kam nors paprasčiausiai apsimoka tokį negatyvų galvojimą skatinti? Kodėl lietuviai nekenčia savųjų valdžios ir ilgisi rusų?
Ši neapykanta sau - tai ir tautinis bruožas, ir žiniasklaidos verslo dalis, - sako bičiulis. Žiniasklaidos magnatams toks piliečių susiniekinimas, toks savo menkystės pajutimas apsimoka - „skaldyk ir valdyk“! Yra toks rusiškas anekdotas, kuris baigiasi pasakymu – „vsie v gavnie, a ja v bielom“ („visi aptapšnoti, o aš baltai pasipuošęs“ – laisvas pažodinis vertimas). Šis šūkis nūnai galėtų drąsiai tapti kai kurių mūsų nacionalinių dienraščių devizu, kaip anksčiau būdavo - „Visų šalių proletarai - vienykitės!“
Tada imame svarstyti – o kodėl į valdžią nebenori eiti kitokie žmonės? Ne viktorai, ne rolandai, ne kapinių artojai... Kodėl neina jautresni, sąžiningesni, pilietiškesni, mažiau verslo interesų turintys žmonės? Turbūt todėl, kad nebėra pagarbos valstybinį darbą dirbančiam žmogui. Jei eini valdžion, turi žinoti, jog „monstrinė“ žiniasklaida netrukus užpjaus, sensacijų besivaikydama. O su ja kovodamas, tu ir tavo šeima jokios ramybės neturėsi – taip galvoja nervus tausojantis, kariaut nemėgstantis ir privatų šeimos gyvenimą vertinantis pilietis.
Tad į valdžią eina tik tie, kurie gali spaudos magnatams įtikti, susimokėti už reklamą ar nuvažiuoti su jais į kokią nors Šri Lanką pailsėti... Arba turi tokią „skūrą“ ant širdies užsiauginę, kad nebebijo eiti į šį pilietinį karą...
Pagaliau prieiname bendrų išvadų: Lietuvoje vis dar tęsiasi vidaus karas. Kaip rytietiškoje pasakoje apie berniuką drakono nugalėtoją, kuris, vos nugalėjęs pabaisą, pats tampa drakonu. (Jonas Mekas filme „Rojus dar neprarastas“ yra pasakęs tokią mintį: „Jeigu tu nori padaryti kokį nors didelį gerą darbą, bet tam, kad jis pavyktų, prieš tai reikia padaryti kokį nors mažą blogą darbelį, tai nedaryk to gero darbo.“)
Į valdžią Lietuvoje dažniausiai ateinama irgi karo būdu, t.y. – suniekinant prieš tai buvusį. Taip lietuviai naikinasi patys, be jokių išorės priešų. Kada gi lietuviai supras, jog mes turim tapti vieningi, konsoliduoti, kaip sausio 13-osios naktį. Privalome būti gerai koordinuoti, kaip žydai, kiniečiai – neišsibarstę, nesusiniekinę ir, visų pirma, paisantys strateginių savo interesų.
Mūsų yra labai mažai, lyginant su Rusija, Kinija – tad turime žūt būt išmokti ieškoti tarpusavio taikos, ieškoti to, kas vienija, o ne kas skiria. Turime išmokti būti diplomatais, taikdariais – šių lozoraitiškų manierų Lietuvoje itin trūksta. Kaip Juršėnui patinka tyčiotis iš konservatorių, taip ir Kubiliui patinka tą patį daryti socialdemokratams. Vienas daro subtiliau, kitas grubiau, bet esmė ta pati. Abu labu tokiu – kaip sakoma liaudyje, abu nori pabūti „v bielom“...
Kartais atrodo, jog ir eiliniam lietuviui mylėti savo kraštą, savo artimą – yra gana nuobodu bei „nevyriška“. Daug geriau duoti kaimynui į snukį, išsikeikti Delfyje, o po to nusigerti, žiūrint krepšinį...
Taigi Lietuvoj vyksta karas – sąjūdistų prieš komunistus, stribų prieš partizanus, „Durnių laivo“ skaitytojų prieš kitokių knygų skaitytojus, paksistų prieš zuokistus, kaimiečių prieš miestiečius. Kažkas neseniai pabandė „prasukti“ elito karą prieš runkelius, bet ši kagėbistinė viešųjų ryšių akcija, ačiū Dievui, lyg ir nenusisekė.
Ir pagrindinis karo variklis – bulvarinė, užsakomoji žiniasklaida, kuriai karas – tiesioginis biznis. Verslas daromas labai paprastai - užsipuoli ir tol pjauni politiką ar kokį prekybos tinklų milžiną, kol užpultasis užsisako reklamą. Tada imi šlovinti, tiesinti kelius, rašyti panegyrikas, visokias „SOS Pagalbas“ filmuoti...
Vienas prisiminimas. Prieš porą metų su bičiuliais kūrėme politinę-analitinę laidą LRT „Dviese valtyje“. Jos tikslas buvo – susodinti priešingų politinių pusių lyderius draugiškam pokalbiui, kad jie nesimušdami aptartų savaitės aktualijas ir paieškotų bendro sprendimo. Tačiau tuometinė LRT valdžia pageidavo, kad laidos dalyviai daugiau „pasibartų bei pasikoliotų“, nes neįdomu žiūrėti, reitingai maži. Žiūrovai, anot tuometinių LRT ekspertų, taip įpratę prie kraujo ir snukių daužymosi, kad nebegali stebėti politikų, ramiai televizoriuje analizuojančių Valstybės reikalus. Reik bokso... Ir greit tą laidą nuėmė. Nebuvo ji šedevras, aišku. Manau, kad kažką panašaus, gal tik kokybiškiau bando daryti A.Siaurusevičius „Spaudos klube“.
P.S. Taigi – vyksta karas, žodžių, minčių ir veiksmų karas, kuris yra naudingas žiniaskaidos reitingams ir trečiajai, ne Lietuvos pusei. Gaila, kad šio nesudėtingo strateginio galvosūkio nesupranta politikai, kurie galėtų pasirašyti vaivorykštinį santarvės aktą, susitaikyti ir galų gale draugiškai susitvarkyti savo kieme. Ir paprašyti geranoriškos žiniasklaidos magnatų pagalbos valstybės kūrimo darbe. Kad susitvarkytume be ištiestos kokių nors atvykėlių pagalbos rankos - su sumuštiniais išbadėjusiems lietuviams ir Žvagulio dainelėmis.
Arba galėtų Valstybė įsteigti savo pozityvią, šviečiamąją žiniasklaidą – pvz., Valstybės laikraštį su kokiu nors žurnalistinę etiką išmanančiu A.Čekuoliu priešakyje. Turėtume pilietinį laikraštį „misijoje“, kuris neniekintų savo krašto, nešantažuotų verslininkų ir politikų. Kuris nebūtų suinteresuotas reklama ir reketu, kuris mažintų neapykantą Lietuvoje ir nespausdintų mirštančių žmonių nuotraukų pirmuosiuose puslapiuose.
Jei nėra lėšų laikraščiui, tai bent nacionalinę televiziją galima būtų susitvarkyti, į vadovaujančias pareigas paskiriant kokį rimtesnį Lietuvos Valstybės „faną“. Strategą profesionalą...
P.P.S. Yra tokia Nepriklausomos Užupio Respublikos Prezidento j.e. Romo Lileikio daina apie karvę, kuri labai nori nuvažiuoti prie jūros. Ir toj dainoj yra priedainis:
„Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros mano Tėvynė!”
Taip galėtų baigtis ir naujasis susitaikiusios Lietuvos himnas!
Gerų šventų Kalėdų DELFI skaitytojams!